Vietoj triukšmingos, garsiai muziką leidžiančios ir chuliganaujančius sūnus auginančios šeimos prieš porą metų į mūsų nuosavų namų kvartalėlį atsikraustė pagyvenusi pora.
Malonūs, ramūs: nei tau žoliapjovę sekmadienį paryčiais birbins, nei vakarėlius kieme rengs, nei garsiai riesis ar kitaip kaimynų ausis dirgins.
Ankstesniųjų gyventojų keliamo ermiderio iškankinti su palengvėjimu atsikvėpėm, pagaliau gyvensim tyloj ir ramybėj.
Kurį laiką taip ir gyvenom.
Vieną savaitgalį, saulei tekant, pažadino keisti garsai iš naujųjų kaimynų kiemo. Iš pradžių kažkoks plekšnojimas, paskui girdžiu šliūkšt vanduo, tada visokie atata, atata, uf, uf, ajaj, ajai...
Matau ir vyras pabudęs, akis išplėtęs, ausis pastatęs – klauso.
Žiūriu į laikrodį – vos po penkių. Kumšteliu saviškį, kad pažiūrėtų, kas ten vyksta.
Tas prilimpa prie lango. Neatpėšiamai.
Pukšnojimai ir pliaukšėjimai tebesklinda.
Klausiu, ką mato? Neatsisukdamas sako: „Pati pažiūrėk.“
Žiūriu. Kaimynė stovi pievelėj tiesiai prieš mūsų miegamojo langus. Nuoga nuogutėlė. Ir visokiais būdais, kur tik pasiekia, save plekšnoja, o plekšnodama garsiai aikčioja.
Vėliau seka įvairūs kojų bei rankų kilojimo pratimai. Jau kai įsižergus pakelia koją, tai matosi tiek, kiek gal ir pas ginekologą nesimato. Paskui atstato užpakalį ir rankų pirštais siekia pėdas, tada minutę kitą tokia poza ir stovi.
„Jergau!“– teištariu.
Mankštos entuziastė kaip tik atsisuka veidu į mūsų langus ir, pamačiusi prie stiklo prilipusias marmūzes, linksmai pamojuoja. Už minutės šūkteli, ar nenorėtume prisijungti prie sveikuoliškos mankštos?
Dieną iš lysvės pešioju žoles, kaimynė ateina prie tvoros pasikalbėt. Spėju, gal susigėdo, matyt, jaučia pareigą paaiškinti, ką ryte matėm.
Ką jūs! Entuziastingai leidžiasi į sveiko gyvenimo būdo propagandą ir nuogališkų mankštų saulei tekant naudą. Mat ką tik grįžo iš teisingo gyvenimo stovyklėlės, kur kasryt su bendratikėmis apsiliedavo šaltu vandeniu ir plekšnodavosi iki transo.
„Ir būtina su garsu, kad kosminiai kanalai atsidarytų, iššoktų visi energiniai kamščiai“, – dar prideda.
O kad nuoga, tai ką, juk ne ant gatvės, ne viešoj vietoj, o savo kieme.
Kas čia ją mato? Be mūsų, dar dviejų namų gyventojai. Betgi visi suaugę protingi žmonės, anot jos.
Sakau, kad kaimynų paaugliai sūnūs, pas mus mokykliniai anūkai...
„Reikėtų visus suorganizuoti į sveikuolių grupę“, – pasiūlo veiklioji pašnekovė.
Dabar kiekvieną rytą, darbadienis ar išeiginė, vos ėmus švisti mus ir kaimynus pažadina šliūkšt, plemt, plemt, atata ir ajajai.
Berniūkščiai pro langus jau ištyrinėjo senyvos moters anatomiją, suaugusieji pasidyvijo ir iki soties apkalbėjo, bet kaip gyvent toliau?
Bandėm su sveikuole gražiuoju susitarti, kad ji vandens procedūras ir mankštas darytų namo viduj – pusė gatvės neprikeltų. Toji tik juokėsi, esą jos pukšėjimai ir aikčiojimai yra natūralūs gamtos garsai, panašiai kaip paukštelių giesmės. O keltis su saule esą sveika – anksčiau gult eisim, prie televizorių nekabosim.
Taigi – keliamės su pirmaisiais gaidžiais, tiksliau, dar anksčiau – su pirmąja sveikuole.