Fantazijos ir vizijų per akis
Trečiojo amžiaus universiteto studentes tapybos moko panevėžietė Virginija Augenienė. Ji visai ne dailės pedagogė, o diplomuota farmacininkė, betgi fantazijų kūrybos srityje turi per akis.
V.Augenienė piešia įvairiomis technikomis, lipdo iš molio, kuria papuošalus, draugauja su tekstile, mezgimu bei siuvimu. Menams gabi moteris jau yra surengusi kelias autorines parodas ir įvairiose mūsų miesto erdvėse, ir svetur.
Jos nutapytoji merginų serija šią vasarą buvo eksponuota Parko bibliotekoje Panevėžyje, Rokiškio rajone – Pandėlyje bei Duokiškyje ir gimtuosiuose Miežiškiuose.
Visų sričių kūrybos ji dar moko ir dienos užimtumo centro „Dailusis ornamentas“ lankytojas.
„Visą gyvenimą dariau tai, ko reikia. Ir tik išėjusi į pensiją ėmiau daryti tai, ką noriu“, – šypsosi energingoji savanorė.
Paveikslus sukabino ir ant stogo
Į miestą 69 metų V.Augenienė važinėja iš savo vienkiemio, esančio šalia Naujamiesčio.
Viduvasarį, per gimtadienį, savo sodyboje ji buvo surengusi didžiulę parodą. Kelerių metų tapybą autorė išdėliojo ant žolės, sukabino ant išorinių pirties sienų, dargi paveikslais nukabinėjo gyvenamojo namo vieną šlaitinio stogo pusę.
Draugams ir artimiesiems buvo smagi atrakcija paklajoti po vaizdinius drobėse.
„Dar dirbdama labai norėjau lankyti menų užsiėmimus, bet tam nebuvo laiko, užtat kai tik išėjau į pensiją, stačia galva nėriau į visas, kokios tik buvo Trečiojo amžiaus universitete, veiklas“, – aiškina moteris.
Kai kur ji tik pasižvalgė – dekupažas buvo nebeįdomus, jį jau buvo išbandžiusi anksčiau.
„Buvo įdomu tai, ko nemoku ir nežinau, tad nuėjau į tapybą“, – pasakoja.
Suvokė, kad reikia laisvės
„Prisipirkau drobių ir dažų, o tada užėjo pandemija ir iš sodybos nebegalėjom nuvažiuoti net į savo butą Panevėžyje. Štai tada ir prasidėjo tapymas“, – juokiasi.
Iš pradžių laikėsi taisyklių, stengėsi padaryti taip, kaip reikia, ir daug geriau už kitus. Paskui staiga atėjo supratimas, kad visiškai neprivalo į ką nors lygiuotis.
Nepavyks? Sugadins? Na ir kas? Juk piešia savo malonumui!
Kai tik požiūris persivertė, kūrėja pajuto laisvės pojūtį ir tada jau viskas pavykdavo.
„Man patarinėjo: susikoncentruok į ką nors viena, padaryk 10 teminių parodų ir stok į tautodailininkų organizaciją. O aš nenoriu niekam priklausyti, noriu tapyti širdžiai artimus dalykus, o ne privalomus“, – kratėsi bandos jausmo.
Lėkštė virto stebinčia akimi
Kūrybinė fantazija moterį aplanko ne tik tuomet, kai su teptukais stovi prie drobės. Kūrybiškumas atsiskleidžia ir tvarkant sodybos aplinką, gėlynus. Dažnai nutinka ir taip, kad, pamačiusi namiškių išmesti nešamą daiktą, iškart gelbėja ir mąsto, kaip jį prikelti naujam gyvenimui.
Taip nutiko su nebereikalinga palydovine „lėkšte“. Vyras anteną tempė į šiukšlyną, o ji parsinešė atgal, per visą lėkštę nutapė akį ir pastatė gerai matomoje vietoje ties įvažiavimu.
„Man priekaištauja, kam aš iš visokių niekų viską darau. O man nesvarbu, kas ką sako. Ką nors padaryti iš gero daikto kiekvienas kvailys sugeba, o šiukšlę paversti kuo nors – ne kiekvienam duota“, – juokiasi pašnekovė.
