Nuo sūnų gavo geros pylos
Panevėžietė Silvija Pranauskė nekantriai laukia iš serviso grįžtančio savo galingo sportinio-kelioninio motociklo.
Jis remontuojamas jau šeštas mėnuo, iškart po 46 metų moters kelionės į Europą prasukus per 5 tūkstančius kilometrų.
Ilga kelionė, kurios didžiąją dalį sudarė lėkimas svaiginančiais kalnų keliais, ne kiekvienam vyrui įveikiama, o čia tokį neįtikėtiną žygį atlaikė moteris, vos prieš tris savaites gavusi motociklininko teises ir savarankiškai nuvažiavusi vos 300 kilometrų.
„Keturi mano sūnūs netikėjo, kad visiškai neturėdama patirties galėsiu tai padaryti. Kai grįžau, jaunėlis išbarė, kad elgiausi neatsakingai, kėliau grėsmę savo gyvybei“, – prisipažįsta.
Kelionė buvo labai sunki ir fizine, ir emocine prasme, ne kartą ji balansavo ties pavojinga riba, kai važiuodama nuo nuovargio ir įtampos tiesiog alpėjo. Buvo ir tokių momentų, kai nebepajėgdavo nulipti nuo motociklo ir sustojusi vilkiko šešėlyje užmigdavo tiesiog sėdėdama.
Tai po medžius, tai po kalnus
S.Pranauskė turi keletą specialybių: yra slaugytoja, kultūros vadybininkė, fotografė, o neseniai Kauno žemės ūkio akademijoje įgijo dar ir arboristo – medžių priežiūros specialisto diplomą.
Silvija motociklą vadina Vyšniuku ir į susitikimą ateina apsirengusi kelioninę motociklininko striukę, iš pažiūros ploną, bet kelyje sulaikančią vėją.
Panevėžietė nauju motociklu pasižvalgyti po gražiausias Europos vietas išlėkė praėjusį rugpjūtį. Tokiu laiku, kai daugelį pietų šalių alina karščiai.
Į iš anksto susiplanuotą žygį leidosi dviem ekipažais: ant vieno motociklo ji, ant kito – bendradarbis ir geras draugas Edvinas Klibavičius su sūnumi Roku.
„Kartu su bendradarbiu po medžius laipiojom, tad pirmą kartą abu ant vieno motociklo išvykome ir į Slovakijos Alpes su virvėmis palaipioti“, – paaiškina.
Motociklas rovėsi iš vietos
Kelionėje viskuo žavėjosi, ypač kalnais, kurių niekada nebuvo mačiusi.
Sėdėti motociklo vairuotojui už nugaros buvęs vienas malonumas, riedėti Europos keliais atrodė paprasta. Galvoje jau sukosi mintis, kad ir pati gebėtų vairuoti motociklą.
Kai vienoje aikštelėje pamatė sportinį BMW, užsidegė noru tokį pat turėti.
„Ten pamečiau kelioninę pirštinę. Gal tai buvo ženklas, kad sugrįšiu? Ir po metų tikrai į tą pačią vietą grįžau, jau su savo motociklu“, – sako.
Motociklą rinkosi labai moteriškai – pagal spalvą.
Daug kas jai bandė patarti, kad pirmo motociklo nereikėtų pirkti tokio jautraus ir galingo. Nepaklausė.
Pirmieji bandymai pavažiuoti buvę problemiški, staigiau atleidus sankabą motociklas raudavo iš vietos nupurtydamas vairuotoją.
Pirmiausia išbandė miško keliukus, kad pajustų kiekvieną duobelę, paskui išriedėjo į asfaltą.
Jau 27 metus automobilį vairuojanti moteris motociklininko teises išsilaikė iš pirmo karto.
Kauno spūstys – košmaras
Į tolimą kelią trijulė išriedėjo iš Rokiškio, nakvojo prie Lenkijos sienos.
Pirmasis iššūkis ir didžiausias košmaras moteriai buvo pervažiuoti Kauną nuolat stringant did-miesčio kamščiuose.
„Kai sustojom nakvynei, pasakiau, kad viskas, toliau nebevažiuosiu“, – juokiasi iš pirmo išgąsčio.
Paplaukiojus valandą ežere ryžtas grįžo.
„Tada prisiminiau, kai mokantis arboristikos niekaip nesugebėjau įlipti į vieną medį. Supratau, kad nebenoriu patirti to jausmo, kai nepadarai užduoties“, – atminė.
Galutinis keliautojų tikslas buvo Bulgarijoje – netoli sostinės Sofijos esantis urvas „Dievo akys“.
Toji vieta garsėja nežemiškais reginiais. Urvo lubose yra natūraliai susiformavusios simetriškos ertmės, pro kurias matosi dangus. Stovint urve atrodo, kad į žmogų sminga rūstus, visa regintis Aukščiausiojo žvilgsnis.
