Mergina, gavusi du abitūros egzaminų šimtukus ir dar du labai aukštus įvertinimus, – iš kaimo mokyklos? Ir ji nesirinko jokios pelningos profesijos? Taip, tai Inga Mitunevičiūtė, kvatoklė iš Naujamiesčio. Jos vingiuotų kelių istorija nepaprastai įdomi ir įkvepianti.

Geriausia visų laikų mokinė

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaikų ir jaunimo skyriaus vadovė 33 metų Inga Mitunevičiūtė – vis dar savo gimto miestelio legenda. Per visą mokyklos gyvavimo istoriją geresnės už ją mokinės vietos mokykla neturėjo.

Inga prieš 13 metų baigė Naujamiesčio vidurinę. Už egzaminus ji gavo kaimo mokyklai negirdėtai aukštus įvertinimus: istorijos ir lietuvių literatūros egzaminai įvertinti šimtukais, už lietuvių kalbos gramatiką – 99 balai, o už rusų kalbą – 96 balai.

Su tokiais rezultatais merginai buvo atviros visų universitetų durys.

Kaipgi klostėsi šimtukininkės likimas?

„Mano keliai vingiuoti – kaip žingsnis, taip istorija“, – kvatoja pašnekovė.

Ką jau ką, o kvatoti tai ji sugeba – garsiai, skambiai, nuoširdžiai ir užkrečiamai.

Pamažu bus ir mokslų daktaro laipsnis

Energija trykštanti mergina tikina, kad bibliotekos jos gyvenime tarsi ir neturėjo būti, planavo sukti visai kitur. Bet dabar tokiais likimo pokštais yra labai patenkinta, į bibliotekininkystę paniro su begaliniu entuziazmu, siekia gauti mokslų daktaro laipsnį.

Šiuo metu I.Mitunevičiūtė yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doktorantūros studentė, jos tyrimo objektas – vaikų literatūra.

Kiekvieną savaitgalį I.Mitunevičiūtė palieka sostinę ir lekia į Naujamiestį, į tėvų namus. Ne tik todėl, kad su jais pabendrautų, bet ir dėl mylimų keturkojų, kurių šiuo metu yra net šeši.

Šunys – dar vienas dalykas, kas į ankstesnius Mitunevičių šeimos planus neįėjo, pleveno tik Ingos svajonėse.

„Svajoti reikia labai atsargiai, nes ima ir išsipildo! Būdama vaiku labai norėjau turėti gyvūnų prieglaudą, štai ir turim jos mini variantą“, – linksmai kalba ji.

Užaugo sporto salėse

I.Mitunevičiūtė – tik iš dalies naujamiestietė, iki 13-os metų ji su tėvais gyveno Panevėžyje, mokėsi Alfonso Lipniūno vidurinėje.

Jos tėvai, Vera Mitunevičienė ir Aleksandras Mitunevičius, praeityje buvo žinomi sportininkai, Lietuvos čempionai.

V.Mitunevičienė buvo tinklininkė, šalies moterų rinktinės kapitonė, A.Mitunevičius – dviratininkas.

„Aš užaugau sporto salėse, varžybose ir stovyklose“, – sako pašnekovė.

Bibliotekininkė dar turi metais jaunesnį brolį Artūrą, jo specialybė – inžinierius. Brolis su šeima gyvena Vilniuje, o dirba Lenkijoje, trečios pagal dydį Europoje transporto įmonės skyriaus vadovu.

„Vilniaus universitete baigiau rusų filologiją“, – atskleidžia, kokį turi diplomą, ir iš karto paaiškina, kodėl jos gyvenime atsirado rusų kalba.

Ją išmoko mokykliniais metais, savarankiškai, padedama mamos. Rusiškai mokėsi ne kad pati kalba sužavėjo, o dėl kitos priežasties.

Tuo laiku planavo po vidurinės rinktis medicinos studijas. Mama patarė, kad tokiu atveju būtų pravartu ir rusiškai mokytis, mat ta kalba yra gausybė medicininės mokomosios literatūros.

Nusprendė, kad medicinai per jautri

„Sportinės karjeros mano planuose nebuvo. Nuo mažens daug sirgau, fizinių duomenų sportui neturėjau“, – paaiškina, kodėl garsių sportininkų dukra nepasuko tėvų pėdomis.

Taigi grįžkime atgal: užsiveria mokyklos durys, dar nei biblioteka, nei rusų filologija nekvepia.

„Mano mokslų keliai labai vingiuoti“, – šypsosi I.Mitunevičiūtė.

