Gavo šviesuolio žymenį
Miškų apsuptame vienkiemyje gyvenantis 84 metų gamtos mokslų daktaras Jonas Naktinis nesiskundžia vienatve, atskirtimi ar bendravimo trūkumu.
Vilniaus universitete fiziką baigęs, vėliau į biomediciną pasukęs vyras dabar paniręs į visai kitokios srities tyrimus – jau keliolika metų jis seka tarmių ir kraštovardžių pėdsakais, o pastaruoju metu dar susidomėjo ir pavardžių kilme.
„Esu darboholikas, be mokslinės tiriamosios veiklos – niekaip“, – juokiasi, kad būdamas toli nuo didmiesčių turi kuo užsiimti.
Už nuopelnus savo gimtinei, garsinant ir įamžinant Biržų krašto kalbinį bei istorinį palikimą, J.Naktiniui pernai buvo įteiktas Radvilų žymuo – apdovanojimas, skirtas Biržų šviesuoliams.
Šioje srityje vyras jau spėjo nemažai nuveikti – išleido kelias knygas apie tarmes ir Biržų apylinkių vietovardžius.
Miškas prisiminė, kur augo, ir atželia
Prašomės pas J.Naktinį į svečius. Jo vienkiemis, priklausantis Glūdiškio kaimui, yra netoli Papilio.
Jau du dešimtmečiai, kai entuziastingasis kraštotyrininkas yra vienintelis Glūdiškio gyventojas, gyvas liudytojas, kad kaimas dar egzistuoja, mat aplinkui ne tik žmonių, bet ir trobesių jokių nebelikę.
Vyras sako jau seniai jokių svečių nelaukiąs ir svetimų į savo rezidenciją nepriimąs.
„Būstas mano labai menkas, gyvenu kaip bomžas, namai visokiais rakandais užkrauti, nebūtų net kur pasodinti“, – atsikalbinėja.
Siūlo susitikti pamiškėje ar ant žvyrkelio, nes iki sodybos vis tiek neprivažiuotume, visa baigia medžiai užkėsti. Tą žalumą jis labai myli, džiaugiasi, kad kolūkių laikais iškirstas miškas prisiminė, jog čia kadaise augo, tad dabar vėl atželia.
Iki greitosios vežė karučiu
Kad J.Naktinio vienkiemis tikrai nepasiekiamas, augalijos užgožtas ir ratuotam transportui neįveikiamas, paliudija Meilūnų bibliotekininkė Sandra Bieliauskienė, kilusi iš Glūdiškio.
Pasak jos, prieš kelerius metus, kai kraštotyrininkas genėjo medį, krito žemėn ir susilaužė koją, jos sesuo Marytė Undzėnienė, taip pat kraštotyrininkė, nelaimėlį puskilometrį vežė karučiu iki žvyrkelio, nes greitosios pagalbos automobilis negalėjo arčiau privažiuoti.
Apgailestavus, kad stovint ant žvyrkelio interviu nelabai pavyks, J.Naktinis pasiūlo bendrauti šiuolaikiškai – internetu ir telefonu. Tiesa, interneto ryšys kartais stringa, jam tai vienintelis nepatogumas išsikrausčius iš miesto.
Pašnekovas pirmiausia patikslina savo vienkiemio vietą, esą joks tai ne Glūdiškis, o Kajugalis. Sako archyvuose radęs tai liudijantį seną žemėlapį.
„Pavadinimo kilmė labai aiški: kajų galas – kiek siekė sėlių kojos. Prisimenu, ir savo tetules girdėjau sakant, kad čia Kajugalis. Caro laikais vietovė vadinta Blūdiškiais, nes ieškantys aplinkui blūdijo, kaimo nerasdavo – buvo karklais apaugęs. Paskui vienas kunigas Blūdiškius pervadino į Glūdiškį“, – aiškina.
Žmogų pakeitė kompiuteriai
Taigi į Glūdiškį, į tėvų statytus namus, J.Naktinis atsikraustė iš Kauno prieš 20 metų, kai išėjo į pensiją.
