Blaškydavosi kaip antis
„Apaščios upėje – tekantis vanduo, jis net vasarą vėsokas, nemėgstu, jei aptaško. Bet žiemą pojūčiai kitokie. Ramiai įlipu į eketę, atsitupiu iki smakro apsemta ir pėdomis pajuntu šilumą, pulsavimą, Žemės energiją“, – taip apie maudynes spaudžiant šalčiui pasakojo Biržuose gyvenanti Lina Kiškienė.
Moteris kalbėdama nuolat pabrėžė, kad maudynės žiemą vieniems tinka, o kitiems ne. Negalima bet ko kviesti į eketę ir įtikinėti, kaip visiems bus gerai. Nes visiems gerai nebus, tik daliai. Ji per šalčius lipa į ledinį vandenį antrus metus.
Prašoma pasidalyti savo patirtimi ir pojūčiais, 59 metų L.Kiškienė šypsojosi, kad dar visai neseniai, matydama, kaip šalčio procedūromis mėgaujasi kaimynė Rima Budriūnienė, net nusipurtydavo ir pagalvodavo, kad niekuomet neseks jos pavyzdžiu. Ji tik blaškydavosi ant kranto kaip pabaidyta antis ir laukdavo, kada gi pagaliau šioji išlips.
O kaimynė – ruonė daugybę metų, ji priima ir tokius iššūkius, kaip maudytis eketėje kasdien visą mėnesį.
Be to, L.Kiškienė net plaukti nemokėjo, o vieną vasarą įbridusi į vandenį taip persišaldė, kad gavo pylos nuo gydytojos. Esą dėl liekno kūno sudėjimo ji turi vengti net atsigulti ant vėsios žemės.
Tiesiog atėjo laikas
Viskas pasikeitė praėjusią žiemą, kai kaimynė paprašė L.Kiškienės palydėti ją iki upės. Šioji sutiko su sąlyga, kad neilgai užtruks.
„O vakare sau sėdžiu namuose ir galvoju: gal pamėginti? Jei negalėsiu, tai negriūsiu vandenin, dėl pliusiuko nieko nedarysiu. Bet pabandysiu, o gal patiks?“ – prisiminė pašnekovė.
Ji specialiai tam nesirengė, nesigrūdino, nesimaudė po šaltu dušu, kaip dažnai patariama daryti. Tiesiog nusirengė viršutinius drabužius, įlipo eketėn, sudėjo rankas ir suvokė, kad vėl ir vėl norės tai pakartoti.
Moteris aiškino, kad jei pažiūri į vandenį – ir tau baisu, nemalonu, vadinasi, tai ženklas, kad to nereikia.
Ji įsitikinusi, kad tokiam išbandymui tiesiog ateina laikas.
„Yra dalykų, kurių trokšti visą gyvenimą, bet arba leidi jiems nutikti, arba ne. O būna ir tokių netikėtumų, apie kuriuos niekad nesvajojai, bet ėmei ir padarei“, – šypsojosi pašnekovė.
Smegenys aliarmą kelia
Žiemą maudosi per 30 biržiečių. Dalis jų mėgsta taip pramogauti visu būriu, su bendraminčiais. Paprastai kartu apšyla, pasimankština, po to daro fizinių pratimų ir eketėje. Jiems svarbu ne tik maudynės, bet ir bendrystė, palaikymas.
„O man labiau patinka vienai – taip neužsižaidžiu, neišsiblaškau. Šaltas vanduo sugniaužia kūną, pasijuntu tokia maža, apie nieką negalvoju. Giliai lėtai kvėpuoju per visus plaučius, ir vanduo nusineša galvoje susikaupusius sunkumus, ateina prašviesėjimas. Šventai tuo tikiu“, – kalbėjo L.Kiškienė.
Yra skirtingų nuomonių, ar reikia daryti apšilimą. Kai kas mano, kad būtina, o kiti – kad kūnas tampomas be reikalo, išeikvojama energija.
Pašnekovė padaro pratimų pečių juostai ir atsispaudimų. Ji įspėjo, kad šiukštu į eketę neliptų ir bėdų neprisidarytų žmonės, jau turintys sveikatos sutrikimų. Bet kiekvienas sveikas mauduolis, vos pabandęs, iš pojūčių supranta, tinka tokia veikla ar ne.
Paklausta, nejaugi per šaltį į eketę lenda lyg į šiltą vonią, L.Kiškienė tik juokėsi.
„Lipant į šaltą vandenį organizmas mobilizuojasi, smegenys kiekvieną kartą aliarmą kelia. Viduje viskas nevalingai susišiaušia, protas stabdo: moterie, ką tu darai? Organizmui tai kuo tikriausias stresas“, – pasakojo pašnekovė.
Eketėje maudosi, kai nori
„Tai visai kitokie pojūčiai nei vasarą. Net ir dabar vasarą į vandenį įstypčioju kaip gandras – aukštai keldama kojas ir saugodamasi, kad tik ant manęs nenukristų šaltas lašas“, – juokėsi L.Kiškienė.
Žiemą šaltis stingdo nuo pirmo žingsnio, bet visai netrukus pasidaro nei šalta, nei žvarbu – tarsi sustotų laikas. Per 3 minutes, kurias išbūna eketėje, moteris jaučiasi išėjusi iš savo kūno.
Išlipusi ji apsirengia šiltais drabužiais, o poveikis ateina po gero pusvalandžio – ji pajunta kūno dilgčiojimą, drebuliuką. Tai rodo, kad vidinė energija suaktyvino atsipalaidavusio kūno procesus, nervų sistemą.
Idealu, jei po maudynių ji gali nusirengti šlapią maudymosi kostiumėlį. Bet yra buvę, kad namo sugrįžo juo vilkėdama, nes buvo daug žmonių.
