Tėvo istorija – įspūdinga
Netoli Panemunėlio Rokiškio rajone užaugusiam dailininkui Vytautui Klemkai likimas lėmė kurti blogiausiomis menininkui sąlygomis – sovietų okupuotoje Lietuvoje.
Norint suvokti, kiek tada V.Klemkai teko iškentėti, kiek jam jėgų reikėjo mokantis prisitaikyti prie sistemos, reikia prisiminti jo giminės istoriją, itin skaudų šeimos išdraskymą, tėvo ir sesers tremtį.
Panemunėlio valsčiaus Ridikiškių kaime vaiku būdamas V.Klemka mokėsi iš savo senelio Antano Lapelio ir tėvo Igno Klemkos. Jo kaimynė Liudvika Bieliūnienė atminė, kad tėvas buvo tvirtai sudėtas, be galo darbštus.
Vos 17-os vaikinukas išvyko laimės ieškoti į Ameriką. „Svetimoje šalyje už Atlanto įstojo į kariuomenę. Prasidėjus karui grįžo, kovėsi fronte prie Verdeno. Po karo vėl emigravo atgal. Iš motinos pasakojimų sužinojau, kad gyveno Čikagoje, dirbo įvairiuose fabrikuose, prisidėjo prie lietuviškų laikraščių leidybos. Manoma, kad susitikdavo su kunigu kraštiečiu Petru Lapeliu“, – pasakojo jo sūnėnas A.Saulėnas.
Į tėviškę I.Klemka sugrįžo 1922 m. prasidėjus žemės reformai. Parsivežęs nemažai pinigų, jis nusipirko apie 40 ha derlingos žemės Ridikiškių kaime, netoli Panemunėlio. Tada ėmė dairytis žmonos ir greit vedė ūkininko Antano Lapelio dukrą Kazimierą iš Kebų viensėdžio.
Su lineika tuoktis – į Kauną
Neįtikėtina, bet susituokti jie vyko į Kauną, Vytauto Didžiojo bažnyčią. Arkliais pakinkyta lineika 1923 m. rugpjūčio mėnesį įveikė apie 170 kilometrų.
Klemkų šeimos vienkiemis buvo didžiausias Ridikiškių kaime. Ona Kreizienė buvo pasakojusi: „Troba didelė, dviejų galų su baltomis langinėmis ir gonkais. Sodyboje dvi klėtys, du klojimai, tvartas, pirtis. Šalia augo didelis sodas. Pavasarį žydinčių obelų žiedus galėdavai pamatyti nuo Panemunėlio kapinių.“
Šeimoje vienas po kito gimė penki vaikai: Vytautas buvo vyriausias, o į meną irgi pasukusi sesuo Renė Kristina – jauniausia.
Bet užgriuvusi sovietų okupacija sugriovė ir darnų Klemkų gyvenimą.
Nebuvo kitos išeities, kaip valgyti žmogieną
1948 m. pavasarį I.Klemka pažįstamų buvo perspėtas, kad jį rengiamasi išvežti į Sibirą. Naktimis jį priglausdavo kaimynai. Bet prasidėjus operacijai „Vesna“, kai gegužę iš Lietuvos buvo ištremta 40 tūkst. žmonių, pasislėpti nebepavyko.
„Aš mačiau, kaip išvažiuojantį iš Juozo Kubiliaus kiemo I.Klemką sutiko skrebai. Nelabieji įsodino jį į vežimą ir nudardėjo link jo sodybos. Supratau, kad krautis daiktų. Griebė ten buvusią dukrą Bronę, sūnų Edmundą ir visus tris išvežė į Panemunėlio geležinkelio stotį. Girdėjau, kad vežant į Sibirą Edmundas iššoko iš traukinio vagono“, – pasakojo Klemkos krikštasūnis Edmundas Kubilius.
Namuose tuo metu nebuvo žmonos Kazimieros. Ji pasiėmusi dukrelę Renę Kristiną pabėgo link Bajoriškių kaimo. Sūnūs Stasys ir Vytautas jau gyveno Kaune.
„Savo akimis mačiau, kaip išvežė kaimynus. Ignas tvardėsi, sėdėdamas prie stalo paprašė manęs ir kaimyno Boriso saugoti namus. Bet kur tau. Viensėdį sovietai nugriovė ir iš jo medienos pastatė gyvenamuosius namelius Mažeikiškio „emtėeso“ (mechaninių dirbtuvių) darbininkams. „Klemkynė“, kaip ją vadino panemunėliečiai, greitai virto lygiu lauku. Galop melioracija buldozeriu perėjo ir per sodą, sodybos ribas žyminčius medžius“, – pasakojo O.Kreizienė.
