2022 m. vasario 24-ąją, pirmą karo dieną, Gyvačių salos gynėjo Romano Gribovo per mikrofoną ištarta frazė „rusų laive, eik na...“ pakėlė kovos dvasią užpultai Ukrainai, išgarsėjo visame pasaulyje, o gimtinės socialiniuose tinkluose pasiekė populiarumo rekordus.

Minėta uolėta ir aukštų krantų sala yra mažytė, vos 662 metrų ilgio ir 440 metrų pločio, tačiau strategiškai labai svarbi. Nutolusi 35 km nuo Ukrainos krantų ji praplečia teritorines Ukrainos ribas ir suteikia teisę kontroliuoti svarbius laivybos kelius.

Iš nedidelio Zolotonošės miestelio Čerkasų regione kilęs 34 metų R.Gribovas, vyriausiasis 35-osios Jūros pėstininkų brigados seržantas, prieš trejus metus tapo kraštiečių pasididžiavimu, tačiau tauta pirmiausia jį „palaidojo“. Mat antrą karo dieną prezidentas Volodymyras Zelenskis per televiziją pranešė, kad visi trylika Gyvačių salos gynėjų žuvo ir jiems bus suteikti pomirtiniai didvyrių vardai.

Neišvengė kontūzijų

„Ar žuvo tada kas nors iš salos gynėjų?“ – to visų pirma nuvykęs į Zolotonošę paklausiau Romano. Vaikinas šiuo metu yra namuose, nes gydosi dėl paaštrėjusio potrauminio sindromo, kuris jam buvo nustatytas grįžus iš nelaisvės.

Paaiškėjo, kad nežuvo, nors salą bombardavo ir rusų aviacija, ir garsusis kreiseris „Maskva“. Priešai visų pirma siekė sunaikinti švyturį ir jame įrengtą ryšio sistemą, todėl bombardavo aukštumoje esančius pastatus.

Pasieniečiai slėpėsi nedideliame požeminiame bunkeryje, o jūros pėstininkai uolų plyšiuose. Dauguma, kaip ir Romanas, visgi patyrė kontūzijas, mat bombos sproginėjo šalia.

Visi manė, kad gynėjai žuvo

„Kadangi oficialiai šiame pasienio poste buvo trylika etatų, todėl prezidentas tiek žuvusiųjų ir paminėjo“, – paaiškino Romanas.

Iš tikrųjų likus keliems mėnesiams iki karo, kai Rusija Ukrainos pasienyje ėmė telkti karius ir rengti pratybas, 82 jo bei kitų brigadų jūros pėstininkai iš bazės Odesoje buvo nusiųsti į pratybas saloje, kad ruoštųsi galimai jos gynybai. Be karių, saloje dar buvo keliolika civilių darbuotojų.

Romano manymu, prezidentas nežinojo, kiek tiksliai karių buvo saloje, o kad gynėjai žuvo, pamanė visi, taip nusprendė ir Odesos karinės bazės vadai, nes sala buvo labai gausiai bombarduojama ir su ja nutrūko ryšys.

Manydama, kad gynėjai žuvo, Odesa antrą karo dieną į salą nusiuntė keliolika civilių gelbėtojų, jog šie parplukdytų spėjamus gynėjų palaikus. Tačiau su gelbėjimo laivu „Saphir“ išsiųstus civilius rusai irgi paėmė nelaisvėn.

Nusprendė pasiduoti

Paklausus, kodėl salos nepavyko apginti, Romanas išdavė, kad jie neturėjo reikiamos ginkluotės, be to, rusai pasiuntė milžiniškas pajėgas.

„Mes turėjome vien automatus „Kalašnikov“ ir „zenitkes“ į lėktuvus šaudyti. Paprašėme iš Odesos skubiai atsiųsti paramą, tačiau gavome vien nurodymą laikytis“, – teigė Romanas.

Septintą valandą ryto prie salos priplaukė du rusų laivai, vienas iš jų buvo garsusis kreiseris „Maskva“ su 500 žmonių ir galinga artilerija, torpedomis. Rusai leido evakuoti civilius darbuotojus, juos priplaukę ukrainiečių kateriai išgabeno „žaliuoju koridoriumi“. Kareiviams siūlė sudėti ginklus, pasiduoti ir taikiai lipti į jų laivą, bet ukrainiečiai atsisakė.

