Taip sutapo, kad Zaporižėje prieš tris savaites apsilankęs lietuviškoje karių klinikoje „Blokpost“ susirgau ir turėjau pavėlinti reportažo kūrimą, o kai pradėjau rašyti, atskrido žinia apie miestą ištikusią tragediją. Priešo raketa „Iskander“ atskriejo Zaporižės centre į pastatą, esantį vos už dviejų namų nuo „Blokpost“, ir pražudė 11 bei sužeidė 22 asmenis.

Perskaičius šį pranešimą nupurtė drebulys, mat raketa sprogo 15 valandą, o kaip tik tokiu metu prie dabar jau sugriuvusio pastato anksčiau šnekučiavausi su „Blokpost“ direktoriumi Vladislavu Moroko, atlydėjusiu mane prie gatvėje pastatytos mašinos.

O iš tikrųjų po minėtą pastatą sumaišęs adresą viešnagės pradžioje kiek paklaidžiojau ir mačiau, kad patalpų nuomininkai yra kelios medicinos įstaigos. Būtent jų darbuotojai bei klientai ir tapo niekšiško antpuolio aukomis.

Ten, gatvėje, mašinas neretai statydavo ir lietuviškos klinikos darbuotojai, tačiau per sprogimą niekas iš jų nenukentėjo.

Bankus „prisijungė“ Rusija

Situacija Zaporižėje yra sudėtinga. Kadangi Rusija užėmė 80 proc. regiono teritorijos ir po pseudoreferendumo šias žemes „prisijungė“, visą regioną Rusijai kažkodėl „priskyrė“ ir tarptautiniai bankai. Todėl, pavyzdžiui, iš Lietuvos ar Prancūzijos į Zaporižės miestą pinigų pervesti neįmanoma, nes bankinėje erdvėje tai Rusijos teritorija.

„Teko įsteigti įmonę kitame regione, kad „Atviros Lietuvos fondas“ ir Centrinė projektų valdymo agentūra iš Vilniaus galėtų pervesti lėšų“, – pasakojo V.Moroko.

Šis 52 metų filosofijos mokslų daktaras, prorusiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikais už patriotinę poziciją nušalintas iš darbo universitete, 2014 metais tapo vienu iš Zaporižės „Maidano“ revoliucijos iniciatorių. Vėliau vadovavo merijos Kultūros ir turizmo skyriui, o 2022-aisiais kilus karui ėmė organizuoti paramą frontui bei pabėgėliams.

Pabėgėliai užplūdo Zaporižę

Tai buvo labai opi problema, nes priešai jau pirmomis karo dienomis užėmė didžiumą regiono teritorijos, o iš okupuotų kaimų ir miestelių pabėgę žmonės užplūdo Zaporižę.

Šis miestas, kuriame iki karo gyveno 700 tūkst., o dabar 500 tūkst. žmonių, yra laikomas sunkiai įveikiama tvirtove, mat jį nuo Rusijos pusės papildomai saugo uolėta Dnipro upė.

Šios upės vandeniu yra aušinama ir didžiausia Europoje bei trečia pagal pajėgumus pasaulyje Zaporižės atominė elektrinė, esanti 50 km nuo Energodaro miesto. Maskva užgrobė šią elektrinę, tačiau tolesnį okupantų skverbimąsi ukrainiečiai sustabdė ir per 2,5 metų rusai prie Zaporižės nepriartėjo. Tačiau keliasdešimt kilometrų nuo miesto kasdien vyksta aršūs mūšiai, kuriuose kovoja ir „Blokpost“ darbuotojų šeimų nariai.

„Aš dėl sveikatos problemų frontui netinkamas, tačiau ten kovoja vyresnysis sūnus, giminaičiai, draugai, todėl puikiai žinau tiek karių, tiek jų šeimų rūpesčius ir nusprendžiau tuo užsiimti. Mes pirmieji ir kol kas vieninteliai siūlome kompleksinę pagalbą iš karto šešiose srityse“, – pasakojo V.Moroko.

Pagelbsti specialistai

„Blokpost“ kariškiams ir jų šeimų nariams įvairias pašalpų, lengvatų, išmokų, skyrybų ir kitas problemas spręsti nemokamai padeda juristai. Kitame kabinete konsultuojama dėl darbo, nuosavos įmonės steigimo, be to, galima užpildyti dokumentus norint nemokamai įgyti papildomą profesiją.

Su darželinukais ir paaugliais skirtingose grupėse dirba pedagogai, psichologai, reabilitologai, masažuotojai, o sporto salėje konsultuoja treneris.

„Vaikinai prisipažįsta, kad apžiūrimi karo gydytojo jie neatsiveria, o apsilankę pas mane, civilę medikę, drąsiau išsipasakoja. Aš jų netardau, laukiu, kol patys atsivers, o kai jie prakalba apie patirtus baisumus ir draugų žūtis, dažnai ima raudoti. Po to kartais ir aš užsidariusi kabinete paverkiu“, – pasakojo 34 metų psichologė Liudmila Sviridova.