Gamyklos perspektyva baugi
Baigusi Miežiškių vidurinę ji juk galėjo rinktis ne medicinos, o su kūryba susijusias studijas?
„Oi ne, buvau absoliuti tiksliukė, man patiko matematika, chemija, biologija. Visa, kur tikslu ir aišku, man buvo lengva, o parašyti rašinį – štai kas sunku. Buvau įsikalusi į galvą, kad būsiu mokytoja, nes manoji labai patiko“, – pasakoja.
Prieš stojamuosius egzaminus į pedagoginį institutą sutiko pusseserę, įstojusią mokytis medicinos.
Giminaitė atkalbinėjo nuo jos pasirinkimo.
„Žinai, kokie dabar vaikai neklaužados? Neištversi, mesi mokyklą ir eisi dirbti į „Ekrano“ gamyklą“, – gąsdino.
Tokia perspektyva baugino. Taip paskui pusseserę nusekė ir baigė farmaciją, o tada vaistininke dirbo per 40 metų.
Teko ir kilimus austi, ir siūti
V.Augenienė rodo pirmąjį savo kūrinį – prieš daugiau nei 30 metų rankomis austą kilimą.
Prasidėjus Sąjūdžiui darbštūs žmonės jau galėjo šio bei to imtis, po truputį pradėti verslauti. Tuo metu ji, augindama vaikus, kūrė kilimus ir juos pardavinėjo komiso parduotuvėje.
Į specialaus audinio akeles vąšeliu arba specialia adata verdavo kiliminių siūlų gabalėlius ir suformuodavo piešinius. Darbas ilgas ir varginantis, bet užtat papildomas uždarbis jaunai šeimai.
„Esu padariusi kilimą net 2x3 metrų dydžio, savo butą tokiu puošėm, nes nebuvo iš ko ir kur nusipirkti“, – prisimena.
Sunku ir suskaičiuot, kiek šeimai primezgė megztinių, vaikams ir striukes siuvo.
„Reikia vaiką vežti į sanatoriją, o turi tik vieną striukelę, su ja po kiemą laksto. Turguje tokią nupirkti – mano mėnesio alga. Peržiūrėjau namie, kokių medžiagos atraižų turiu, ir pasiuvau striukę su aplikacijomis“, – prisimena.
Palangoje sulaukė dar ir komplimento: poilsiaujančios moterys nužvelgė dukros drabužį ir tarė, kad štai užsienyje kokias grožybes pasiuva, o mūsiškiai kažkodėl taip nemoka.
Moterims ji jau nebeaiškino, kad tai jos pačios rankų kūrinys.
Sutaisė batsiuvių atmestą
„Manau, dėl tėčio genų esu tokia, daug ką moku“, – šypteli.
Jos tėvui šiemet būtų sukakę 100 metų.
Jis buvo stalius, namie stovėjo vien jo daryti baldai. Gerai mokėjo ne tik savo amatą, galėjo ką tik nori sumeistrauti.
„Nusipirkau anuomet turguje labai brangius batus, ne kiek panešiojau ir šast – kulnas nulūžo. Nešu batsiuviams, niekas taisyti neima, liepia mest šiukšlynan. O tėtis nusinešė į savo dirbtuvėlę ir tą kulną pritaisė. Taip sumaniai ir tvirtai, kad batai suplyšo, o kulnas liko sveikas“, – mena.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Nedidukėje vienkiemio sodyboje yra vietos ir kūrybinėms dirbtuvėms.
2. Per savo gimtadienį V.Augėnienė savo sodyboje surengė parodą, kas netilpo ant sienų, sukabino ant stogo.
3. Darbščioji dar randa laiko ir gėlynus išpuoselėti.
4. Vieną vasarą sodybos pirtelės sieną puošė šeimininkės kūriniai.
5–14. V.Augėnienė bando viską: lipdo iš molio, tapo įvairiais stiliais, panorėjusi nuo portretų peršoka prie fantastikos.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
