Su lankytoja – pas sunkiuosius
Panevėžio Šv. Juozapo senelių globos namus veriame su 20-mete Martyna Mickute. Šioje įstaigoje ji anksčiau savanoriavo, neseniai atliko praktiką kaip būsima kineziterapeutė. Dabar mergina užsuko aplankyti globotinių, su kuriais labiausiai susidraugavo.
Pirmiausia užsukame į uždarą skyrių, kur patekti galima tik darbuotojui surinkus durų kodą. Čia gyvena sunkiau sergantys, dėl atminties sutrikimų į lauką ar po globos namus vaikščioti išleidžiami tik su lydinčiuoju asmeniu.
Kambarys – dvivietis. Viena gyventoja savoje lovoje miega, o kita, akivaizdu, kad sveikesnė, sėdi šalia jos. Pas šią moterį mes ir atėjome.
Svajoja, kad užsuktų globoti vaikai
„O, Martynutė! Nors viena iš studenčių mane aplankė“, – įžengusią pro duris savanorę pasitinka džiugus šūksnis.
Paklausta, ar galėtume su ja pabendrauti, globos namų gyventoja iš karto linkteli ir prisistato esanti 67 metų Aldona Skumbrickaitė.
Moteris skuba išpasakoti tai, kas ant širdies guli, nes ne dažnai gali pasišnekėti su svetimais. Personalas jos istoriją žino iki smulkmenų, savanorei apie savo gyvenimą ji jau irgi išsipasakojo.
„Užauginau du vaikus iš vaikų namų – berniuką ir mergaitę, jam dabar 38, jai 39 metai. Jie gal net nežino, kad aš globos namuose. Mergaitė su šeima Panevėžyje, Liepų alėjoje, gyvena, o berniukas Airijoje. Labai norėčiau, kad aplankytų“, – išsako troškimą.
Tada seka beveik standartinė gyvenimo istorija: sesuo labai prašė, kad ji, ligota ir vieniša, butą Tilvyčio gatvėje užrašytų dukterėčiai. Kai užrašė, atsidūrė čia.
„Sesuo labai gobši, kuo žmogus daugiau turi, tuo daugiau reikia. Kol dar buvau namuose, atėmė mobilųjį telefoną, nenorėjo, kad vaikams paskambinčiau, bijojo, kad buto jiems nepalikčiau. Jai labai nepatiko, kai tuos vaikus pasiėmiau“, – tikina.
Neištekėjo todėl, kad pasiligojo
Pašnekovė mosteli į savo stalelį prie lovos, prašo vandens, M.Mickutė jai ištiesia artipilnį puodelį.
Globos namų gyventoja panyra į prisiminimus. Kai buvo jauna, turėjo vaikiną iš Pavašakių. Bet neištekėjo, nes susirgo epilepsija, bijojo, kad jei vaikų susilauks, jie gims ligoti.
Visą gyvenimą dirbo „Line“.Vaikų namuose mergaitę ir jos broliuką pradėjo lankyti tuo metu, kai tiems buvo 3 ir 2 metai. Kiekvieną savaitgalį ir per šventes parsivesdavo juos namo. Ir taip iki kol jie užaugo. O ir suaugusiems kiek galėjo, tiek esą padėjo.
„Berniukas mokėsi vien dešimtukais, o mergaitė net kelis kartus laimėjo „Dainų dainelės“ konkurse“, – tikina.
Turime atsisveikinti, nes globos namų darbuotojos pašnekovę turi vežti pas gydytoją.
„Kai pirmą kartą čia atėjau savanore, buvau tik penktokė. Prisimenu, kas tada labiausiai įstrigo: matai, koks žmogus bejėgis, ir niekuo negali padėti“, – mena M.Mickutė. Ji neslepia, kad tokie jausmai aplanko ir dabar.
Laukia, kad ateitų pozuoti portretui
Beldžiamės į vyrų kambarį, kuriame glaudžiasi globos namų įžymybė, 78 metų savamokslis menininkas Eugenijus Čechavičius.