Tada laivai kiek atsitraukė, ir „Maskva“ ėmė bombarduoti, demonstruoti galią. Paskui dvi valandas į salą bombas mėtė lėktuvai, buvo sunaikintas švyturys bei ryšio sistema. Kai priplaukė papildomi desantiniai laivai, gynėjų vadas priėmė sprendimą pasiduoti, nes kitaip visi būtų greitai žuvę. Pavakarę gynėjai buvo suguldyti ant metalinių grindų laive ir taip pragulėjo šaltyje iki ketvirtos valandos ryto esant minusinei temperatūrai. Pabaigoje Romanas nebejautė nei rankų, nei kojų.

Ragino pereiti į rusų armiją

Garsią frazę karys pasakė ryte, kai buvo evakuoti civiliai ir rusai ėmė per mikrofonus gąsdinti, kad jei gynėjai tučtuojau nepasiduos, sala bus pradėta bombarduoti.

„Pasakiau tai, ką galvojome visi, todėl nelabai smagiai jaučiuosi, kad visa garbė man priskiriama, nes jos nusipelnė visi salos gynėjai“, – kalbėjo Romanas.

Suimtuosius iš pradžių nugabeno į Sevastopolį Kryme. Čia juos pasitiko rusų žurnalistai, o netoliese stovėjo autobusai, kuriais žadėjo gynėjus netrukus nuvežti atgal į Odesą ir paleisti laisvėn. Kryme su gynėjais elgėsi neblogai, bet parodė Ukrainos žiniasklaidos pranešimus, kur jie buvo įvardyti kaip žuvę, ir melavo, kad Kyjivas krito, todėl ragino stoti į Rusijos armiją.

Kentė kankinimus ir patyčias

Maskvos planas per kelias dienas užbaigti karą neišdegė, todėl salos gynėjų nepaleido ir nugabeno į Kursko sritį, kur Ščebekine esant 20 laipsnių šalčio sugrūdo į lauko palapines. Ten tardė saugumiečiai, o vėliau išvežiojo po kalėjimus.

Romanas pateko į kamerą gyvenvietėje Stary Oskol, kur kasdien buvo kankinamas, kentė patyčias. Suimtuosius maitino kiaulių ėdalu ir viliojo pereiti į jų pusę žadėdami kančių pabaigą bei gerą darbą.

Po 33 dienų nelaisvės Romanas visgi atgavo laisvę per pirmą belaisvių apsikeitimą. Rusai sutiko paleisti civilius gelbėtojus, atplaukusius į salą išvežti spėjamų lavonų. Gelbėtojų buvo keturiolika ir dar du kartu atplaukę kapelionai. Kartu buvo iškeisti ir keli kariai.

Romanas spėja, kad jį galimai į pirmą belaisvių apsikeitimo grupę gudriai įrašė Ukrainos saugumiečiai, nes jis Kyjive buvo tapęs žinomas dėl ištartos frazės.

„Jei rusai kalėjime būtų žinoję, kad tą frazę ištariau aš, būtų mane nukankinę. Vėliau jie susigriebė, detektoriumi ėmė tikrinti kitų suimtųjų balsus norėdami išsiaiškinti, kas tai pasakė, bet buvo per vėlu, aš jau buvau laisvėje“, – pasakojo Romanas.

Pamanė, kad veža sušaudyti

Kad jo posakis išgarsėjo, gynėjas sužinojo tik po belaisvių apsikeitimo, kai jam rankas atrišęs karys įdavė telefoną sakydamas, jog nori pasveikinti Zaporižės gubernatorius. O šis dėkodamas sušuko, kad ta frazė pakėlė tautos dvasią, kad tapo garsi visame pasaulyje.

Romanui buvo sunku tuo patikėti, nes galvoje kilo sumaištis ir pats buvo nusilpęs, mat pastarąsias dvi dienas juos prižiūrėję buriatai elgėsi ypač sadistiškai.

„Kai tą rytą kameroje išgirdau šaukimą pasiimti daiktus ir išeiti, iš pradžių pagalvojau, kad veš į kitą kalėjimą. Bet kai prižiūrėtojai buriatai surišo rankas už nugaros, o kitame virvės gale padarė kilpą ir uždėjo ant kaklo, ėmiau baimintis, kad veža sušaudyti“, – prisiminė Romanas.

Nuo menkiausio rankų judesio kilpa ant kaklo veržėsi ir kaliniai duso. Tokius juos dūstančius sumetė į sunkvežimius ir išvežė. Gabeno pusę dienos. Tik paskui sužinojo, kad atvežė į Zaporižės regioną.