I.Klemką su dukra Brone ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, Peskunovskos vietovę, Dvarišči pramonės miško bazę, paskui perkėlė į Udereisko rajoną, Rasdolnojos kaimą.
Laiške, saugomame M.K.Čiur-lionio dailės muziejuje, I.Klemka rašė: „Esu netoli Norilsko. Tenka sunkiai dirbti ir badauti.“
Iš laiško sužinome, kad jis dirbo miške, tvarkė medieną. Dukra dirbo šachtos sandėlyje.
„Vietiniai rusai į atvežtuosius žiūrėjo kaip į nusikaltėlius. Vieną šaltą Sibiro žiemos dieną prižiūrėtojai apie 100 žmonių susodino į baržą ir nuplukdė link šiaurės. Išlaipino vidury taigos iškirstame medžių plote. Kirtavietę aptvėrė spygliuota tvora. Paliko gyventi ant sniego. Išplaukiant senelis buvo spėjęs pasigriebti druskos, kirvį ir katiliuką. Gavęs iš sargybinio degtukų, katiliuke ištirpinto sniego vandenyje ėmė virti tokį žolių, lapų, spyglių marmalą. Ta šilta putra palaikė gyvybę.
Mirtis ten šienavo masiškai. Nebuvo kitos išeities, kaip valgyti žmogieną. Virdavo sukapotą lavoną. Zonoje išbuvo vieną savaitę. Po to atplaukė dar viena barža. Likusių gyvų saujelę išplukdė atgal...“ – dėdės pasakojimą prisiminė A.Saulėnas.
Nustūmė nuo laiptų
Nebuvo saldu ir Lietuvoje likusiems. Žmona Kazimiera prisiglaudė Taraldžių kaime pas Zaborskius. Šiek tiek nurimus, motina nuėjo į policiją prašyti išduoti pasą. Skrebai ją išvijo ir dargi nustūmė nuo laiptų. Lūžusia koja pakeleivių arklių vežimo pavėžėta pasiekė Taraldžių kaimą.
Galop išbarstyta šeima pamažu susirinko Kaune. Po 9 metų grįžusiam iš tremties I.Klemkai neleido gyventi miesto ribose, jis gavo vietą šalia Kauno miesto esančiuose Lampėdžiuose. Tik vėliau persikėlė gyventi pas sūnų Stasį. Mirė 1972 m. nereabilituotas.
Dar prieš mirtį I.Klemka 1971 m. laiške pasveikino sūnų Vytautą su marčia Jadvyga Kalėdų proga. Kartu pasiguodė, kad sveikata labai prasta, negali nieko atsiminti, silpnai mato. Persiuntė laišku dvi savo nuotraukas.
„Čia įdedu du savo paveikslus. Vieną nuotrauką Amerikoje 1922 m., o kita tai Sibiro Rojuje. 1947 m. Tai vaikams bus prisiminimui“, – išvedžiojo savo ranka.
Dukra Bronė tremtyje sukūrė šeimą su Bernardu Saulėnu. Jaunieji Saulėnai į Lietuvą grįžo su devynių mėnesių sūnumi Algirdu, jis ir perdavė visiems dėdės istoriją.
Porai pažįstami padėjo prisiregistruoti Alytaus mieste. Išsinuomojusi nedidelį butelį gyveno šalia Kunčių šeima. Jų sūnus Jurgis Kunčius tapo rašytoju, parašė puikių kūrinių, bet taip ir neprisitaikė prie sistemos.
Vis viliodavo kapų kalnas
O dabar apie patį dailininką.
Panemunėlio pradžios mokykloje tarp 1931–1935 m. lankiusių Joneliškių, Ridikiškių, Alsetos, Kraštų kaimų vaikų buvo ir būsimas dailininkas V.Klemka su savo seserimi Brone. Jo bendraamžiai puikiai atsiminė, kaip visi vėluodavo į mokyklą, nes labai jau norėdavo sniegu nusileisti nuo stataus kapų kalno. Maža to, mokyklą jie pasiekdavo sušlapę ir sustirę, bet su džiaugsmu mažose širdelėse.
Po to – Rokiškio gimnazija. Su kitais gimnazistais jam teko vežti akmenis būsimam J.Tumo-Vaižganto paminklui statyti, 1937 m. dalyvauti rašytojo paminklo atidengimo ceremonijoje.
