Prie chirurgo kabineto eilė. Dauguma laukia žaizdų siūlų ištraukti: kas iš kojos, kas iš rankos ar ausies.
Visi daugmaž apsveikę, tad linksmi, vyrai juokelius laido, moterys atlaidžiai šypsosi, jei kas labai skuba, užleidžia.
Tos darnios eilės galan atšnopuoja įspūdinga ponia: diržu persmaugta ilga blizgia raudona striuke, juoda kepe su snapeliu ir blizgučiais nusėtu Dolce Gabana užrašu.
Nusimovusi pirštinaites, iš aukštybių burbteli: „Po ko aš?“
Supratusi, kad prie šio ir kitų trijų kabinetų visas sėdimas vietas yra užėmę laukiantieji, atėję ne ko kito, o siūlų traukti, dūsaudama pavarto akis ir paleidžia tiradą apie suknistą mediciną.
Piktintis niekas nepadeda – juk esam neseniai iš po chirurgo peilio, išgelbėti nuo sveikatos bėdų, tad niekam nesinori burnoti ant gelbėtojų.
Ponia išsineria iš striukės, ją perlenkia ir užbruka liesam seneliukui už nugaros. Tas nieko nesako, pasislenka ant kėdės krašto.
Į drąsesnio paciento repliką, kad striukę reikia nešti į drabužinę, žmogui gal nepatogu dabar šitaip sėdėti, ponia atrėžia, jog tokiam kaulų maišeliui kiek tos kėdės tereikia, žiū, juk pasislinko ir sutelpa.
Na, jai nebėra kur sėsti, tai atsiremia į sieną, išsitraukia telefoną ir ima naršyti interneto tyruose.
Eilė kruta ne itin sparčiai. Kai porą kartų trinkteli atidaromos ir uždaromos kabineto durys, įeina ir išeina pacientai, trečiojo pagal eilę ponia nebeįleidžia, siekiantį rankenos tiesiog nustumia į šoną ir kabinetan įsispraudžia pati.
Taikioji eilė suburbuliuoja, juk prieš ją dar bent penkiolika pacientų! Tik ką čia bepadarysi, nepulsi juk tempti atgal. Žmonės sušneka, kad jei būtų mandagiai paprašiusi, patys būtų užleidę, o dabar taip be niekur nieko užlįst…
Po kelių minučių ponia išeina. Keli iš eilės ją bando sugėdinti.
Traukdama striukę iš už seneliuko nugaros ponia atrėžia: „Dabar toks metas, nereikia būti mėmėmis, visur reikia kiaulės akis turėti.“
Visi liko be žado. Nes nė vienas kiaulės akių neįsistatęs. Net jei ir norėtų, nesugebėtų.