Pagal valstybės skiriamą paramą ir santykinį gyventojų kiekį Lietuva yra bene labiausiai Ukrainai kare padedanti valstybė pasaulyje. Jei būtų sudaroma panaši lentelė pagal savanoriškai piliečių renkamos ir vežamos pagalbos kiekį, mūsų šalis greičiausiai irgi pirmautų, nes Ukrainon paramą gabena ne tik keliasdešimt tam tikslui susikūrusių fondų, bet ir pavieniai asmenys.

Aktyvūs yra ir lietuviškų šaknų turintys ukrainiečiai, o dvi jų įkurtos organizacijos tapo svarbiu „tiltu“ paramą į frontą vežantiems lietuviams. Fondams „Bucha Help“ bei „Svi za svogo“ vadovaujantys Konstantinas Gudauskas ir Jura Anuškevičius protėvių kalbos nemoka, tačiau neslepia pasididžiavimo, kad kilus karui Lietuva viena pirmųjų sukruto padėti.

42 metų K.Gudausko specialiai pristatyti lietuviams nereikia, nes Kyjivo priemiestyje gelbėdamas rusų žudomus žmones pelnė „Bučos angelo“ pravardę, o šios istorijos pagrindu buvo sukurtas vaidybinis filmas „Buča“, rodomas ir Lietuvos kino teatruose.

Demonstravo ypatingą drąsą

Konstantinas gimė Kazachstane, kur sovietinėje armijoje tarnavęs tėvas sukūrė šeimą, bet vėliau išsiskyrė ir grįžo tėvynėn. Po kelerių metų mirus vėžiu susirgusiai mamai paauglio gyvenimas komplikavosi, biografijoje atsirado tamsių dėmių. Tačiau apsigyvenęs Ukrainoje per karą Konstantinas pademonstravo ypatingą drąsą, tapo žinomas.

Kai nesugebėję per skelbtas tris dienas užimti Ukrainos sostinės rusai ėmė žudyti civilius gyventojus priemiesčio miestelyje Bučoje, Konstantinas iš ten lengvuoju automobiliu išgabeno du šimtus leisgyvių žmonių. Gelbėdamas kitus nuolat rizikavo savo gyvybe.

Kadangi Konstantinas turėjo Kazachstano pasą, patikrinimo postuose okupantai šį Rusijai draugiškos šalies pilietį iš pradžių nustebę praleisdavo be didelio tardymo. Vėliau ėmė įtarinėti šinipinėjimu, vedė į apklausas, grasino sušaudyti, tačiau šis toliau į Bučą gabeno maistą bei vaistus, o iš ten į Kyjivą persigandusius civilius. O iš tikrųjų Konstantinas apie priešo kariuomenės išsidėstymą bei judėjimo kryptis pranešdavo Ukrainos žvalgybai GRU.

Šios agentė Krymo totorė Gaidė Rizajeva, pažinojusi Konstantiną iš seniau, paprašė, kad padėtų išgabenti kelių kariškių artimuosius, nes šiems grėsė sušaudymas. Tuo metu į okupuotą Bučą niekas kitas nesiryžo važiuoti, nes sužvėrėję okupantai žudė be gailesčio. Priešo kulkos perskrodė ir Konstantino mašiną, per sprogimą jis buvo kontūzytas, pateko ligoninėn.

Gabeno paramą ir senelių namams

Ypatingą padėką Konstantinas pelnė išgabenęs namo rūsyje besislapsčiusius garsų kompozitorių, du kartus Ukrainos didvyrį Igorį Pokladą su žmona Svitlana.

Vėliau dėl tam tikrų nesutarimų CŽV atsisakė K.Gudausko paslaugų, o šis įsteigė fondą „Bucha Help“ ir ėmė gabenti paramą kariams bei senelių ir vaikų namams. Didelę šios paramos dalį sudaro iš Lietuvos atvežami kroviniai.

Pernai į šį fondą iš Lietuvos buvo atgabenta 126 tonos krovinių, o sunkiausias siuntinys buvo 2 tūkstančiai naudotų padangų, atitekusių keturioms kariuomenės brigadoms.

Kaip pagrindinius savo partnerius Lietuvoje Konstantinas įvardija fondo „Susivieniję gerumui“ vadovę kaunietę Agnę Jociuvienę bei savanorių koordinacinio centro, veikiančio Kristaus Prisikėlimo bazilikoje Kaune, vadovę Tetjaną Narkevičienę.