Nenakvojo meškų karalijoje
Pasiekę Rumuniją jie leidosi garsiausiu bei pavojingiausiu šalies keliu Transfegerešanu, kur aukščiausiame kalnų masyve vingiuojanti asfaltuota juosta pakyla į 2034 metrų aukštį, kerta net 5 tunelius. Dėl 180 laipsnių posūkių ir aukščių skirtumo leidžiamas vidutinis greitis tik 40 km/h. Pervažiuoti pavojinguoju Transfegerešanu svajoja daugelis motociklininkų.
„Važiuojant aukštyn kelionėje pirmą kartą griuvau, nulūžo motociklo kojelė, svarbi pusiausvyrai. Jau buvom nuvažiavę 2 tūkstančius kilometrų“, – mena.
Kompanionai jau buvo nuvažiavę gerokai į priekį, bet per raciją išgirdę apie nesėkmę grįžo atgal, tik pagelbėti niekuo negalėjo. Greit temo, patiems taisyti motociklą nebuvo galimybių, reikėjo laukti ryto, o toje vietoje negalėjo statytis palapinių nakvynei, nes aplinkui slampinėjo meškos. Važiuodami jų matė ne vieną.
Vienu momentu, kai kalno šlaitu šleivojančią mešką su meškiukais pakelėje sustoję filmavo keliautojai, kaip tik prasidėjo akmenų griūtis. Lietuviai spėjo tą atkarpą prašokti, o važiuojantiems už jų akmenys užtvėrė kelią.
Pakelėje stovinti medaus pardavėjų mašina su priekaba, prikrauta avilių su bitėmis, buvo aptverta elektriniu piemeniu nuo meškų.
Įkaitęs vanduo degino lūpas
Moteriai teko rizikuoti leistis be svarbios detalės ir dar tamsoje.
Kelias už posūkio leidosi žemyn, paskui vėl kilo į kalną. Keliautojai privalėjo susirasti saugią vietą nakvynei. Visos kelionės metu jie nė karto nenakvojo viešbučiuose, tik palapinėse.
„Neįsivaizduoju, kaip nenusisukau sprando ir išlikau gyva, kaip suvaldžiau motociklą neturėdama kur atremti kojos. Visą kelią iki nakvynės vietos meldžiausi, tik tai, matyt, man ir pagelbėjo“, – prisipažįsta, kad nevilties akimirkomis pasikliovė vien Dievu.
Riedėjo žemyn iki tol, kol sutiko du avių piemenis su pulku šunų, šalia jų buveinės ir pasistatė palapines.
Prašvitus kelionės bičiuliai sugalvojo kuo pakeisti nulūžusią detalę ir kelionė tęsėsi.
Vaizdingus kalnus pakeitė nurudusios, karščio išdegintos plynės. Naktimis matė nuo sausrų kylančius gaisrus.
„Oras – 42 laipsniai pavėsyje. Važiuojant tuneliu buvau beveik praradusi sąmonę. Degalinėje apsiliejome vandeniu iš žarnos. Bėgo ne vėsus, o beveik karštas. Vandens iš butelio, kurį vežėmės, nebuvo įmanoma gerti, degino lūpas“, – pasakoja.
Likus 80-čiai kilometrų iki galutinio tikslo suprato, kad nebeištemps, sustojo laukuose ir krito miegoti tiesiog ant žemės, nebeturėdami jėgų statytis palapinių.
Manė, nuo karščio vaidenasi
Rytą pirmu taikymu lėkė į Sofiją ieškoti specializuotos motociklininkų drabužių parduotuvės.
Vėjo nepraleidžianti apranga, su kuria Silvija išvažiavo iš Lietuvos, pasirodė karštam orui visai netinkama, teko pirkti besiventiliuojančius ir kūno nekaitinančius rūbus.
Klimatas lietuvę žiauriai vargino, nuolat atrodė, kad jau jau nebeatlaikys. Kai jautėsi priėjusi fizinės ištvermės ribą, tarsi atsijungdavo ir tik melsdavosi.
„Važiuojant per Sofiją maniau, kad nuo karščio man vaidenasi, virš tilto ant didžiulio plakato rusiškai parašyta: „Sveikinam tave, Silvija.“ Bet nesivaideno – ir bendražygiai tą užrašą pastebėjo.
Prisipažįsta, kad kelionėje su motociklu griuvo tris kartus.
„Antrą kartą griuvau „Dievo akyse“ nuo karščio, trečią kartą nuvirtau irgi jau sustojus. Motociklas buvo apkrautas būtinais kelionei daiktais: virvėmis, kopinėjimo batais, palapinėmis. Atrodė, nesivežu nieko nereikalingo, į kelionę net šukų neėmiau dėl per didelio svorio, bet jis vis tiek buvo sunkus, dar neturėjau pakankamai praktikos jį nulaikyti“, – aiškina keliauninkė.
Bulgariški degalai pakenkė
Palandžiojus po magiškuosius urvus, atrodė, visi stresai jau praeity, tad kai kelionės draugas pasiūlė šiek tiek pakeisti maršrutą ir dar nesukti namų link, o pasiekti Juodąją jūrą, Silvija sutiko.