Į lovos kojūgalį atremta didelė drobė su pradėtu eskizu.
Vyras moja nežiūrėt į ją, nes kol kas tai tik juodraštis. Gavęs užsakymą nutapyti paveikslą iš klasikinės reprodukcijos.
„Buvau žadėjęs Martyną nupaišyt, jos labai gražus profilis. Nusifotografavau. Bet kokia kūryba iš nuotraukos? Reikia, kad pozuotų“, – sako jis.
Pasak M.Mickutės, tapytojas yra iš tų globotinių, su kuriais lengva sutarti, atėjus kviesti į mankštą niekad neišsisukinėdavo.
„Visokių senelių yra: vieni jau nuo durų barasi, išvaro, kiti dejuoja, jog mirti susiruošė, o čia mat mankštas siūlom, treti noriai bendrauja, sutinka pačių sveikatos labui pajudėti“, – mergina pasakoja, kad savanoriaujant teko prisitaikyti prie įvairiausių charakterių.
E.Čechavičius ir dabar noriai bendrauja. Pasakoja ilgus metus dirbęs Elektrotechnikos gamykloje dailininku, kūręs šviestuvus, paskui buvo liejyklos dailininku.
Dailės studijų šiek tiek ragavo, bet institute iškrito, tad visą gyvenimą piešė taip, kaip mokėjo.
„Mano kūriniai bute, gyvenu prie „Kalnapilio“. Ten ir studija. Kai kada nuėjęs ten ir tapau“, – sako.
Į globos namus atvažiavo labai noriai. Užpuolė ligos, kelis kartus buvo nualpęs, beveik metus pragulėjo ligoninėje, o tada gavo čia vietą. Šeimos niekada nebuvo sukūręs, brolis gyvena Vilniuje, tad nėra kas pasirūpintų, o vienam gyventi jau sudėtinga.
E.Čechavičius klausia, kurgi savanorė prapuolusi, sako laukiąs, kada Martyna vėl čia bus, tada imsis portreto.
M.Mickutė jam paaiškina, kad visą savaitę savanoriavo Krekenavos bazilikoje, savaitiniuose Žolinės atlaiduose, mat priklauso ir Ateitininkų organizacijai.
Iš sportininkų šeimos
Šį rudenį M.Mickutė bus antro kurso kineziterapijos specialybės studentė.
Iš pradžių mokytis kineziterapijos ji įstojo į Vilniaus universitetą, o po pirmo semestro perėjo į Panevėžio kolegiją. Pasvarstė, kad geriau trejus metus mokytis gyvenant namie, o į sostinę vėliau važiuos išlyginamųjų studijų.
„Kitaip ir negalėjo būti, juk visa šeima sportininkai, visi traumų turėję, nuo mažų dienų mokėjau masažus daryti“, – su šypsena pasakoja apie specialybės pasirinkimą.
M.Mickutės senelis, prieš dvejus metus miręs dviračių ir slidinėjimo sporto meistras Algis Kavaliauskas, buvo mūsų miesto ir šalies sporto pasaulio įžymybė. Jis – daugkartinis Lietuvos dviračių sporto čempionas, dviračių sporto treneris, ilgus metus vadovavęs bėgimo ir slidinėjimo sporto klubui „Rambynas“, tradicinių naujamečių bėgimų Panevėžyje organizatorius, dviračių sporto klubo „Ekstrimas“ įkūrėjas ir vadovas.
Mergina pasakoja, kad mama, muzikos mokytoja Erika Mickuvienė, jaunystėje užsiiminėjo slidinėjimo sportu, močiutė Vida Kavaliauskienė iki šiol tebėra aktyvi, brolis dvynys Matas Mickus pasekė senelio pėdomis – yra dviratininkas ir BMX mažųjų dviračių sporto treneris.
Senelis mokė visko
„Senelis nuo mažumės visko mokė, ką pats mokėjo: tinklinio, teniso, krepšinio, futbolo, slidinėjimo, badmintono, važiuoti dviračiu ir riedučiais, ugdė visokeriopą fizinį aktyvumą“, – pasakoja.