Menui gabus vaikinas pasirinko studijas Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, skulptūros fakultete.
Studentus, kuriems grėsė išvežimas į Sibirą, išgelbėjo dekanas Jonas Vaitys. Jis suorganizavo, kad būsimieji menininkai parašytų, tarp jų ir V.Klemka, jog savo noru palieka institutą. Dirbusiam visus sunkiausius darbus (anglių, rąstų, įvairių prekių kroviku) rokiškiečiui pavyko baigti pradėtas studijas.
Po Stalino mirties šiek tiek sušilus politinei aplinkai menininkai išėjo į dienos šviesą, bet nori nenori jie turėjo įsitraukti į sovietų valdžios propagandos mechanizmą. V.Klemka nesiveržė į jokias vadovaujamas pareigas, žinojo, su kuo galima atvirai kalbėti, nebūti išsišokėliu. Juk jis buvo tremtinių vaikas.
„Dėdės visas gyvenimas – vien kūryba. Buvo tikras aukštaitis – ramus, nuoseklus, darbštus, savikritiškas, atsargus, rūpestingas. Iš motinos Lapelių giminės paveldėtas talentas, o iš tėvo Klemkų šaknies darbštumas lėmė jo kelią“, – pasakojo A.Saulėnas.
Dailininkas buvo intelektualus, tai liudijo ir gausi biblioteka, meno istorijos išmanymas. Diskusijos apie meną buvo viena iš svarbiausių jo temų bendraujant su dailininkais ir studentais.
„Menas turi teikti žmogui gėrį“, – tvirtino V.Klemka.
Menininkas išbandė keletą meno technikų. Debiutavo kaip tapytojas, grafikas, skulptorius. Įsimintini jo kurti portretai: dailininko Petro Stausko, solisto Aniceto Kunciaus, aktoriaus Algimanto Masiulio, poeto V.Mykolaičio-Putino ir, aišku, savo žmonos.
Prie pačių gražiausių V.Klemkos darbų priskiriamos graviūros, kuriose atsispindi vaikystės įspūdžiai, žmogaus būtis. Menotyrininkė Marija Matušakaitė jį vadino jūros dailininku. Jūrą dailininkas pamatė tik būdamas 30-ies, bet ji Aukštaitijos vaiką taip sužavėjo, kad šis perkeldavo ją į drobę.
Mene įkūnyti ir vaikystės Ridikiškių kaime motyvai.
„Lakštuose atgyja mažas berniukas su jį supančiu pusiau realiu, pusiau pasakišku pasauliu, kur skaisčiai šviečia saulė, žydinčiuose laukuose žvengia ilgakarčiai žirgai, danguje plaukia balti debesėliai, dūzgia gaiviame pavasario vėjyje žaislinių malūnėlių sparnai“, – rašė M.Matušakaitė.
Paskutinį gyvenimo dešimtmetį sunkiai sirgdamas dailininkas grįžo prie akvarelės.
Dar esant gyvam vyrui, J.Klemkienė norėjo surengti bendrą šeimos kūrybos darbų parodą, bet surengė jau po vyro mirties.
1993 m. šeimos dueto paroda buvo pristatyta Vilniaus dailės muziejuje. Tada parodos lankytojus pasitiko J.Klemkienės skulptūra „Kūrėja“, dabar lauke sutinkanti Kauno paveikslų galerijos svečius.
V.Klemkos kūrybinio palikimo parodos gimtajame krašte – Rokiškyje – pristatytos tik atkūrus nepriklausomybę. Rokiškio krašto muziejuje darbų parodos buvo surengtos keturis kartus.
Vienoje iš jų eksponuota ir jo sesers R.K.Klemkaitės-Gabdankienės, tebegyvenančios Kaune, keramika.
Nors buvo atostogų metas, vertingos parodos pasižiūrėti susirinko pulkas rokiškėnų. J.Klemkienė muziejui dovanojo vieną iš geriausių savo vyro darbų. Tada Rokiškio dvare 80-metė J.Klemkienė sakė jautusis kaip karališkuose rūmuose, o kai gavo dovanų L.Šepkos albumą, atsiduso: „O, mano meile!“
Gimtajame Panemunėlio miestelyje apie V.Klemką pirmą kartą garsiau kalbėta tik prieš metus – per Šv. Elžbietos atlaidus. Bažnyčioje tada išsirikiavo menininko grafika, akvarelė bei biografinės nuotraukos. Pasodintas ir jam skirtas ąžuoliukas.