„Tiek kelio atpylus jūros nepasiekti būtų buvę nei šis, nei tas“, – sako.
Kompanija pervažiavo išilgai visą Bulgariją ir pasiekė Nesebero kurorto paplūdimius.
Bet tą naktį į motociklo baką degalinėje ji įsipylė prastų degalų ir motociklas pradėjo gesti.
Kelias atgal buvo ištisas sveikatos ir nervų išbandymas. Vėl iš koto vertė nežmoniški karščiai, nuolat geso motociklas.
„Austrijos keliuose 140 km per valandą lenki vilkiką – ir motociklas staiga užgęsta, pasigirsta trenksmas ir šauna ugnis. Turi kažkaip išlaviruoti, kad neatsidurtum po sunkiasvorio ratu ar neišsitėkštum“, – pasakoja ką patyrusi.
Silvijos viražus pastebėjo autostradą prižiūrinčios tarnybos. Pagal taisykles, jos turėjo motociklą nutempti ir savininkei skirti baudą. Pavyko susitarti, kad austrai leistų lietuviams pasiekti už kilometro esančią degalinę. Ten meistrai nuėmė degalų baką ir bandė išpilti prastą benziną, bet išaiškėjo, kad motociklo bakas dvigubas, taip paprastai jo neišplausi.
Suprato pačiai svarbų dalyką
Nebegalėdami važiuoti autostradomis keliautojai leidosi kaimo keliukais. Įvažiavus į Čekiją Silvijos motociklas visai sustojo. Nutempė pas meistrus, tie lyg ir kažką tvarkė, bet išleido be garantijos, kad transporto priemonė važiuos. Po 50 kilometrų motociklas vėl ėmė gesti.
„Stojom kas kilometrą ir tokiu būdu šiaip ne taip pasiekėm Lenkijos sieną, ten konstatavom visišką mano motociklo mirtį. Suradau, kas jį partemps į Panevėžį“, – pasakoja apie prievartinę žygio pabaigą.
Likusį kelią iki namų moteris įveikė sėdėdama ant bendradarbio motociklo, nes pavargusį jo sūnų namo išsiuntė autobusu.
Pašnekovė jaučia, kad sunki kelionė ją savotiškai pakeitė.
„Grįžau visai kitas žmogus. Supratau svarbų dalyką: kad ir su kuo per gyvenimą beeitum, būna kelio dalių, kurias turi įveikti vienas, pasitikėdamas tik Dievu“, – ištaria lyg sentenciją.
Sunkumai ir vaikus užgrūdino
Paklausta, ar tiek išgyvenusi dar keliaus, S.Pranauskė linkteli galva.
„Laukiu nesulaukiu Vyšniuko prisikėlimo ir vėl leisiuos į kelią. Galimas daiktas, kad gal net viena“, – intriguoja.
Moteris laikosi požiūrio, kad patogus gyvenimas gimdo silpnus žmones.
Ji pati tikrai nelepi. Prieš 6 metus ji su savo vaikais nusikraustė į vienkiemį Panevėžio rajone, ten nebuvo jokių patogumų, net krosnies. Pati sugebėjo namus rekonstruoti, įsivesti vandenį, įsirengti vonią.
„Visi mano sūnūs džiaugiasi, kad jų nelepinau – nuo mažų dienų išmoko visokių darbų. Dabar vienas sūnus kariuomenėje perėjo atranką į žvalgus, kitas Naujojoje Zelandijoje įsidarbino arboristu, jau su delfinais plaukiojo“, – pasidžiaugia pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Pranauskė patyrė, koks didelis malonumas yra motociklu lėkti Europos autostradomis.
2. Smagioji keliautojų kompanija S.Pranauskė, E.Klibavičius ir R.Klibavičius per ilgą kelionę nė karto nenakvojo viešbučiuose, rinkosi tik stovyklavietes gamtoje.
3. Ilgo vairavimo pasekmė – pradilusios pirštinės.
4. Nors ir kaip buvo pavargusi, S.Pranauskė nepajėgė atsispirti pasiūlymui dar nulėkti kelis šimtus kilometrų iki Juodosios jūros.
5. Pasiekę plačiuosius vandenis keliauninkai palapines pasistatė pačioje pakrantėje.
6. Kelionėje buvo ir tokių momentų, kai vyrai suko galvas, kuo pakeisti nulūžusią moters motociklo detalę.
7. Urvai su Dievo akimis keliautojams padarė neišdildomą įspūdį, rodėsi, kad tas gamtos stebuklas ir nuovargį sumažino.
8. ir 9. S.Pranauskė yra diplomuota medžių genėjimo specialistė, ji dirba visame Aukštaitijos regione.
10. Keturių sūnų mama S.Pranauskė saviesiems įrodė, kad yra stipresnė nei šie manė.
11. S.Pranauskė tikino, kad iš kelionės grįžo kitu žmogumi, suprato, kas gyvenime yra svarbiausia.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