Svajos apie mediciną lieka pleventi ore. Dėl dviejų priežasčių.

Mokykliniais metais ji dalyvaudavo visose, kokios tik būdavo, olimpiadose. Paskutiniais mokslo metais nuvykusi į chemijos olimpiadą sulygino savo ir Vilniaus licėjaus auklėtinių žinias ir nusprendė, kad jos lygis gerokai žemesnis, reikėtų temptis, bet tam nebėra laiko.

Kita priežastis, dėl ko nebestojo į mediciną, buvo mamos operacija. Operuojant jai darė spinalinę narkozę, ne viskas vyko sėkmingai.

„Man mama pasakojo su visom smulkmenom ir vien nuo tų žodžių darėsi silpna. Esu labai jautri kitų skausmui, išgyvenu lyg skaudėtų pačiai. Tada ir priėjau išvadą, kad medicinai esu per jautri“, – pasakoja mergina.

Tada geriausia Naujamiesčio moksleivė, vedama jaunatviško idealizmo pasaulį daryti geresnį, įstoja į Vilniaus universitetą studijuoti teisės.

I.Mitunevičiūtė neslepia, kad tam įtakos turėjo aplinkiniai.

„Teisę studijuot įkalbėjo mokytojai“, – sako pašnekovė ir apgailestauja, kad spaudimui pasidavė.

Literatūroje pajuto jėgą

Pirmi studijų metai žiauriai nuvylė. Nepatiko viskas. Ir mokomieji dalykai, ir pati sistema.

„Per tuos metus išgyvenau didžiulę psichologinę krizę, graužiausi, kad nesu savo vėžėse“, – sako ji.

Kol klausė teisės istorijos kursą, mokslai atrodė pusė bėdos, bet kai buvo pereita prie sausos teorijos ir įstatymų, paskaitų lankymas darėsi kančia.

Dar tais metais kilo skandalas dėl korupcijos teisėsaugoje.

„Su nešvariais įvykiais buvo susijęs ir vienas mūsų dėstytojas. Skandalas mane labai sukrėtė, supratau, kad dėstytojai paskaitose gali pasakoti viena, o daryti kita, lyg realiame gyvenime teisė negalioja, įstatymai neveikia. Kaipgi mokytis, jei negali tais žmonėmis, kurie moko, tikėti?“ – išgyvenimus prisiminė bibliotekininkė.

Ji – iš tų žmonių, kurie pradėto darbo nemeta, bet teko nusižengti nuostatoms ir po pirmo kurso išeiti.

Sukrėtimą stengėsi gydytis knygomis.

„Taikiau sau skaitymo psichoterapiją. Literatūroje mačiau jėgą“, – sako ji.

Kur sukti toliau, nei mama, nei tėtis nepatarinėjo.

„Geriausia jų savybė, kad niekada gyvenime neliepė daryti tą ar aną. Eik kur nori, daryk tai, kuo tiki. Mokė, kad pati turiu nuspręsti, kas man geriausia“, – dabar mergina dėkinga tėvams už liberalų požiūrį.

Kultūros nešėjai stokojo kultūros

Tada jau naujamiestietė nusprendė nebeklausyti jokių paprotinimų – stoti ten, kur širdis linksta, o toji sritis – filologija.

„Maniau, kad lietuvių kalbą pakankamai gerai išmanau, verčiau imtis svetimos kalbos. Gal būčiau norėjusi studijuoti anglų, bet kaimo mokyklos paruošimo lygis buvęs žemas, taigi grįžau prie rusų kalbos“, – aiškina pašnekovė.

Baigusi bakalauro ir magistro studijas, ji doktorantūrai jau rinkosi kiek kitokią kryptį: lietuvišką vaikų literatūrą.

Keisčiausia, kad filologijos studijos laukto dvasinio pasitenkinimo irgi nesuteikė.

„Trejus metus aktyviai važinėjau po konferencijas ir seminarus, savo dėstytojus ir kultūros žmones mačiau kitoje aplinkoje, vakarėliuose ir pasilinksminimuose. Ir vaizdai sukrėtė, žodžiai ir veiksmai neatitinka, skiriasi kaip diena ir naktis, kultūrą nešti turinčiuose sluoksniuose verda intrigos, apkalbos, išskaičiavimas. Tie tariami šviesuliai nėra kultūringi, stokoja vidinės kultūros“, – sako mergina.