Moteris neslėpė, kad labai išgyvena ir dėl Zaporižės fronte kovojančio bei kontūziją patyrusio septyneriais metais vyresnio brolio. Nerimas slegia ir V.Moroko – jo sūnus Mariupolyje buvo patekęs rusų nelaisvėn, tačiau po pusmečio per belaisvių apsikeitimą grįžo tėvynėn.

Jaudinasi dėl artimųjų

Dėl 93-iojoje brigadoje kovojančio sutuoktinio Oleksandro jaudinasi ir „Blokpost“ dirbanti 41 metų juristė Viktorija Chamajunova.

„Kai 2022 metų vasarį Maskva įsiveržė, aš buvau devintą mėnesį nėščia, tačiau manyje užvirė toks pyktis, kad kiekvieną dieną ėjau savanoriauti. Trečią sūnų pagimdžiau mieste aidint sprogimams kovo šeštą. Fronte kovoja pusbrolis, o dar vienas, mamos sesers sūnus, jau žuvo“, – liūdnai kalbėjo juristė.

„Viena auginu dvi paaugles dukras, tačiau miesto prieigas gina sesers vyras ir pusbrolis. Zaporižėje daugybė vyrų kariauja, o moterys savanoriauja. Aš savanoriavau nuo karo pradžios, dabar „Blokpost“ patarinėju nuosavo verslo klausimais“, – kalbėjo Anastasija Dovbnia.

Padeda treniruotės

Viršuje esančioje sporto salėje tuo metu treniravosi trys žmonės – iš ligoninės Kyjive po metų namo gydytis išrašytas Ivanas Dmitrenka, panikos priepuolius išgyvenanti kario žmona Irina K. ir 17-metė reabilitologės Irinos Gorobec dukra.

Paauglę kilus karui mama išsiuntė į Lenkiją, tačiau ji po mėnesio grįžo namo, pareiškusi, kad nori būti arčiau fronte kovojančio brolio.

„Mano paauglys sūnus irgi atsisakė išvykti iš Zaporižės, nes nori būti su mama ir tėčiu, nors šis tik kartą per mėnesį ar du trumpam aplanko. Aš to paties trokštu – išsaugoti šeimą, tačiau miestą ėmus bombarduoti priešo raketoms mane ėmė kankinti panikos priepuoliai, teko gultis ligoninėn. Sveikata stabilizavosi ėmus lankytis pas „Blokpost“ psichologus ir trenerius, čia pas juristę sprendžiu ir kilusias išmokų vyrui problemas“, – kalbėjo kario žmona Irina K.

Reabilitologė džiaugiasi

„Gaila, kad neatvykote vakar, kai pas mus visą dieną viešėjo dvidešimt 128-osios brigados karių, nes būtumėt įsitikinę, kuo esam naudingi. Aš, kaip reabilitologė, iš karto pamačiau, kad karių kūnai yra įsitempę – vienų nuo patiriamo streso, o daugumos nuo tampomų per didelių svorių, dėl to jų stuburas ir nugara reikalauja gydymo. Pirma su kariais bendraus psichologė, vėliau aš tirsiu jų būseną ir kartu su sporto treneriu sieksim padėti“, – kalbėjo I.Gorobec.

Reabilitologė džiaugėsi, jog I.Dmitrenkai jau po keturių jos masažų nustojo tirpti kojų ir rankų galūnės, pagerėjo pusiausvyros pojūtis ir pirmą kartą po ligoninėse praleistų vienų metų jis tapo pajėgus daryti pratimus su svarmenimis.

„Auginu labai reta nepagydoma liga sergantį sūnų ir specializavausi krizinės psichologijos srityje.

Kai jis gimė, pasijutau tarsi išmesta iš „normalios“ visuomenės, o per karą dabar visa visuomenė tapome „nenormali“, nes gydymo reikia ne tik kariams, bet absoliučiai visiems, net medikams. Tačiau privalom atsilaikyti, todėl labai džiaugiamės kitų šalių pagalba, o Lietuva yra viena labiausiai padedančių, labai ačiū“, – sakė psichologė Irina Talko.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Reabilitologė I.Gorobec sakė, kad daugumai karių stuburas pažeistas dėl svorių tampymo.

2. Juristė V.Chamajunova padeda spręsti finansines karių šeimų problemas.

3. „Blokpost“ vadovas V.Moroko stebi, kaip sportuoja kariai ir jų žmonos.

4. A.Dovbnia pataria, kaip kurti įmonę ar keisti profesiją.

5. Psichologė I.Talko dėkojo Lietuvai už paramą.

6. Psichologė L.Sviridova jaudinasi dėl fronte kovojančio brolio.

7. Fronte sužeistas I.Dmitrenka tik po reabilitacijos „Blokpost“ tapo pajėgus kilnoti svarsčius.

8. Kario žmonai Irinai K. pavyko atsikratyti panikos

priepuolių.

E.Butrimo nuotraukos