Trumpai nušviečia savo darbinę veiklą: baigęs Vilniaus universitetą paskyrimą gavo į Kauno politechnikos institutą. Ten užsibuvo trumpai, mat tuomet Kauno klinikos prisipirko tiems laikams modernios aparatūros ir būrė komandą, kas ją aptarnautų, įsteigė tyrimų laboratoriją.
„Net 30 metų tarnavau medikams. Mano daktarinė disertacija iš biofizikos, irgi su medicina susijusi – „Elektronų paramagnetinio rezonanso taikymas patologinių procesų tyrimuose“. Prieš pensiją Medicinos universitete dėsčiau Fizikos ir matematikos katedroje, studentus mokiau, kaip žmogaus organizmas reaguoja į elektromag-netines bangas, kaip teisingai parodymus užregistruoti. Dabar to nebereikia, automatai iškart „pasako“, net ir diagnozę beveik tiksliai užrašo“, – pasakoja pašnekovas.
Žolę pjauti ir žemę kasti nepatinka
Pašnekovas tikina, kad palikti didmiestį nebuvo sunku, mat nuolat ilgėjosi tėviškės, gamtos. Jos ilgesį kompensavo savotiškai: laisvadieniais pasiimdavo dviratį, sėsdavo su juo į traukinį Vilnius–Kaunas, kiek pavažiavęs išlipdavo kurioje nors stotelėje ir tada važinėdamas žvalgydavosi po apylinkes.
„Miestai yra augliai visuomenės gyvenime, iš jų tik gamtos teršimas eina“, – išsako savo požiūrį.
Į kaimą atkako vienas, žmona ir sūnus kraustytis nepanoro. Jis sako, kad jokioms moterims nepatinka krūmai, visos nori miestietiškų patogumų. Dabar jo sutuoktinė jau mirusi.
„Ką pensininkui mieste veikt? Nuobodu. Norint tęsti tyrimus, reikia ligonių gauti, tas nepaprasta. Tėviškėn 1,5 tonos sveriančios tyrimų aparatūros neparsiveši, tai teko susigalvoti kitokios veiklos. Bet ir žolę pjaut ar žemę kast man nepatinka“, – aiškina.
Prašė apie gyvenimą pasakoti tarmiškai
Pirmiausia akys nukrypo į gimtąsias vietas – Papilio seniūniją, parūpo patyrinėti čia gyvuojančią kupiškėnų tarmę.
Į talką J.Naktiniui atėjo Skrebiškių kaimo kultūros darbuotoja bei kraštotyrininkė M.Undzėnienė. Jiedu abu leidosi į žygius per sodybas ir užrašinėjo žmonių šnektą.
„Žmonės sava kalba mums pasakojo savo gyvenimo istorijas, jie ir nurodydavo, pas ką dar užeit, kas daug žino“, – prisimena reikšmingą ilgalaikę ekspediciją.
Per pusmetį jiedu su M.Undzėniene surinko medžiagos 333 puslapių knygai „Ar do atomanum sanojų kalbų?“ Leidinys buvo pristatytas Biržų Jurgio Bielinio bibliotekoje.
„Tai ne tarmė, tai susiliejusių bendruose darbuose genčių kalba“, – apie tos vietovės šnektą sako J.Naktinis.
Jei prastai pavadino, vadinasi, buvo už ką
„Mane pavardės labai domina, jos – praeities brangakmeniai“, – aiškina vyras.
Anot jo, pavardes mūsų protėviai vieni kitiems davė ne šiaip sau, o jomis įvardyjant ryškiausią vieną ar kitą žmogaus savybę. O jei žmogus gavo kokią menkinančios reikšmės pavardę, tai buvę už ką.
Pažįstami J.Naktinį pašiepė, jog esą jo giminė taip pavadinta dėl to, kad naktimis patiltėse sėdėjo ir plėšikavo.