Sibiro žmonės – tvirti savo nuostatomis

Metai po studijų merginai buvo tamsus ir sunkus laikotarpis, kamavo nusivylimas pamačius, kokie dviveidžiai gali būti žmonės. Šeimoje ji buvo auklėjama kitaip, turėjo tvirtas moralines vertybes.

Jos giminėje daug tremtinių, nukentėjusių būtent dėl moralinių nuostatų, didelės meilės savai šaliai ir laisvės jai troškimo.

I.Mitunevičiūtės mama Vera gimė Sibire, Tomsko srityje, ten buvo ištremta močiutė ir jos giminė. Ji turi įrašiusi 30-ies valandų trukmės močiutės pasakojimus apie tremtį, vėliau sugalvos, kaip tą medžiagą panaudoti.

„Mamos vardas ne rusiškas, tiesiog anuomet Sibire vietiniai valdininkai taip užrašė“, – paaiškina ji.

Tremtyje pabuvoję artimieji visą gyvenimą turėjo tvirtą moralinį stuburą, Inga iš jų irgi to išmoko.

„Dabar gal reaguočiau ramiau“, – prisiminusi kelerių metų senumo išgyvenimus sako pašnekovė.

Sunkus ligos laikas

Tuoj po studijų dar užklupo ir sveikatos problemos.

„Sunkiai sirgau, turėjau bėdų dėl nugaros, reikėjo su savim gerokai padirbėti, kad pakilčiau iš lovos“, – atskleidžia ji ir patikina, jog ligos jau įveiktos, tik reikia laikytis medikų nurodyto režimo ir nuolat mankštintis.

Tuo fiziškai ir emociškai sunkiu metu antrą kartą gyvenime literatūra tapo ta šviesa, kurios link norėjosi eiti – taip likimas nuvedė į biblioteką.

„Dabar vos spėju suktis, dar prisidėjo visuomeninės pareigos, tad pasiėmiau akademines atostogas“, – sako pašnekovė.

I.Mitunevičiūtė yra Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos padalinio vadovė.

Priglaudė kitų paliktus ir nemylėtus

Būtinai reikia šnektelėti ir apie šunis, nes keturkojai bibliotekininkės gyvenime užima svarbią vietą.

Nuo pat mažumės I.Mitunevičiūtė svajojo turėti šunį. Būdama dar pradinukė perskaitė Jono Avyžiaus knygelę „Bardo nuotykiai ir žygiai“, kur aprašoma, kaip didžiulis niufaundlendas gelbsti šeimininko gyvybę, ir užsidegė noru laikyti bet kokį keturkojį.

Gyvenant Panevėžyje, bute, tėvai nė į kalbas nesileido.

Bet sykį kartu gyvenusi močiutė, važiuodama į kolektyvinį sodą, pakelėje rado mažą šunytį. Jo vos nepervažiavo sunkvežimis. Gyvą radinį močiutė parsinešė namo.

Tada susirinko visa šeima spręsti, ką su šuneliu daryti, suaugusieji buvo už tai, kad jį atiduotų į gyvūnų prieglaudą.

„Aš su šunim užsidariau vonioj ir atsisakiau išeiti, kol nepasakys, kad leidžia nelaimėlį pasilikt“, – iki tol buvusi rami ir paklusni Inga staiga tapo kovinga.

Šuo liko ir tapo geriausiu ne Ingos, o jos mamos draugu. Tačiau gyveno neilgai, žuvo po mašinos ratais.

Kai šeima persikraustė į nuosavą namą Naujamiestyje, namai po truputį prisipildė gyvūnų. Visi šeši dabartiniai šunys yra kažkieno pamesti, nemylėti, klaidžioję po miškus ir laukus.

„Vilniuje gyvenu nuomojamame mažame kambarėlyje, šuns negaliu laikyti, dėl to skauda širdį. Šunys palikti tėvelių rūpesčiui, bet savaitgaliais lekiu jų pašukuoti, pavedžioti“, – pasakoja bibliotekininkė.

Leidžiasi į literatūrines keliones

Į Naujamiestį šunų mylėtoja negrįžta tais savaitgaliais, kai keliauja. Tai dar viena didžioji I.Mitunevičiūtės aistra.

Mergina išmaišiusi Europą, Šiaurės Ameriką, lankėsi Azijos šalyse ir Rusijoje. Tolimiausias kraštas – Naujoji Zelandija.

„Vykstu autobusais, traukiniais, lėktuvais ir niekad – autostopu. Mama taip įdiegė, kad autostopu keliaut nevalia“, – sako ji.