Ryžosi steigti įmonę

Penkis šimtus kilometrų nuo sostinės nutolusiame Vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankivske gyvenantis 32 metų J.Anuškevičius paramą armijai rinkti pradėjo gerokai anksčiau – nuo tada, kai 2014 m. kilo kovos Donbase. Tiesa, fondą „Svi za svogo“ („Savi saviems“) vaikino tėtis, 62 metų Viktoras, įkūrė gerokai prieš karą ir kitiems tikslams – paramai vaikų namams, ligoninėms.

Tėtis buvo sėkmingas verslininkas, mieste tapęs žinomu dėl to, kad Ukrainai 1991 m. atgavus nepriklausomybę skubiai ryžosi steigti privačią įmonę. Firma lietuvišku pavadinimu „Rytas“ tapo penkta įsteigta privačia įmone mieste, o inžinieriumi iki tol dirbęs V.Anuškevičius ėmė prekiauti vaizdo kasetėmis bei įvairenybėmis turguje.

Vėliau verslų kryptys pasikeitė, jie tapo didesni, „Rytas“ pradėjo remti krepšinio ir futbolo komandas, kultūros renginius, o verslumo pavyzdį rodantis V.Anuškevičius 2006 m. buvo išrinktas miesto meru.

Meras – lietuvių kilmės ukrainietis

Dvi kadencijas 235 tūkst. gyventojų miestui vadovavęs V.Anuškevičius tapo pirmu ir kol kas vieninteliu lietuvių kilmės ukrainiečiu, ėjusiu mero pareigas.

Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos valstybiniais medaliais apdovanotas V.Anuškevičius miesto tarybos nariu išbuvo 16 metų, paskui pasitraukė iš politikos.

Meras gimė Vorkutos mieste Rusijos Sibire, kur jo tėvas Andrius, gyvenęs Marijampolėje, buvo ištremtas už slėpimąsi nuo tarnybos sovietų armijoje. Ten Andrius susituokė su uždarbiauti atvykusia ukrainiete Olga, o gimus sūnui su šeima persikėlė į žmonos gimtinę Chmelnickio regione.

Dalijosi darbus perpus

Vienturtis Andriaus sūnus Viktoras su žmona Lidija susipažino kartu studijuodami politechnikos institute. Lidija pareiškė, kad Viktoras ją sužavėjo tuo, jog buvo lėtesnis ir ramesnis, bet kartu ir veiklesnis, galvotesnis už vaikinus ukrainiečius. Merginai simboliška pasirodė ir tai, kad Viktoro tėvas buvo kilęs iš Marijos vardą primenančio miesto Marijampolės, o ji pati užaugo Marijos atvaizdą herbe turinčiame kaimelyje Mariampilė.

Vyrui įsitraukus į politiką humanitarinės paramos fondui vadovauti ėmė žmona, o „Ryto“ įmonės verslams vidurinysis sūnus Jura. Mat vyresnėlis Oleksijus jau gyveno Vilniuje, kur vėliau persikėlė ir jauniausias sūnus Romanas.

Kilus karui Jura irgi daugiausia dėmesio ėmė skirti paramos armijai fondui, su mama pasidalijęs darbus per pusę. „Mūsų fondas tapo savotiška „greitąja pagalba“ kariams, nes kai jiems skubiai kažko labai prisireikia, kreipiasi į mus, nes žino, kad sugebėsime patalkinti“, – pasakojo Jura.

Padėka lietuviškam fondui

Tą dieną, kai lankiausi Ivano Frankivske, išvakarėse miestą atakavo priešo skraidyklės. Visos jos buvo numuštos, tačiau kelios krisdamos pridarė žalos strateginiame bei kariniuose objektuose. Mano akivaizdoje kariškiai skambino ir teiravosi stogo dangos, o Jura keliais telefono skambučiais suderino, kad kolegos iš kitos firmos dangą padovanos, ir tą pačią dieną ji buvo užklota.

Vėliau su Jura lankėmės kariniame poligone, ten tą dieną žurnalistams buvo pristatyta merijos už penkis milijonus hrivinų nupirkta ir padovanota mokomoji skraidyklė, kad į frontą iš Ivano Frankivsko siunčiami kariai išmoktų ją valdyti.

Prieš tai nedidelę mokymo skraidyklę buvo nupirkęs Juros fondas, o šią, gerokai brangesnę, miesto vadovus įkalbino padovanoti vaikino tėvas – eksmeras. Dalinio vadas širdingai dėkojo rėmėjams ir pirmiausia paminėjo lietuvišką fondą.

