Sutikus Audrutę net lošteliu: prieš dvejus metus buvusi žydinti nuotaka, besigyrusi, kad pagaliau pagavo laimės paukštę, o dabar atrodo kažkokia sukiužusi ir užgesusi.
Aišku mums, draugėms, tekėti perkopus 50-metį, tada atrodė gan rizikinga – sunku buvo patikėti, kad jaunikis neturi užslėptų defektų. Vis ūdijom ją, siūlėm pasikapstyti giliau, atidžiau pasidomėti jo praeitimi ir gimine.
Audrutė kvatojo į akis, sakė, kad juodulių ieškom mirdamos iš pavydo. Mat mūsų pačių vyrai „jokie“ – neryškūs, neišvaizdūs, ne asmenybės. O ji, net nešiojanti 9 dioptrijų stiprumo akinius, sutiko beveik supermeną: gražų, iškalbingą, mandagų, švelnų ir visaip kitaip tobulą.
Po dviejų mėnesių pažinties Audrutė šast ir pardavė trijų kambarių butą Panevėžyje.
Kam jai jis? Abu sūnūs užsieniuose įsikūrę, o draugas jau kviečia žiedus mainyti ir pas jį sostinėje apsigyventi. Pinigus už parduotą butą investuos porai naudingai – prieš tuoktuves padarys palaikiame jaunikio name remontą.
Vestuvės pribloškė. Audrutė žydėjo įsispraudusi į plevenančią rožinę suknią. Jaunikio galantiškumas siekė dangų: kiekvieną viešnią apglostė, rankeles senobiškai bučiavo, išrinktajai viešai be perstojo vis saldžius žodžius žėrė.
O jau fotosesija! Glaustėsi abu ir vienas kitam į akis žiūrėjo lyg 18-mečiai.
Puotos stalas lūžo nuo gardėsių ir madingo dekoro.
Prisigretinę prie Audrutės tada akis užvertėm į dangų: iš kur tokie pinigai? Kuo jaunikis dirba? Ne itin noriai tada Audrutė tarstelėjo, kad juk liko pinigų nuo namų remonto. Kai tiek laimės, tą faktą pro ausis praleidom.
Dabar Audrutė susmegusi, papilkėjusi, lyg dešimtmetis viršum prisidėjęs.
Kviečiu kavos. Kokie keliai į gimtąjį miestą atvedė? Kaip gyvenimas, kaip vyras? Klausčiau, gal sveikata trinka, kad tokia sukritusi, bet pasigėdiju.
Gurkšnodama kavą Audrutė tyli, bet dėdama ant stalo tuščią puoduką apsiverkia. Ir atsiveria.
„Esu vėl vieniša ir benamė. Likau kaip stoviu ir dar be sveikatos, praradau per nervus“, – karčiai iškūkčioja.
Pasirodo, gražuolis vyras nei galantiškas, nei elegantiškas, o tik eilinis vedybų aferistas. Ji buvusi jo ketvirtoji žmona.
Laimės trelės greit užsibaigė, mat po ištaigingos vestuvių puotos išsibaigė ir kraitiniai jaunosios pinigai.
„Butą pardaviau dar nebūdama santuokoje, neturiu jokių čekiukų, kad į jo namą investavau pinigus, visi vestuvių puotos užsakymai ir pirkiniai daryti jo vardu, kur jokio įrodymo, kad aš finansiškai prisidėjau. Po tuoktuvių manęs name neregistravo, esą tam nežinia kur esantys jo vaikai priešinasi. Neėmiau į galvą, juk buvau be galo įsimylėjusi, o kai padavė skyryboms, tai buvo pagrindiniu argumentu: štai, žiūrėkit, jaunamartė nuo pirmos dienos su manimi negyvena. Turėjau be ginčų išsikraustyt. Be jokio daiktelio. Esą nėra įrodymų, kad bent ką nors savo turėjau…“
Iš rožių sosto pūptelėjusi į socialinį purvyną, Audrutė išlemena: ar nepriglausčiau jos bent trumpam savo namuose?
„Oi, mieloji, jau turiu lėkti, darbai gena“, – atsiprašinėju, jog nė minutės nebegaliu gaišti.
Palinkiu, kad gyvenimas kaip nors susitvarkytų. Priimti, atleisk, negaliu, pati juk sakei, kad mano vyras nekoks, taigi vargu ar turi mielaširdingumo, o dar nuolat užgriūvančios dukterų šeimos, anūkai…
Visgi turiu sąžinės – nepalinkiu trečio vyro...