Rado laiko tarp keturių operacijų
„Gaila tik biržiečių pacientų, bet nemažai jų susiranda mane ir Pasvalyje. Keliasdešimt kilometrų daugeliui įveikiamas atstumas“, – kalbėjo Pasvalio ligoninės chirurgijos ir traumatologijos skyriuje nuo praėjusios vasaros pabaigos dirbantis 38 metų Nerijus Ubartas.
Biržuose gyvenantis ir ten dirbęs, pacientų liaupsinamas chirurgas kritikavo tvarką vietos ligoninėje, per mažą darbo užmokestį, todėl sulaukęs pasiūlymo perėjo į kaimyninio rajono ligoninę.
Apie tai ir kad Biržų ligoninės direktorius Petras Bimba nesutiko su chirurgo kritika, jau rašėme. N.Ubartas tikino, kad su Biržų poliklinikos direktoriumi Luku Kalniniu, priešingai, kalbą lengvai rasdavo.
Medikas liko gyventi Biržuose, yra rajono tarybos narys, priklauso socialdemokratams.
Kai tarėmės dėl susitikimo naujoje darbo vietoje, jis rado laiko tarp keturių tą dieną atliekamų operacijų. Kol kas N.Ubartas dirba chirurgu, nors pereidamas kalbėjo apie skyriaus vedėjo vietą.
„Ne statusas esmė. Nors nesu vedėjas, galiu kai ką pakeisti. Pavyzdžiui, prašiau naujų įrankių – ir juos gavau“, – kalbėjo pašnekovas.
Malonus ir ligoninės direktorės Sandros Matulienės paskatinimas taip dirbti ir toliau. O ir atlyginimas dabar kur kas didesnis. Užtenka ir atsidėti namų reikmėms, ir pasitaupyti.
Kai išėjo, tai apipylė kritika
Taigi, ar dar pamena, kokia buvo paskutinė darbo diena Biržuose, su kokia nuotaika atsisveikino su kolegomis?
N.Ubartas atsakė, kad atliko planinę kirkšnies išvaržos operaciją, nusifotografavo su kolektyvu. Vėliau dar buvo užbėgęs į ligoninę, bet labai trumpam – tik pasilabinti.
Pašnekovas apgailestavo, kad tarp kolegų buvo ir tokių, kurie į akis dėjosi bičiuliais, o vos tik jis paliko darbą, apipylė kritika.
O pirmą darbo dieną naujoje darbovietėje jis konsultavo 12 žmonių, ir pusė iš jų buvę biržiečiai.
„Neklausinėju, kur gyvena, iš kur atvyko, bet patys pradeda apgailestauti, kad nebedirbu Biržuose. Tuomet ir suprantu, kad jie biržiečiai“, – sakė chirurgas.
Jis tikino, kad į Pasvalį atvažiuoja dalis jo jau gydomų biržiečių pacientų, o dalis visiškai naujų.
„Būna, kad žmogus susiranda telefono numerį, paskambina ir klausia, ar priimsiu. Nė vieno nesu atstūmęs“, – tikino pašnekovas.
Klausė, kam tas bangas kelia
Bet yra posakis, kad gerai ten, kur mūsų nėra. O gal be reikalo kritikavo tvarką Biržų ligoninėje?
To paklaustas, N.Ubartas, kaip ir anksčiau, tikino, kad Biržuose jam buvo nepriimtinas nenuoširdus medikų bendravimas, o Pasvalio ligoninėje niekas nerūšiuoja nei darbuotojų, nei pacientų, visi draugiškai sveikinasi.
Dar jis lygino, kad Pasvalio ligoninėje moderniau sutvarkytos patalpos, geriau organizuotas darbas.
„Tūkstantį kartų Biržuose seselėms esu sakęs, kad visiems planiniams ligoniams darytų lašines, bet vis tiek, būdavo, ateina ir teiraujasi, ar reikia“, – stebėjosi medikas.
Ne sykį buvę taip, kad seselė skuta pacientui pilvą, bet nuskuta tik dalį. Tuomet jau operacinėje darbas stodavo.
O juk, anot pašnekovo, smulkmenos sudaro visumą. Pasvalyje seselėms nereikia įsidėmėti dviejų dešimčių ligonių, nes ta pati seselė dirba su konkrečiu gydytoju ir perrišinėja jo pacientams žaizdas, leidžia vaistus, daro lašines.
Jam, dirbusiam Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, norisi naujovių.
Nereiškia, kad imsis botago
N.Ubartas tęsė, kad gydytojui labai svarbu naujoviški ir geri darbo įrankiai, tuo labiau kad jis atlieka šiuolaikines laparoskopines operacijas be išorinio pjūvio. Kol kas Pasvalyje to nėra, bet jis su S.Matuliene viską aptaręs, ši pritarusi. Ir jis tikisi šioje srityje dar sublizgėti.