Įrengė pagalbos kambarį

Išvykstant iš dalinio prie vaikino priėjo karo kapelionas Volodymiras Duchovičius, pakvietė apžiūrėti rėmėjų lėšomis įrengtą maldų bei psichologinės pagalbos kambarį ir užklausė dėl paramos kitam projektui.

Kapelionas prisipažino, kad yra vedęs, turi du vaikus, tačiau į karo tarnybą pats pasiprašė, nes suprato, jog šiuo metu kovotojams labai reikia jo pagalbos. Kapelionas dažnai lanko karius pafrontėje, ne kartą išgyveno pavojingas situacijas, gyrė Lietuvą už paramą armijai.

Pietaujant kavinėje Jurai už pagalbą dėkojo regėjimą fronte praradęs vaikinas. Jam fondas buvo parūpinęs mašiną, po sužeidimo irgi padeda.

„Pagalbos prašančių yra daug, tačiau mes nesiblaškom, remiam tas pačias dešimt brigadų, kurioms padedame nuo karo pradžios. Neperkame nei maisto, nei drabužių, tik tai, ko dabar labiausiai reikia kovojant su priešu ir saugant mūsiškių gyvybes – dronus, antidronus, mašinas, kitą techniką. Kovotojus, aišku, pradžiugina ir saldumynai, tačiau jų į siuntinius pridedame tik tada, kai nemokamai atveža iš Lietuvos“, – kalbėjo Jura.

Lėšos už parduotus piešinius – kariams

Pernai fondas „Svi za svogo“ kariams perdavė paramos už 20 mln. hrivinų. Iš Lietuvos gaunamas mašinas fondo meistrai papildomai paremontuoja, kad fronte ilgiau tvertų, o dronus perdaro, kad priešams būtų sunkiau numušami. Siunčiamų kompiuterių klaviatūrose išgraviruoja ukrainietišką raidyną, kad kariams būtų lengviau.

Su Lietuvos organizacijomis bendradarbiavimas užsimezgė atsitiktinai, kai kelyje sugedo Jonavos savanorių mašina ir šie ėmė Ukrainoje ieškoti tautiečių, kad pagelbėtų. Taip užsimezgė draugystė su Olesios Černauskienės vadovaujamu jonaviškių fondu „Mes esame Bastionas“, kartu rengia įvairias akcijas.

Juros mama Lidija didžiuojasi, kad sėkmės sulaukė vaikiškų piešinių akcija. Iš visos Ukrainos vaikai kasmet siunčia piešinius parodai Ivano Frankivske, vėliau kūriniai keliauja į parodas Lietuvoje, Ispanijoje, Švedijoje, o už parduotus piešinius surenkamos lėšos atitenka kariams. Kariams atitenka lėšos ir už parduotas lėles, kurias siuva ukrainietės, o prekiauja jonaviškės.

Ant visų lietuvių lėšomis nupirktų daiktų – dronų, kompiuterių, generatorių yra išgraviruojamos dovanotojų nuorodos. Pavyzdžiui, kai O.Černauskienės vyras Mindaugas gimtajame Salantų miestelyje Kretingos rajone inicijavo specialią mugę ir už suaukotas lėšas nupirko droną, ant jo buvo išgraviruotas užrašas „Salantai“.

„Kariai sako, kad daiktus su graviruotėmis labiau saugo, nes tai primena, kad kovoje nėra vieni, kad jais yra rūpinamasi, kad remia užsieniečiai, o tai kelia karių moralinę dvasią“, – sakė J.Anuškevičius, o tam pritarė jo mama ir prašė perduoti frontininkų padėką Lietuvai už pagalbą.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Filmas „Buča“ sukurtas pagal K.Gudausko žmonių gelbėjimo Bučoje istoriją.

2. Ivano Frankivsko meru V.Anuškevičius išbuvo dvi kadencijas, o dabar talkina žmonai ir sūnui renkant paramą armijai.

3. K.Gudauskas Kyjive išgarsėjo iš okupacijos išvežęs žymų kompozitorių Igorį Pokladą su žmona Svitlana.

4. Už paramą Anuškevičių šeimai ir visai Lietuvai dėkojo karo kapelionas V.Duchovičius.

5. Paramos fondui vadovauja J.Anuškevičius su mama Lidija.

6. Būsimasis Ivano Frankivsko meras V.Anuškevičius su iš Marijampolės kilusiu tėčiu Viktoru ir mama Olga.

7. Su bičiuliais iš O.Černauskienės vadovaujamo jonaviškių fondo „Mes esame Bastionas“.

E.Butrimo nuotraukos