Išgirdęs ukrainiečių kalbą ir žodžius, kad yra iškeisti, Romanas apsiverkė iš laimės. Netrukus jie buvo nuvežti į viešbutį, išsimaudė duše, gavo normalaus maisto, skambino namiškiams.

„Labai išgyvenau, kad mama, sužinojusi apie tariamą mano mirtį, nenusižudytų ar jos neištiktų infarktas. Su mama esame labai artimi, esu vienintelis jos vaikas, o su mano tėvu ji išsiskyrė dar prieš gimdydama, jo neregėjau“, – teigė karys.

Nė vienas gynėjas netapo išdaviku

Romanas sakė visą gyvenimą būsiantis dėkingas vienam rusui prižiūrėtojui areštinėje Kryme, pranešusiam mamai, kad yra gyvas. To ruso žmona kilusi iš Čekasų, tad kai sužinojo, jog ir Romanas iš ten, priėjo ir slapta toje vietoje, kur nemato vaizdo kamera, paprašė užrašyti giminaičių telefoną. Jo žmona netrukus mamai ir paskambino. Minėtas prižiūrėtojas vėliau atnešė dantų šepetėlį, pastos ir kojines.

Net sužinojusi, kad sūnus saloje ne žuvo, o yra kalėjime, mama labai išgyveno, per mėnesį pražilo, numetė dešimt kilogramų. Kario žmona sielodamasi sulyso dar daugiau, o pats vaikinas grįžo netekęs dvylikos kilogramų.

Kiti Gyvačių salos gynėjai laisvę atgavo negreitai. Prieš kelias savaites gimtinėn grįžo penki, o vienas vis dar tebėra įkalintas. Išdaviku netapo nė vienas – neprisidėjo prie okupantų.

Stiprybės sėmėsi melsdamiesi

Romanas tvirtina, kad stiprybės daugelis sėmėsi maldose. Pats Romanas meldėsi kasdien ir mintyse vis siuntė žinutes mamai, kad yra gyvas, o grįžus namo mama patvirtino, kad melsdamasi jautė jį esant gyvą.

Prieš karą Romanas buvo mažiau pamaldus, tačiau vaikystėje bent kartą per mėnesį su mama nueidavo į bažnyčią. Vaikystėje ir paauglystėje būsimam kariui teko patirti daug vargo, su mama gyveno vargingai, ji buvo paprasta darbininkė.

Mokykloje berniukas iš pradžių mokėsi gerai, mėgo tiksliuosius mokslus, bet dalyvavo ir regioninėje ukrainiečių kalbos olimpiadoje, šachmatų varžybose. Paauglystėje mokslus kiek apleido, nes buvo labai aktyvus – dalyvavo įvairiuose būreliuose, sceninėje veikloje.

Po aštuonių klasių įstojo į technikumą, nes ten mokėjo stipendiją, o pinigų jiedviem su mama labai trūko. Gavo buldozerininko diplomą, bet vairuotoju dirbo trumpai. Išvyko uždarbiauti gamyklon į Lenkiją, vėliau į Sankt Peterburgą Rusijoje, bet 2014-aisiais kilus Maidano revoliucijai grįžo tėvynėn.

Linksmybes greitai metė

Gimtajame Zolotošove su draugu ėmė ūkininkauti. Kai to bičiulio tėvas atidarė piceriją, Romanas joje tapo didžėjumi, nes nuo vaikystės muzika buvo jo pomėgis. Diskotekos picerijoje tapo pačios populiariausios mieste, kartais susirinkdavo net 800 žmonių, jį ėmė kviesti muzikuoti vestuvėse, įvairiose vaišėse, tapo populiarus.

2018 m. Romanas linksmybes metė ir įstojo į armiją. Tai padarė paskatintas dėdės, profesionalaus karininko. Jam Romano mama pasiskundė išgyvenanti dėl nesibaigiančių sūnaus linksmybių.

Dėdė pasakė, kad laikas surimtėti ir stoti į armiją, o jis viską permąstė ir padavė pareiškimą kariniame komisariate. Pasiprašė siunčiamas į jūros pėstininkus, nes tai elitiniai šturmo kariai.

Pasigailėjo, kad negulė į ligoninę

Romanas gailisi, kad išlaisvintas iš rusų kalėjimo atsisakė gultis ligoninėn, nes norėjo vykti pas mamą ir aplankyti žmoną, su kuria susipažino likus keliems mėnesiams iki karo. Į medikus kreipėsi vėliau, kai prasidėjo įvairūs negalavimai. Paaiškėjo, kad jam yra potrauminis sindromas ir reikia nuolatinio ilgo gydymo.