„Aš manau kitaip. Girdėjau pasakojimą apie savo senelį: jam miego mažai reikėjo, organizmas greičiau nei kitų atsistatydavo, todėl net ir naktimis darbus dirbdavo. Man pasakojo, kad mėnuliui šviečiant senelis pasiimdavo dalgį ir eidavo avižų pjaut“, – aiškina kraštotyrininkas.
Jis paaiškina ir apie Biržų krašte paplitusią Garastų pavardę. Esą iš pradžių tai buvusi pavardė Agrastas, vėliau žmonės tiesiog raides vietomis sukeitę.
Anot kraštotyrininko, Kisielių kaimas, o ir žmonės, turintys Kisielių pavardę, taip pavadinti ne dėl to, kad gerai kisielių virė.
„Kisieliai – skysti žmonės, paklusnūs, nesimušantys, vengiantys kivirčų. Metraštininkai rašo apie kietuosius, kuriuos dėl narsos dažnai mūšiuose užmuša, o Kisieliams papult į istoriją nelemta“, – pašnekovas dalijasi savomis įžvalgomis.
Jis turi spėjimų ir apie Biržų krašte gyvenusių Mekų pavardės atsiradimą.
„Tas žodis atėjo nuo Suomijos, reiškia minkštą, menkoką“, – išsako savo versiją. Dar priduria, kad nepaprasta atspėti, ką senovėj žmonės galvojo, tyčia ar netyčia pavardes dėdami žodžius iškraipė.
Jo įsitikinimu, pavardė Morkūnas visai nereiškia, kad tai morkas triauškiantis žmogus, toji pavardė kadaise buvo su „a“ – Markūnas, bet dėl raštininkų klaidos liko pakeista raidė. Marka – tai nedidelis tvenkinukas, anksčiau lietuviai tokiuose linus mirkydavo.
Nori paaiškinti apie Zenkius ir Zelenskius
Dar J.Naktinį savotiškai vilioja ir akmenys, juose – gausybė laiko pėdsakų, apgailestauja nesąs geologas ir negali žemės istorijos iš riedulių „perskaityti“.
Jis iš savo žemių pririnko krūvas įvairių akmenų ir iš jų savo namų kieme sudėliojo akmenines piramides.
Kupiškėnų tarmei atminti J.Naktinis, padedamas kaimo bendruomenės, Kučgalyje prie mokyklos iš akmenų sudėliojo paminklą.
Kraštotyrininkas pasakoja ir apie naujausią savo užmojį – knygelę „Zenkiai ir Zelenskiai“, dabar prie jos rašymo intensyviai dirba.
Kur Biržų krašte jis aptiko Zelenskių ir kaip jie siejasi su biržietišku „zenkis“, reiškiantį berniuką ar paauglį, pašnekovas pasakyti nenori.
„Jeigu iškart nematote ryšio tarp Zenkių ir Zelenskių, reiškia, verta apie tai parašyt“, – tokia paslaptinga gaida ir baigiame pokalbį.
Prierašai po nuotraukomis:
1. J.Naktinio tėvai ir močiutė su seneliu, kuris, kaip pasakojo giminės, per mėnesieną avižas pjaudavo.
2. Iš dešinės: J.Naktinis, S.Bieliauskienė ir M.Undzėnienė per renginį bibliotekoje, pristatant vieną iš jo knygų.
3. Pernai J.Naktiniui (dešinėje) buvo įteiktas Radvilų žymuo už nuopelnus įamžinant kultūrinį Biržų krašto palikimą.
4. Prie takelio į sodybą J.Naktinis pasistatė simbolinius akmenų vartus.
5. Tokie štai paminklai J.Naktinio iniciatyva pastatyti išnykusių kaimų vietose.
6. Iš savų laukų į sodybą sutempti akmenys liudija mūsų planetos praeitį.
7. „Mane pavardės labai domina, jos – praeities brangakmeniai.“ J.Naktinis
Nuotraukos iš asmeninio albumo
