Sustabdo arši sargyba
Raguvos pakraštyje užėjus į vieno namo Laisvės gatvėje kiemą, iš gretimo kiemo pasigirsta aršus lojimas. Apie užklydusius svetimus praneša anapus tvoros palei geltoną medinuką lakstantys keturi skardžiabalsiai šunys. Jiems tarp kojų pinasi dar ir keli katinai.
Pora miauklių liuokteli ant malkinės stogo ir stebi mus iš ten. Duodamiesi palei tinklinę tvorą rudakailiai skalija tol, kol į kiemą išeina jų šeimininkė ir griežtokai teiraujasi, ko ieškome kaimynų kieme.
Išsiaiškinus reikalą moteris atlyžta, patikina, kad lojikai mūsų neapkandžios, tvoroje landų nėra ir į gatvę jie negali išsprukti.
Čia pat paaiškina, iš kur tokia gausi sargyba.
„Turiu gyvūnų prieglaudėlę. Visi jie vis kam nors buvo nebereikalingi“, – sako.
Lipo sulaukėję apyniai
Gyvūnų mylėtoja prisistato: yra 67 metų Aldona Šimulienė, ilgus metus gyvenusi Jonavoje. Į Raguvą su gausia gyvūnija ji atsikraustė vos prieš kelis mėnesius, praėjusį rudenį.
Nusipirktas namelis buvo smarkiai nugyventas, ilgą laiką stovėjęs tuščias. Nuo gatvės jo nė nesimatė, krūmai vešėjo iki pastogės, visur lipo sulaukėję apyniai.
Dabar laukinė augmenija jau iškirsta, sukrauta į stirtas. Atėjus pavasariui šeimininkė teritoriją tvarkys toliau.
Duryse iškirto skylę
Moteris atkelia vartelius ir kviečia į savo valdas, sutinka papasakoti, kas ją iš Jonavos atbloškė į mūsų kraštus.
Keturkojai vidun sugarma pirmi. Spraustis pro žmones jiems nė nereikia. Šeimininkė duryse iškirtusi nemažą skylę, o kad vėjas kiaurai nekoštų, virš angos prikalusi storo veltinio gabalą.
Šunys ir katės pirmyn atgal marširuoja kada panorėję.
„Taip, jie prineša purvo, bet ką padarysi, išsivalau ir pasišluoju. Užtat visi gyvena laisvai“, – tikina, kad nesunku prisitaikyti prie augintinių.
Sotūs ir nupenėti
Iš lauko patenkam į virtuvę, viduje prieblanda. Ant žemės padėti keli dubenėliai vandens ir maisto, dvi lėkštelės kupinos pripjaustytos daktariškos dešros. Keturkojai pro skanėstus pracimpina abejingai, matyti, kad sotūs.
Visi augintiniai kaip reikiant įmitę. Šunų šonai išsipūtę, kailiai blizga. Katės irgi atrodo išpuoselėtos.
Nusistebėjus, kad gera dešra atsidūrusi šunų dubenėliuose, šeimininkė šypteli.
„Jie ėda geriau, nei aš pati valgau“, – prisipažįsta.
Kambaryje stovi gražiais apklotais uždengtos dvi lovos. Ant vienos pūpso didelis rožinis meškis, gaurius susirango šalia jo. Kitas rudis strykteli ant kitos lovos. Du smalsesnieji sukasi mums apie kojas.
Kambaryje ne šilta, o jau karšta, prie sienos visu pajėgumu pleška nauja metalinė krosnelė.
„Stengiuosi daugiau pašildyti, nes šiluma per skylę duryse greičiau išeina“, – paaiškina šeimininkė.
Žilasnukius karšins iki galo
A.Šimulienė nėra įregistravusi gyvūnų prieglaudos, tad gausus gyvūnijos būrys yra vien jos asmeninis reikalas, jiems išlaikyti iš niekur lėšų negauna, ėdesį augintiniams perka už savo pinigus.
Moteris sako domėjusis galimybe įsteigti oficialią prieglaudą, bet suprato, kad neįveiks gausybės reikalavimų, tad liko taip, kaip yra.
„Negalėčiau nė vieno išvaryti, šunims po 13–15 metų, kelios katės irgi panašaus amžiaus, gyvens pas mane iki numirs“, – patikina.
Lyg suprasdama šeimininkės šneką žilą snukutį jai ant kojos padeda viena kalytė, kita kiša galvą po delnu, prašosi paglostoma.
Šeimininkei į glėbį įsirango juoda baltom letenėlėm katė.
„Šitą vadinu „buhalterša“, mat ją, kaip nebereikalingą, atidavė viena buhalterė“, – atskleidžia.
Moteris prisipažįsta, kad kartą buvo paskelbusi, jog dovanoja šuniuką. Du kartus jį žmonės paėmė ir abu kartus grąžino.
„Jiems netiko, kad nesargus, neloja“, – juokiasi.
Nuo to karto daugiau nė vieno gyvūno nebebandė atiduoti.
