Į drabužių parduotuvę įeina šluba ir, matyt, dėl insulto sutrikusios kalbos moterytė. Pakumpusi, bet savaip daili ir laibutė, apie tokias sakoma: persišviečia.
Apsirėdžiusi kiek keistokai, džinsais ir džinsiniu švarkeliu, ir tai visiškai atima amžiui būdingą solidumą.
Moterytė maloni ir be galo mandagi, prašo pardavėjos parodyti kokį nors natūralaus pluošto vasarinį švarkelį.
Kol pardavėja galvoja, pati nusitveria džinsinio audinio drabužį ir klausia, kur gali pasimatuoti.
Visos kabinos užimtos, tai moterytei pasiūloma matuotis salėje prieš didįjį veidrodį, juk nereikia iki apatinių išsirengti.
Ji užsitempia paaugliško modelio švarkelį ir atrodo patenkinta, bet mes, pirkėjos, nesusilaikom neįkišę liežuvių: „Kur, tamsta, su ta džinsine drapana eisi? Netinka juk jums visai. Tiek visai, kad labiau nėr kur.“
Dar paprotinam ją ne tik švarką visiškai kitokiu pakeisti, bet ir išlįsti iš siaurų džinsų, plonutėlėms kojoms jie – pražūtis.
Senutė dėkingai linkčioja galvą ir vis kartoja: „Mat kaip, va kaip.“
Pardavėja atneša kelis moteriškų modelių švarkus. Mes nuo keistosios pirkėjos nesitraukiam, taikomės dar kartą patarti.
Ji matuojasi vieną, antrą, trečią, bet tie kabo lyg ant lazdos: reikia apimčių ir ties klubais, ir ties krūtine.
Pardavėja suvaikšto dar kartą, duoda šviesiai smėlinį su nežymiu rašteliu. Tas guli gerokai geriau už anuos tris, bet nugaroj vis tiek nepakankamai prigludęs.
Visos, lyg susitarusios, giriam pasirinkimą, nutylėdamos apie gulėjimo trūkumą, kad tik nebesivilktų to, su kuriuo atėjo.
Dabar kelnių eilė. Smalsaujam, ar senolė turės antram pirkiniui pinigų? Toji kliūvančiu už dantų liežuviu patikina turėsianti.
Šaukiam, kad besimatuojančios greičiau atlaisvintų kabiną, laukia ypatinga klientė. Storulė kulka išlekia iš kabinos, ant rankos perkorusi kelias suknias, sutinka palaukti, gi mato, kokia situacija.
Bobulytė matuojasi keletą platėjančių modelių, kol kolektyviai pritariam, kad vienos iš jų tinka. Ir prie šakaliukinių kojų, ir prie švarko.
Pardavėja gražiai pakuoja į maišelius, pirkėja atsiskaito, lenkdama galvą mums, neprašytoms patarėjoms, dėkoja.
Tik smalsu paklaust, kiek- gi keistuolei metų? Spėju, kad apie devynias dešimtis, gal dar su uodegėle.
Paklausia kita patarėja.
Bobulytė tankiai sumirksi ir sukikena.
„Tai jau greit turėtų būti 25-eri, ketvirtis amžiaus“, – sako surimtėjusi.
Juokiamės, ji kvatoja kartu, paskui nebesijuokiam, prašom, kad dabar pasakytų, kaip iš tikrųjų yra. Klientė pakartoja tą patį.
Kažkuri susizgrimba pasiteirauti, kurie dabar metai. Klientė nė negalvojusi išberia, kad 1967-ųjų vasara. Dar šio bei to paklausinėję suprantam, jog bobulytė nejuokauja, tiksliai atsakinėja apie įsivaizduojamą laikmetį ir savo amžių, sako ką tik įsidarbinusi pieno mišinukų kūdikiams punkte, parneš namo pirkinius ir skubės į darbą.
Ką čia ir bepridursi. Senatvė ir ligos žmogui iškrečia keisčiausių dalykų. Tikriausiai nesvarbu, kaip ji mums iš šalies atrodo, svarbu, kad savo būvyje jaučiasi laiminga.