Įdomiausia, kad didžioji dalis kelionių yra kultūrinės-literatūrinės, susijusios su darbu bibliotekoje ir literatūrine veikla. Tai ne tik konferencijos, seminarai, susitikimai su kitų šalių kolegomis bibliotekininkais.

„Mūsų asociacija organizuoja literatūrines keliones žmonėms, kuriems tie dalykai rūpi. Vykti reikia už savo pinigus, niekas tų kelionių neapmoka, maršrutus irgi tenka susidėlioti patiems, nes jokia agentūra literatūriniu turizmu neužsiima“, – aiškina pašnekovė.

Naujausia išvyka – konferencija Stokholme, po kurios grupė entuziastų leidosi į už 300 kilometrų esančią švedų rašytojos Astridos Lindgren tėviškę – mažą Nas miestuką. Aplankė namą, kuriame pasaulinio garso rašytoja užaugo, pavaikščiojo jos gimtinės gatvelėmis.

Meškiuką rado tarp nereikalingų daiktų

Bibliotekininkės lagamine visad keliauja literatūrinis personažas meškiukas Pedingtonas.

Tai vėl ištisa istorija.

Kai I.Mitunevičiūtė pradėjo dirbti bibliotekoje, sumanė organizuoti vaikų knygų klubą.

Internetu užsiregistravo daug norinčių, tačiau į susitikimą atėjo tik viena mergaitė.

Neatrodė logiška užsiėmimą vesti vienam vaikui, bet bibliotekos vadovė tarė „tebūnie“, ir I.Mitunevičiūtė visą savo dėmesį skyrė tai mergaitei. Bendriems skaitymams pasiruošė knygelę apie meškiuką, kuris keliauja iš Peru į Londoną.

Kadangi knygelė buvo nespalvota, su gan kukliomis iliustracijomis, suko galvą, kaip įdomiau vaikui tą knygą pateikti. Prisiminė, kad meškiuko Pedingtono personažas yra išleistas ir kaip žaislas. Aplėkė visas sostinės žaislų parduotuves, bet tokio nerado.

Paskutinę dieną prieš susitikimą su mergaite užėjo į dėvėtų daiktų krautuvėlę, kur mamos suneša nebereikalingus savo atžalų daiktus, ir išvydo ieškomą meškiuką.

Išplautas ir suglostytas kitą dieną jis atkeliavo į bibliotekininkės kabinetą.

„Važiavome su kolege į seminarą Klaipėdoje, atsisukusios žiūrim, toks tuščias kabinetas: meškiukas vienas lieka sėdėt ant palangės. Paskutinę minutę jį įsimečiau į kuprinę“, – juokiasi vaikų skyriaus vadovė.

Pirma kelionė į Lietuvos pajūrį meškiukui baigėsi fotosesija.

I.Mitunevičiūtė jį fotografavo prie turistinių objektų, norėjo sukurti parodiją, o išėjo visai jaukios nuotraukos. Nuo to karto meškiukas keliauja visur, fotografavosi ir Naujojoje Zelandijoje.

„Susikūrėm feisbuke paskyrą „Paddington travels“, – bibliotekininkė nurodo, kur galima rasti literatūrinio personažo kelionių istoriją.

Veržiasi ir į Sibirą

I.Mitunevičiūtė tris kartus dalyvavo atrankose į „Misija Sibiras“. Visus tris kartus ji įveikė bandomuosius žygius, bet į tikrą kelionę vis nepakviečiama.

„Čia mano skaudulys“, – sako mergina, žūtbūt užsimojusi patekti į misiją.

Atranka į misiją vyksta keliais etapais, pirmiau pildomos anketos, pateikiama motyvacija, o tada atrenkama 80 žmonių bandomajam žygiui Lietuvoje. Sunkiomis sąlygomis reikia įveikti 50 kilometrų pėsčiomis. Visus tris kartus I.Mitunevičiūtė žygius įveikė be priekaištų, atrankas perėjo, bet kvietimo vykti į Sibirą vis dar negavo. O labai norėtų. Ir dėl to, kad tai susieta su giminės istorija, ir dėl tiesioginio darbo.

„Dirbu su jaunimu, labai svarbu turėti autoritetų, priminti jiems praeitį“, – sako ji.

Kada gi bibliotekininkė pasiskųs mažu uždarbiu? Juk šimtukininkė galėjo turėti gerokai pelningesnę profesiją.

„Kai jaunam reikia įsitvirtinti sostinėje, supranti, kad iš kultūrininko algos nuosavo būsto neįsigysi. Tačiau nematerialūs dalykai atperka materialius“, – vėl kvatoja mano mieloji pašnekovė.