Anksčiau laikė dar daugiau gyvūnų, vien kačių buvo daugiau nei 20. Kai kurie keturkojai nuo senatvės nugaišo, kiti po mašinom papuolė.
Pagelbėdavo gyvūnų prieglauda
A.Šimulienė turi slaugytojos diplomą, bet pagal specialybę dirbo neilgai, nuėjo į gamyklą, mat ten pasiūlė butą. Vėliau, kad galėtų laikyti gyvūnus, įsigijo pusę namo.
Po keliolika keturkojų ji laiko jau seniai, daugiau nei tris dešimt-mečius. Net pati sau negali paaiškinti, kam jai to reikia. Tikriausiai iš gailesčio apleistai gyvybei.
„Nei šunų, nei kačių pati neieškau, jie mane susiranda“, – tikina.
Vieni patys prie vartelių išdygdavo, kitus gretimų daugiabučių vaikai atnešdavo ir prašydavo priglausti, dar kitus ji sutiko klaidžiojančius gatvėse ir parsinešė namo.
Jonavoje ją, kaip globojančią beglobius, pažinojo ir veterinarai, naujai priglaustus šunis ir kates kastruodavo ar sterilizuodavo nemokamai, be mokesčio ir paskiepydavo.
Vienu metu kartą per mėnesį maistu paremdavo gyvūnų prieglauda „Katė“, bet bankrutavo.
Manė, kad kaime bus geriau
Moteris iš Jonavos išsikraustė nebeapsikentusi artimųjų priekaištų, kad keturkojams išleidžia visą savo pensiją.
„Šalia manęs, nuosavam name, gyveno tėvai, netoliese ir sūnus su šeima. Jie visi barėsi, kad nieko sau neperku, namų nesiremontuoju, viską gyvūnams išleidžiu“, – guodėsi.
Didėjant gyvūnų armijai kuklioje jos namo pusėje jau ėmė trūkti vietos, tad moteris ieškojo sodybos kaime. Tokią rado Miežiškių seniūnijoje, Limeikiuose.
Iš Jonavos pirmiausia ten ir persikraustė. Tik neilgam.
Limeikiuose nėra parduotuvės, tad norint gyvūnams nupirkti maisto reikėjo samdytis transportą.
„Kai pasiūlė šitą namelį, buvau patenkinta, parduotuvė visai šalia“, – sako.
Tiesa, kraustantis iš Limeikių sulaukė tenykščių gyventojų akibrokšto: jie Miežiškių seniūnui parašė skundą, kad naujakurė likimo valiai paliko būrį kačiukų.
A.Šimulienei teko aiškintis, kad klėtyje 5 kačiukus atsivedusi katė visai ne jos, o laukinė priklydėlė. Šeimyną ji būtų mielai pasiėmusi į Raguvą, jei tik būtų galėjusi sugaudyti.
„Kaimynai paskui kačiukus su narvais sugaudė ir man atvežė, kaipgi nepriimsi“, – pasakoja apie naują papildymą.
Tikra, kad niekam netrukdo
Iš raguviškių ji jokių priekaištų nesulaukė.
„O ko žmonėms pykti? Maniškiai niekam neįkando, po svetimus kiemus nelaksto“, – garantuoja pašnekovė.
Raguvos seniūnas Aurimas Jurevičius sakė nieko nežinąs apie miestelyje atsiradusią neoficialią prieglaudą ir nemažą būrį keturkojų laikančią naujakurę.
„Gyventojai nesiskundė, vadinasi, niekam netrukdo“, – apie gyvūnų mylėtoją sakė jis.
Miestelyje nėra nei benamių šunų, nei valkataujančių kačių. Jei kieno nors gyvūnas pabėga arba kas pamato laisvai bidzenantį šunėką, tuoj apie tai paskelbia raguviečių feisbuko grupėje, ir išryškintą bėglį greit pasiima šeimininkai.
Raguva per toli, kad miestiečiai čia važiuotų išmesti jiems pabodusių augintinių, tad svetimų benamių gyvūnų neatsiranda.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Mažas namelis jau išvaduotas iš brūzgynų, sušilus orams šeimininkė toliau tvarkys aplinką.
2. Potraukį globoti kitiems nebereikalingus gyvūnus A.Šimulienė turi nuo jaunystės, pati jų neieško, beglobiai keturkojai gailestingą moterį patys susiranda.
3. Visi A.Šimulienės augintiniai gerai įmitę, blizgančiais kailiais, matyti, kad gyvena sočiai.
4. Buhalterės atiduota katė gavo Buhalteršos vardą.
5. A.Šimulienės augintiniai akylai stebi ir kaimynų kiemą, svetimam pasirodžius loja kaip pašėlę.
6. Seniausiai rudakailei jau 16-ka metų, bet gerai prižiūrima ji dar guvi.
7. Kambaryje visu pajėgumu kūrenasi metalinė krosnelė, tad gyvūnams šilta.
A.Švelnos nuotr.