Pašnekovas tikino, kad skyriaus vedėjo postas jį vilioja ne dėl didesnio atlygio, o dėl galimybių gydyti naujoviškai. Juk viską sprendžia ne gydytojai, o vadovai.
„Tai nereiškia, kad imsiu mojuoti botagu, tiesiog turėsiu kitą statusą ir kitas galimybes“, – aiškino pašnekovas.
Jei dirbtų dėl pinigų, tai būtų pasirinkęs odontologiją.
„Gražu sutvarkyti dantys, bet jau ta išpuvusi burna...“ – nutęsė medikas.
Antra vertus, kiekvienas darbas turi būti tinkamai įvertintas, taip pat – ir atlygiu.
O kokia situacija su sovietmečio rykšte – kyšiais?
„Galimai – šį žodį išmokau dirbdamas rajono taryboje – dar tvyro kažkur rūke... Bet naujoji karta nori ne kyšių, o adekvataus atlyginimo. Nė karto nesu pasipelnęs iš žmogaus nelaimės, miegu ramiai“, – tvirtino pašnekovas.
Skubiai, o ne kuomet norės
„Įsivažiuoju. Pasakiau, kad į Panevėžio ligoninę nebesiųstų tų pa-cientų, kurių būklė leidžia palaukti iki rytdienos, nes pats juos operuosiu“, – tęsė N.Ubartas.
Biržuose dėl skubių atvejų jis būdavo pasiekiamas mobiliuoju telefonu kad ir naktį.
Šie skubūs atvejai planus dažnai sujaukia ir dirbant Pasvalyje.
„Kas dieną vis kiti reikalai. Sakykim, negali atidėti operacijos, jei matai, kad žarnos išsipūtusios ar pūva kulnas. Žmogų turi gelbėti kuo skubiau, o ne kai norėsi. Ypač jei pacientas vyresnio amžiaus, turi kitų ligų“, – aiškino medikas.
Darbą su nupuvusiais galūnių audiniais medikas įvardijo kaip vieną sunkiausių ir ilgiausių. Tuo labiau kad ir rezultatą negreitai pamatysi. Ir ne visuomet jis būna geras. Tuomet tenka pacientui aiškinti, kad vienintelė išeitis – amputacija.
„Gyvenimas – ne meksikiečių serialas. Jei nieko nesakysi apie grėsmę gyvybei, nereiškia, kad žmogus ims ir pasveiks“, – apgailestavo medikas.
Vienas iš dešimties vis tiek sako, kad jo jau kalnelis laukia, ir nesutinka operuotis.
„Aiškinu paprastais, visiems suprantamais terminais. Būna, kad iš nevilties iškvepiu, nes žmogui vis tiek neaišku, ir vėl iš naujo. Netingiu kalbėti, visuomet buvau daugiakalbis“, – patikino chirurgas.
Tatuiruotės turi prasmę
Paklaustas, ar tokios sunkios operacijos, kad ir – amputacijos, jo neslegia psichologiškai, N.Ubartas sakė, kad kiekvienas dirba savo darbą.
„Kažkas sveria mandarinų kilogramą, o aš operuoju...“ – gūžtelėjo pečiais chirurgas.
Bet jis tikino per operaciją niekuomet neskubantis. Jei nepavyksta siūlė, ją išardo ir vėl siuva.
Svarbus niuansas – ištisinė siūlė. Jei kažkurioje vietoje siūlas nutrūks, iširs visa siūlė. Todėl N.Ubartas ilgiau užgaišta, bet pjūvį užsiuva pavienėmis siūlėmis.
Ypač laparoskopinės operacijos reikalauja didelio kruopštumo, bet N.Ubartui tai patinka. Kažkas net siūlęs jam dirbti auksakaliu.
„Šiaip neturiu kantrybės, bet prie operacinio stalo dingsta laiko suvokimas. Pakeli akis į laikrodį, žiūrėk, jau valanda prabėgo“, – kalbėjo chirurgas.
Jam yra tekę išvaržą operuoti 7,5 valandos. Nugara neįskaudo, bet kulnai ėmė tirpti.
O po operacijos jau daug kas paties paciento rankose. Medikas patvirtino, kad per skausmus iš lovos besikeliantis ligonis daug geriau ir greičiau sveiksta negu tas, kuris rankas nuleidžia.
Viena bjauriausių jo darbo dalių – dokumentų pildymas.
Dažno dėmesį patraukia tatuiruotės ant N.Ubarto rankos.
Neištveriu nepaklaususi apie jas. Medikas patikina, kad tai ne šiaip bet kokie piešiniai, o turintys prasmę, primenantys reikšmingus gyvenimo įvykius.