Galėjo tapti dviratininke kaip brolis, bet mama pabijojo du vaikus atiduoti pavojingam sportui.
„Man atrodo, kad senelis mus ant dviračio užsodino tada, kai tik pradėjom vaikščioti. Iš pradžių vežiodavosi ant rėmo. Kai išmokom patys važiuoti, kiekvieną vakarą su dviračiais mindavom iki motokroso trasos, kurią senelis pats buvo pastatęs“, – prisimena neįkainojamas gyvenimo pamokas.
Savanorystė atėjo tarsi savaime. Mokydamasi Kazimiero Paltaroko gimnazijoje, dvylikametė kartu su maltiečiais jau ėjo į senelių namus. Prisimena, kaip prieš Kalėdas puošė jų kambarius, ėjo pasikalbėti su vienišiausiais.
Vėliau čia nuolat lankydavosi ir su mokyklos choru, giedodavo per Velykas ir Kalėdas.
Nebepajėgia nė sagų patys užsisegti
„Bendrauti su vyresniais esu įpratusi, juk gyvenom su seneliais. Žinau, kad senas žmogus kartais papyks, papamokslaus, svarbu išklausyti ir nesiginčyti“, – sako seniai perpratusi sutarimo ypatumus.
Anot M.Mickutės, kas kartą peržengus globos namų slenkstį užplūsta tie patys jausmai: noras pagelbėti silpnesniam.
„Kai prie senukų prisiglaudi, iškeli iš lovos, aprengi, tada aiškiausiai matai, kokie bejėgiai jų kūnai, negali net menkiausių dalykų pasidaryti, nebepajėgia nė sagų užsisegti. Tokios situacijos kiekvieną kartą graudina“, – aiškina mergina.
Viskas gyvenime pravers
Mergina sako niekada anksčiau nebuvo susimąsčiusi, kodėl užsiima savanoryste.
„Tikriausiai todėl, kad labai geras jausmas padėti kitiems. Kai matai dėkingas žmonių šypsenas, tampi dvasiškai stipresnis, tarsi savo akyse ūgteli“, – dalijasi pamąstymais.
Savanorystė, anot jos, dar ir visokios patirtys bei nauji ryšiai.
Savanoriaudama vaikų vasaros stovykloje išmoko bendrauti su psichikos sutrikimų turinčiais vaikais, kitoje stovykloje susidūrė su vaikais iš asocialių šeimų, iš arti matė jų problemas, išgirdo sunkiai įsivaizduojamas jų gyvenimo istorijas.
„Savanorystė man lyg gyvenimo mokykla, kai savyje atrandi gebėjimų apie ką nė nenutuokei. Štai vaikų stovykloje išmokau būti ir artiste, ir mokytoja. Viską deduosi į bagažą tolimesniam savo gyvenimo keliui“, – patikina puikioji pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Daugkartinis Lietuvos čempionas S.Kavaliauskas sporto srityje daug gero padarė ir dėl panevėžiečių. Nuotr. iš redakcijos archyvo
2. Dvynius Martyną ir Matą S.Kavaliauskas prie dviračių pratino nuo mažumės.
3. A.Skumbrickaitė savanorę M.Mickutę pasitiko su dideliu džiaugsmu ir čia pat paprašė pagalbos.
4. E.Čechavičius (dešinėje) dabar savanorės nekantriai lauks kaip pozuotojos, nori nutapyti jos portretą, o kambario kaimynas, prisiminęs gerą merginos širdį, žėrė jai komplimentus.
5. M.Mickutė (ketvirta iš dešinės) per Panevėžio vyskupijos jaunimo dieną kartu su draugais savanoriais Pumpėnuose.
6. Į Baltijos vienybės dienos renginį M.Mickutė (dešinėje) atvažiavo kartu su broliu T.Mickumi ir mama E.Mickuviene.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