Bet net ir tuomet pašnekovė nesusirgo. Ji tikino, kad jau antrus metus didžiausia liga – dvi valandas trunkanti vienos šnervės sloga.
L.Kiškienė vėlgi skubėjo užbėgti už akių sakydama, kad nėra visiškai tikra, ar tai – dėl maudynių.
„Tik praėjusią vasarą išmokau plaukti. Šiltuoju metų laiku kasdien maudausi, o žiemą – kai noriu. Šįryt atsikėliau: iš vakaro jau šalo, tad buvo sniegelio. Gan vėjuota, bet maudžiausi. Viena, nes taip norėjau. Jei save versčiau, neliktų džiaugsmo“, – aiškino.
Prakaito lašas ant nosies
Pabandžiusi ledines maudynes, L.Kiškienė ryžosi išbandyti tai, apie ką svajojo nuo vaikystės, – bokso treniruotes. Ji augo vienkiemyje, buvo labai liesa, turėjo plonytes kojas. Norėjo sutvirtėti, bet kaime sovietmečiu nebuvo tokių galimybių.
Ir štai praėjusią žiemą viena pažįstama pakvietė į treniruotes. Šioji moteris išbandė boksą, nes veža ten vaikus.
„Truputį dvejojau, o kaipgi čia viskas bus? Juk mano amžiaus besitreniruojančių daugiau nėra“, – savo nuogąstavimus prisiminė L.Kiškienė.
Bet buvo puikiai priimta ir dabar salėje lankosi nepersiplėšdama, bet porą kartų per savaitę.
„Aišku, kad ringe nekovosiu. Tam reikia daug jėgos, technikos, neužtenka užsimot ir tvot. Bet kažkas nenusakomo yra tas prakaito lašas, varvantis nuo nosies, šlapi marškiniai. Gaila, kad taip vėlai pradėjau“, – atviravo L.Kiškienė.
Pradėjus lankyti treniruotes, praėjo skausmas kojose, o kūnas pasidarė tvirtas ir stiprus. Nors niekuomet nebuvo ištežusi, bet tai malonus jausmas.
Iki tol ji nesportavo, tik daug vaikščiojo ir sunkiai dirbo.
Padėdama išpirkinėja kaltę
L.Kiškienė yra veterinarijos gydytoja, keliolika metų ji dirbo skerdykloje.
Paklausta, ar baisu tokioje vietoje, pašnekovė papurtė galvą, kad ne. Bet pridūrė, kad peržengti ribą, kurioje tiek daug mirties ir kraujo, toli gražu ne kiekvienas gali.
Jos vaikai mokykloje nesakydavo, kur dirba motina.
„Tai reikalingas, atsakingas ir sunkus darbas. Kaip pajuokaudavau, raguočio komplektėlis iš plaučių, širdies ir kepenų sveria apie 20 kilogramų“, – kalbėjo pašnekovė.
Jau 9 metus ji dirba veterinarijos vaistinėje. Pakonsultuoja dėl vaistų ir pašarų, gali suleisti vaistus.
„Išpirkinėju skerdyklos kaltę stengdamasi padėti“, – šyptelėjo moteris.
Veterinarijos vaistinėje irgi reikia fizinės jėgos, nes tenka susitampyti papildų, pašarų maišus, sveriančius ir po keliolika kilogramų.
„Žmogus perka 200 gramų, o maišas – apačioje. Kartais kyla noras pasakyti, kad neturiu, bet susiimu ir maišus perkraunu“, – atviravo pašnekovė.
Mintį įvelka į žodžius
Moters profesija ir darbovietė nustebina poezijos mėgėjus, kai L.Kiškienė kur nors nuvyksta su literatų klubu ir skaito savo kūrybą. Dažnam atrodo, kad veterinarija ir eilėraščiai yra nesuderinami dalykai.
Savo kūrybą ji skelbia feisbuko paskyroje Linos Kopkos vardu. Tai tėvo pavardė. Moteris norėjo šia pavarde vadintis, bet įstatymai neleidžia dėl vyriškos galūnės.
„Išleidau ir knygelę „Vilko vienatvė karolių neveria“, bet daugiau nedrįsčiau pakartoti“, – atviravo moteris.
Kodėl? Ogi todėl, kad Justinas Marcinkevičius jau buvo, viskas parašyta, gražiausios metaforos, palyginimai išsakyti – tad nėra ko susireikšminti.
Pašnekovės manymu, daugelio žmonių galvose gimsta netikėtų, įdomių minčių, bet ne kiekvienas jas užrašo.
„Yra kas jautriai ir įtaigiai rašo – didesniam skaitytojų būriui. O aš tik netiesiogiai užrašau, kaip jaučiuosi, įvelku į gražius rūbus – žodžius. Trečdalį sakinio, pačią esmę, gal tik aš viena ir suprantu“, – šypsojosi L.Kiškienė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. L.Kiškienė savo kūrybą skaito susitikimuose su poezijos mėgėjais.
2. Biržietė įgyvendino vaikystės svajonę – lanko bokso treniruotes.
3. Į veterinarijos vaistinę užsuka tokie mieli keturkojai klientai.
4. Biržuose yra apie tris dešimtis drąsuolių, sugebančių mėgautis lediniu vandeniu, džiaugtis bendryste.
5. L.Kiškienė žiemą maudosi antri metai.
6. Dar neseniai matydama, kaip į ledinę eketę lipa kaimynė R.Budriūnienė (dešinėje), L.Kiškienė net nusipurtydavo iš šalčio.
7. L.Kiškienė (dešinėje) kalbėjo, kad išlipus iš vandens nebūna nei žvarbu, nei labai šalta.
Asmeninio albumo nuotraukos
