Pripažinta kūrybiškiausia
„Neįtikėtina istorija, kad niekada nerašęs sulaukiau tokio pripažinimo su savo pirma knyga. Čia tas pats kaip niekad netapęs žmogus gautų prestižinę premiją nutapęs pirmąjį paveikslą – visiškai nerealu“, – kalbėjo Joniškėlyje gimęs menininkas Darius Žiūra, Pasvalio krašto muziejuje pristatydamas dvi savo knygas.
Su autoriumi kalbėjosi jo kraštietė LRT radijo laidų vedėja Rasa Murauskaitė-Juškienė. Ji lygino, kad tai dvi visiškai skirtingos knygos.
„Diseris“ – tai autobiografinė proza, pripažinta kūrybiškiausia praėjusių metų knyga, apdovanota literatūros premija už negrožinės knygos grožį, nominuota Metų knygai prozos kategorijoje.
O naujausioje knygoje-albume „Portretai“ – dokumentinė ir faktinė medžiaga apie D.Žiūros kūrybą, darbų reprodukcijos.
„Šiame leidinyje sukoncentruoti skirtingų žmonių vertinimai ir tekstai apie mane, skirtingi požiūriai ir pjūviai bei mano darbų reprodukcijos“, – susirinkusiesiems aiškino autorius.
Šiemet D.Žiūra tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.
Iš nuobodulio ėmė rašyti
D.Žiūra tęsė, kad kiekvienas menininkas gali daryti įvairius dalykus, ir nebūtinai vieno žanro ribose, bet rašytojo epitetas jam vis dar keistai skamba.
„Daug kas įsivaizduoja, kad menininkas yra vos ne kosminis subjektas, skraidantis padebesiais, svajojantis, pilnas iliuzijų. O iš tiesų jis toks pat žmogus su tomis pačiomis problemomis kaip ir kiti. Esi tarsi gerbiamas menininkas, bet patenki į absurdiškas situacijas, per klaidą įsiveli į istorijas policijoje, teisminį procesą“, – sakė D.Žiūra.
Tokios istorijos taip pat pateko į jo knygą „Diseris“.
Autorius kalbėjo, kad prieš disertaciją ne kartą yra pagalvojęs rašyti knygą. Bet būtų tekę į šoną atidėti visus kitus darbus – o tai atrodė absurdiška.
O tuomet D.Žiūra susilaužė koją. Ir ką – nuobodžiaudamas sanatorijoje ėmė rašyti.
„Vieną dieną rašiau, kitą, žiūriu, neblogai sekasi. Per mėnesį parašiau tekstą, nuo kurio viskas ir prasidėjo“, – prisiminė D.Žiūra.
Įstojęs į meno doktorantūrą ir pradėjęs rašyti disertaciją, jis Dailės akademijoje įsisuko į prieštaravimų ir ginčų sūkurį apie tai, kas iš tiesų yra tas meninis tyrimas. Iš to ir išsirutuliojo biografinė knyga, kurios pavadinimas „Diseris“ yra žodžio „disertacija“ trumpinys.
Svarstė, kaip tėvai reaguotų
Paklaustas, kaip pavyko knygoje taip tiksliai, kai kur net dokumentiškai, pakartoti dialogus, D.Žiūra svarstė, kad atmintis pasirenka, ką saugoti, o ko ne.
„Ir nelabai ką gali atminčiai paaiškinti“, – šyptelėjo knygų autorius.
Mat kai kuriuos dalykus jis norėtų prisiminti labai tiksliai, bet negali. O kai kurie prisiminimai itin ryškūs. Jis paatviravo, kad pora dialogų nurašyti nuo vaizdo kameros ir būtent jie sudaro fenomenalios atminties įspūdį.
„Dauguma dialogų – tie, kurie sukosi, skambėjo galvoje. Kaip niežulys, su kuriuo reikia kažką daryti. Nutilo tik tuomet, kai parašiau knygą“, – prisipažino menininkas.
Knygoje – ir prisiminimai, kaip piešė portretus Palangos gatvėse, o vėliau – nuvykęs į Paryžių. Ir palygino – laikas Palangoje atmintyje išliko kaip idiliškas, o Prancūzijos sostinėje – kaip partizaninis karas. Nes ten piešdavo nelegaliai, miegodavo po tiltu, iš pradžių nepavyko nieko uždirbti.
D.Žiūra, rašydamas šią knygą, neidealizavo nei išgyvenimų, nei patirties, nei santykių su artimaisiais.
„Įdomu, kaip reaguotų tėvai, kaip save suvoktų mano akimis... Knygoje kalbu apie dalykus, kurie paprastai nutylimi. Atrenkant tekstus, kilo nemažai klausimų ir sau pačiam“, – susimąstė jis.
„Diseryje“ tekstai sudėti chronologine tvarka, kaip 4 metų gyvenimo dokumentas – visa, ką mąstė, kuo gyveno.
