Niekieno nepranoktas talentas
„Radauskas yra Panevėžio išaugintas poetas nuo Pakruojo, bet apie tai beveik niekur neminima. Paradoksas, kad jo kūryba iki šiol dar nepakankamai išanalizuota, neišnagrinėta. O ir Panevėžys neturi jokio jį įamžinančio akcento“, – apie vieną žymiausių lietuvių poetų modernistų, vertėją Henriką Radauską kalbėjo mokslinių, metodinių straipsnių autorė Lionė Lapinskienė.
Ji yra Lietuvių kalbos draugijos narė, komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė, o šiemet Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos apdovanota už lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimą, visuomenės kalbinį švietimą.
H.Radauskas mokėsi Panevėžio gimnazijoje, čia baigė Mokytojų seminariją, subrendo ir debiutavo kaip poetas. Vėliau jis buvo priverstas emigruoti už Atlanto ir gimtinėn jau negrįžo, mirė nesulaukęs Lietuvos atgimimo.
L.Lapinskienė ir daugelis kritikų jį laiko talentu, kokio dar niekas nepranoko, todėl pasiūlė Elenos Mezginaitės viešajai bibliotekai renginį „Henrikui Radauskui – 115: kelionė iš Panevėžio į šviesias kūrybos versmes“. Pati jį ir vedė.
Dalyvės – Trečiojo amžiaus universiteto literatų klubo „Sietuva“ narės – iš anksto pasirengė perskaityti po vieną pasirinktą H.Radausko eilėraštį.
Trumpame eilėraštyje – šviesa
Paklausta, lengva ar sunku kalbėti apie poetą, kurio kūryba ji taip žavisi, L.Lapinskienė prisipažino, kad nėra nei lengva, nei sunku. Tik – didelė atsakomybė, nes norisi papasakoti ką nors netikėto, netradiciško, tai, apie ką neperskaitysi knygose ar kituose leidiniuose.
Kuo plačiau kalbėti apie H.Radauską būtina, tuo labiau kad šiemet jo 115-osios gimimo metinės.
Pašnekovei apmaudu, kad mokyklose poezija nuvertinama – vadovėliuose vienas kitas tekstas, kelios užduotys, parašyta klausimų ir atsakymų, bet ji pasigenda visuminės sampratos, kas gi yra toji poezija.
„Vaikai ropoja iš klasės į klasę, bet tik vienetai suvokia, kad nedideliame tekste – jausmai, emocijos, šviesa, kurios ieško ir bręstantys jaunuoliai, ir jau suaugę žmonės“, – kalbėjo ji.
Kaip pavyzdį L.Lapinskienė paminėjo trumpą, bet prasmingą H.Radausko eilėraštį „Atradimai“: „Aš ieškau, nieko nepametęs. / Randu žodžius, randu rimus. / Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs. / Aš vaikštau vienas, neramus, / Neprijaukinamas, kaip katės.“
Neigia primestus kaltinimus
H.Radauskas per daugiau kaip keturis dešimtmečius kūrybinio darbo parašė palyginti nedaug eilėraščių – jų priskaičiuojama 263. Jie išversti net į kelias užsienio kalbas.
Kai kurios renginio dalyvės paatviravo iki šiol net negirdėjusios apie šį poetą. Taip nutiko todėl, kad sovietmečiu jis nebuvo įtrauktas į mokymosi programas. Po to kaip laisvės šauklys išgarsėjo ir Bernardas Brazdžionis bei jo eilėraštis „Šaukiu aš tautą“.
O H.Radauskas eilėraštyje „Dainos gimimas“ rašė: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos.“
Tai buvo priežastis apkaltinti poetą, neva jam nerūpėjusi tauta, valstybės reikalai, patriotizmas.
„Bandau įrodyti, kad Radauskas buvo patriotas, tik savo požiūrį į sudėtingą 20-ojo amžiaus situaciją reiškė ne deklaratyviais šūkiais, o kitais motyvais“, – aiškino pašnekovė.
Vienas tokių – eilėraštis apie Odisėjo sugrįžimą, poetas ir save matė kaip klajoklį, iškeliavusį iš gimtosios Lietuvos.
„Noriu įrodyti sau ir kitiems: nepasiduokime trafaretiniams vertinimams, kažkieno jau parašytai nuomonei. Patys skaitykime, vertinkime ir ieškokime“, – ragino pašnekovė.
Skubėjo sodinti bulves
Labiausiai L.Lapinskienę nudžiugino renginio dalyvių pasisakymai, kad dabar kitaip skaitys H.Radausko kūrybą – atsižvelgdamos į jo likimą, tarp eilučių ieškodamos paslėptų prasmių.
Viena iš moterų išsitarė, kad renginio dieną sode sodino bulves ir labai skubėjo – kad tik nepavėluotų. Atėjusi – nesigailėjo.
Popietė buvo impulsas giliau pačioms pasidomėti H.Radausko kūryba, o gal – ir kitus užkrėsti.
„Mielas atradimas – šviesūs moterų veidai, jų noras pabūti kūrybinėje aplinkoje. Jeigu ir atsakingos miesto institucijos atsigręžtų į praeitį, būtume tik stipresni“, – svarstė pašnekovė.
Ji ketina pasiūlyti skvereliui suteikti H.Radausko vardą. Taip jis garsiau suskambėtų miesto kultūrinėje istorijoje.
H.Radausko kūrybine viršūne L.Lapinskienė laiko eilėraštį „Vienaragis“. Šįkart jo nenagrinėjo, nes tam reikėtų bent poros valandų atskiro susitikimo.
Prierašas po nuotrauka:
L.Lapinskienė laiko H.Radauską talentu, kokio dar niekas nepranoko.
A.Švelnos nuotr.