„Niekam nepasakojau, ką išgyvenau nelaisvėje. Visiems šypsojausi, tačiau kas naktį kankino prisiminimai apie išgyvenimus ir sustreikavo skrandis bei nervų sistema. Tik vėliau ėmiau lankytis pas psichologę ir gerti vaistus, tai pagerino savijautą“, – kalbėjo vyresnysis diviziono seržantas.

Romanas suprato, kad medikų pagalbos reikės visiems fronto kovotojams, todėl nori Čerkasuose įsteigti reabilitacijos centrą karo veteranams. Jame būtų kartu suteikiama ir teisinė pagalba, nes kovotojai iš kaimų dažnai neišmano įstatymų ir net nežino visų savo teisių, lengvatų.

Pamatę didvyrį daugiau aukoja

Prieš metus vaikinas ėmė universitete neakivaizdiniu būdu studijuoti teisę, kad turėdamas aukštojo mokslo diplomą galėtų siekti aukštesnio karinio laipsnio. 35-ojoje jūros pėstininkų brigadoje jisai dabar nebeina į mūšius, bet yra atsakingas už materialinį aprūpinimą. Mat naudodamasis savo populiarumu sugeba per įvairias akcijas gauti mašinų, dronų ir kitų svarbių daiktų.

Paklaustas, ar susitaikė su tuo, kad tapo garsus, vaikinas prisipažino, jog iš pradžių buvo labai keista. Iš nelaisvės grįžęs net į parduotuvę ramiai negalėjo nueiti ne tik gimtojoje Zolotonošėje, bet ir regiono sostinėje Čerkasuose, nes tuoj visi apspisdavo sveikinti, prašyti autografų, fotografuotis.

Ir dabar panašiai būna kituose miestuose, kai per specialius armijos rėmimo renginius būna pristatomas.

„Turiu su tuo susitaikyti, privalau vykti į minėtas akcijas, nes žmonės mane pamatę daugiau suaukoja“, – sakė vaikinas.

Ypač suaukojimų padaugėjo po to, kai Ukrainos paštas išleido pašto ženklą su jo atvaizdu. Pirmas ženklas aukcione buvo parduotas už penkis milijonus hrivinų. Romanui teko aukų rinkimo akcijose dalyvauti ir JAV, kur nuvykti buvo pakviestas pristatant filmą apie karą Ukrainoje.

Paramos gauna vis mažiau

Pasidomėjus, iš kokių užsienio šalių paramos gauna daugiausia, karys sakė, kad iš pradžių labai pagelbėjo du karo veteranai iš JAV. Dar gauna paramos iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos. Romanas išdavė, kad važinėja mašina, kurią jam padovanojo vienas rygietis.

Tačiau karys neslėpė, kad lėšų mažėja, ypač Ukrainoje, mažiau aukoja ir užsieniečiai.

„Žmonės Ukrainoje dabar sako: kam rinkti paramą, juk tuoj naujasis JAV prezidentas nutrauks karą, ir bus pasirašyta taika. Tačiau karas nesibaigs greit, jis bus greičiausiai tik laikinai įšaldytas, o net jei ir pasibaigs, tai veteranams paramos reiks daug“, – įsitikinęs karys.

Romanas neslėpė, kad pastaruoju metu daugiausia jam padeda Danijoje gyvenanti ir ten paramą renkanti lietuvė Vilija Sakalauskienė, per ją su juo ir kiti lietuviai susisiekia. Karys džiaugėsi, kad kitą savaitę jo brigadai mašiną dovanų atveš vilnietis Valdas Bartkevičius.

„Lietuva, kiek skaičiau, pagal gyventojų kiekį labiausiai pasaulyje mus remia. Mažytės Latvija ir Estija irgi daug. Jei didžiosios valstybės būtų davusios tiek, kiek jūs, karą gal jau būtume laimėję. Nesustokite, padėkite mums toliau“, – atsisveikinant pasakė Romanas Gribovas, garsios frazės „rusų laive, eik na...“ autorius.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Pirmas toks pašto ženklas buvo parduotas aukcione už 5 mln. Hrivinų.

2. R.Gribovas į pokalbį atėjo vilkėdamas bliuzoną su savo garsiąja fraze.

3. 4. Antrą karo dieną paviešinta ši gedulinga Romano nuotrauka jo motinai Tetjanai vos nesukėlė infarkto.

5. Visame pasaulyje pagarsėjusi Gyvačių sala yra mažytė, bet strategiškai labai svarbi.

E.Butrimo nuotraukos