Jis šypsojosi, kad menininkų pasaulyje neįprasta į akis sakyti ditirambus, juk tarsi ir be žodžių viskas aišku. Tad pasipylę geri atsiliepimai apie „Diserį“ – šilta emocinė grąža – jį nustebino.
Jautė, kad visi meluoja
Susitikimo dalyvius itin domino naujausioji D.Žiūros knyga „Portretai“, nes joje darbai iš jo projektų „Gustoniai“ ir „Portretai“.
„Panevėžio kraštas“ anksčiau rašė, kad D.Žiūra sukūrė videoportretų seriją „Gustoniai“. Joje – vietos gyventojai, menininko filmuoti kas 3 metai. Prieš 5 metus kaime buvo tikra šventė, kai kraštietis iš jų sukūrė ir parodė dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“.
Kitą projektą – „Portretai“ D.Žiūra kūrė važinėdamas per įvairias šalies vietoves ir fotografuodamas vaikus. Vėliau, po 16–17 metų, tų pačių vaikų, tik jau užaugusių, jis ieškojo ir Lietuvoje, ir užsienyje, vėl juos fotografavo.
Ir dabar, per susitikimą, Rasa Murauskaitė-Juškienė paprašė D.Žiūrą prisiminti savo vaikystę Gustoniuose, augant pas močiutę.
Menininkui šis laikas kaime buvo tikra idilė, o mieste, ant betono, jautėsi kaip kalėjime, dėžutėje.
„Staiga patenki į aplinką, kur komunistinė ideologija, smurtas ir kur visi meluoja. Supranti, kad nėra nė krislelio, už kurio galėtum užsikabinti“, – lygino D.Žiūra.
Net prisiminimas apie kaimo vieškelį jam iki šiol kelia mielus prisiminimus, nors vietos gyventojai jį keikdavo – serbentai būdavo balti nuo dulkių.
Neleido smėliui byrėti
Bijodamas, kad prisiminimai apie Gustonius išbyrės kaip smėlis pro pirštus, prieš du dešimtmečius D.Žiūra pasiėmė filmavimo kamerą ir grįžo į kaimą filmuoti jo gyventojų.
Šypsodamasis jis prisiminė, kad nerimavo, kaip žmonės priims pasiūlymą filmuotis tas kelias minutes.
„Skambėjo kaip nesąmonė. Rankos drebėjo, svarsčiau, ar neišvis su šluota“, – juokėsi pašnekovas.
Iš tiesų buvo ir tokių, kurie į kalbas nesileido, bet daugelis susidomėjo. Pasitikėjo, nes prisiminė, kaip jis kaime augo.
Paklaustas, ar pastebi, kad per šitą laiką pasikeitė ne tiktai gustoniečiai, bet ir jis pats, D.Žiūra atsakė, kad ir jis, kaip ir visi, paseno.
„Visi mes likimo broliai, kartu plaukiame gyvenimu, kartu senstame ir mirštame. Veidrodyje save matai vis tokį pat, bet nuotraukose aiškus skirtumas“, – atviravo menininkas.
Kelias – vilties žlugimas
R.Murauskaitė-Juškienė teiravosi D.Žiūros apie ukrainiečių fotografavimą jau prasidėjus karui – nuniokotuose miestuose, tarp sugriautų namų griuvėsių. Šios fotografijos irgi pateko į knygą.
Jis atsakė, kad Rusijai užpuolus Ukrainą pirmas impulsas buvo – griebti kamerą ir važiuoti. Bet tuo metu rengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, per darbus kūliais vertėsi.
Atidaręs parodą išvyko į Kyjivo sritį.
„Buvo kovas. Ore tvyrojo tikėjimas, kad viskas netrukus baigsis. Sprogo abrikosai... Keistas buvo jausmas iš ten grįžti ir matyti nerūpestingą pasaulį, tarsi karo nebūtų... Kažkaip su tuo susitaikai ir toliau gyveni“, – atviravo menininkas.
Antrą kartą vyko į Chersoną, karo zoną, kur beveik nėra vaikų, pusė žmonių evakuoti.
„Žiaurus vasaros karštis, potvynio nešami tropiniai augalai, plaukiančios šiukšlės – vieta arti pragaro vartų“, – baisias patirtis prisiminė D.Žiūra.
Žmonės jam pozavo rusų sugriautuose namuose ar šalia jų. Kai kas juose liko ir toliau gyventi.
D.Žiūra tuomet buvo tikras, kad karas netruks ilgiau kaip 2 metus ir kad jis užfiksuos Ukrainos pergalę.
„Tas mano kelias Ukrainoje – vilties žlugimas. Filmavau, kaip kasamos masinės kapavietės, kaip žmonės laidojami... Gaila, kad pasaulis ir toliau grimzta į kažkokį absurdą“, – apgailestavo menininkas.
Prierašas po nuotrauka:
Pasvalio krašto muziejuje pristatydamas savo knygas „Diseris“ ir „Portretai“, D.Žiūra kalbėjosi su kraštiete R.Murauskaite-Juškiene.
J.Nemeikšienės nuotr.