Šiame renginyje dalyvavo ir R.K.Gabdankienė. Gimtąjį kraštą ji menkai teprisiminė. Juk praėjo kone amžinybė, kai ji iš Ridikiškių kaimo su motina pėsčiomis 1948 m. gegužę iškeliavo tiesiog į nežinią.
Keramikės viešnagė panemunėliečiams buvo netikėta, bet labai laukta, šilta, jausminga. Ji pasakojo, kad su vyru susipažino 1946 metais studijuodami skulptūrą. Jonas Mikėnas išvažiuodamas iš Kauno paliko jai studiją ant Ąžuolų kalno.
„Jie buvo skirtingų charakterių. Jadvyga – energinga, iniciatyvi, mėgstanti bendrauti. Vytautas – ramus, mažakalbis. Toks tarpusavio derinys tiko, pritraukdavo į vieną būrį nemažai bendraminčių. Pas juos lankydavosi Panevėžio dramos teatro režisierius Juozas Miltinis, aktoriai Vaclovas Blėdis, Rūta Staliliūnaitė, Algimantas Masiulis“, – prisiminė A.Saulėnas.
Garsaus režisieriaus paskatintas V.Klemka buvo surengęs parodą Panevėžyje, sukūrė dekoracijas A. de Musre ,,Žibintui“. Akvarele nuliejo ir J.Miltinio portretą.
J.Miltinio memorialiniame bute-muziejuje saugomi jų vieni kitiems rašyti sveikinimai. Vasaros atostogų metu vienminčiai susitikdavo Palangoje, dailininkų Uogintų dviejų aukštų viloje.
Sūnėnas A.Saulėnas prisiminė: „Dažnai su dėde eidavom į dirbtuves, stebėdavau, kaip jis dirba. Pasisodinęs mane šalia savęs jis įtikinėjo, kad reikia studijuoti inžineriją. Iš meno skalsios duonos nebus. Bet aš pasirinkau pedagogo kelią.“
Rokiškio krašto muziejui V.Klemkos žmona dovanojo 36 grafikos ir 20 akvarelės darbų, vėliau – 80 grafikos darbų.
M.K.Čiurlionio muziejuje iš viso saugoma 712 V.Klemkos kūrinių, net 55 jo grafikos darbus turi įsigijęs Lietuvos dailės muziejus. Vilniaus universitetas saugo 104 grafikos darbus. Vilniaus literatūros ir meno archyve saugoma 41 knygų iliustracija, laiškai, fotografijos.
Rokiškiečio kūrybos vertintojai apgailestavo, kad jo kūryba nepateko į jau nepriklausomybės laikais išleistos „Lietuvos dailės“ puslapius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Tėvų vestuvinė nuotrauka, K.Lapelytė ir I.Klemka. 1923 m. Kaunas. Rokiškio krašto muziejaus, Pikelio nuotr.
2. Iš kairės grafikas V.Klemka, grafikas R.Čarna, režisierius J.Miltinis pas dailininką V.Klemką studijoje. 1977 m.
3. Studentas V.Klemka II kurse prie kompozicijos V.Kudirkai. 1948 m.
4. Iš kairės motina K.Klemkienė, jos anūkas A.Saulėnas, V.Klemka. Antroje eilėje sesuo B.Saulėnienė, sesuo R.Klemkaitė, sesers Bronės vyras V.Saulėnas.
5. Gimtajame Panemunėlio miestelyje apie V.Klemką pirmą kartą garsiau kalbėta tik prieš metus – per Šv. Elžbietos atlaidus, kai atvyko ir R.K.Gabdankienė su sūnumi.
6. „Debesuota diena“. 1956 m. Drobė, aliejus.
7. „Natiurmortas“. 1954 m. Drobė, aliejus.
8. „Šokis“. 1979 m. Popierius, ofortas.
9. Tokį J.Miltinį matė dailininkas.
10. Žmonos portretas. 1952 m. Kartonas, aliejus.
11. Žmonos portretas. 1953 m. Drobė, aliejus.
12. Žmonos portretas. 1956 m. Drobė, aliejus.
13. „Vakaras prie Neries“. 1953 m. Drobė, aliejus.
14. „Marių undinės“. Iš ciklo „Pajūrio kraštas“. 1982 m. Popierius, minkštas lakas.
15. „Rytas“. 1969 m. Popierius, sausa adata.
Rokiškio krašto muziejaus nuotraukos
