Nesiskundė, kai kiti burnojo
Reta matyti vienoje vietoje tiek daug Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorių. Į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apskrities biblioteką juos suvedė prisiminimai apie kolegę Reginą Zdanavičiūtę. Šį birželį minimas aktorės gimimo šimtmetis. Kokia ji buvo?
Pirmiausia visiems ji buvo ponia Renė. Netgi sovietmečiu, kai kreipinys ponas buvo laikomas buržuazine atgyvena, niekas kitaip jos nevadino.
Toks kreipinys R.Zdanavičiūtei prilipo dėl aristokratiškumo, malonaus būdo, inteligentiškumo.
Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai Albinas Kėleris, Asta Preidytė, Petras Kežys, Rudolfas Jansonas, Ligita Kondrotaitė, Eleonora Koriznaitė, režisierius Raimundas Banionis pasakojo apie R.Zdanavičiūtę – tokią, kokią ją atsimena iš senų laikų.
„Mes ją labai gerbėme ir mylėjome“, – tvirtino visi vienu balsu.
Per šešiasdešimt metų R.Zdanavičiūtė sukūrė apie 130 vaidmenų teatre ir 10 vaidmenų kine.
Nuo raganos dėjo į kojas
Rudolfas Jansonas prisiminė, kaip pirmą kartą pamatė scenoje būsimą savo kolegę.
„Maždaug 1959–1960 metais mus iš mokyklos atvedė į dramos teatrą. Žiūrėjome spektaklį S.Maršako „Katės namai“. Katytę vaidino Regina. O, kokia tai buvo katytė! Aristokratiška, inteligentiška, žaisminga! Negalėjau atplėšti nuo jos akių“, – dar ir dabar žaižaravo pasakotojo akys.
Taip lėmė likimas, kad R.Jansonas įstojo į Juozo Miltinio dramos studiją. Net 48 metus jie dirbo kartu.
„Regina turėjo labai gražų balsą. Jos dainuodavo trise – Regina Zdanavičiūtė, Julija Blėdytė-Stepankienė ir Romualda Mikalauskaitė. J.Miltinis dažnai tai panaudodavo spektakliuose. Regina niekada nesiskundė, mokėjo patylėti, o mes vis burnodavome: tai tas negerai, tai anas“, – pasakojo aktorius.
„Užaugau teatre, mačiau visus vaikiškus spektaklius su Zdanavičiūte. 1963 metais J.Miltinis su V.Blėdžiu pastatė spektaklį „Aukso žirgas“. Regina vaidino mirtį – apsirengusi juodais drabužiais, baltai nugrimuotu veidu, raudonomis lūpomis ir ilgais nagais. Man buvo penkeri, kaip aš jos bijojau!“ – prisiminė režisierius Raimundas Banionis, garsiojo aktoriaus Donato Banionio sūnus.
Kartą jis pamatė ją nulipančią nuo scenos, tai dėjo į kojas!
„Galbūt tuomet bijojau mirties, dabar nebebijau“, – nusijuokė režisierius.
Jis pastatė Panevėžio teatre du spektaklius, kuriuose vaidino Regina. Ji, kaip atminė, galėjo natūraliai suvaidinti anglų aristokratę, amerikietę ir mirtį.
„Dabar svarstome, kas yra aktorystė, tikrų aktorių nebedaug likę. Dabar menkai suvokiama aktoriaus misija, o tuomet Miltinio mokiniai buvo tikrieji tos misijos nešėjai“, – svarstė kalbėtojas.
O dar kartą nebenuėjo
Aktorius Petras Kežys prisipažino labai mėgęs R.Zdanavičiūtę.
„Tikrai labai mėgau Reginą. Ji buvo draugiška, švytėjo gerumu. Nemėgo apkalbinėti, jeigu kas būdavo ne taip, patylėdavo, iškentėdavo savyje“, – pasakojo aktorius.
Jis nueidavo pas ją į namus persodinti gėlių, o kai ji jau gyveno Šv. Juozapo globos namuose, aplankė ir ten.
„Į kambarį nekvietė, pasikalbėjome koridoriuje. O tada pasakė: „Petrai, aš tau ne viską dar pasakiau“, – atminė kalbėtojas.
Na, ką gi, manė nueisiąs dar kartą. Ir nebenuėjo…
Po spektaklio – cigaretė
Aktorė Ligita Kondrotaitė su Rene Zdanavičiūte dalijosi grimo kambariu.
„Buvau ką tik baigusi aktorystės mokslus, atvažiavau į Panevėžį. Kažkuri kolegė, matyt, nenorėjo grimuotis su ja tame pačiame kambaryje ir man pasiūlė. Taip patekau tarp didžiųjų karalienių – Reginos Zdanavičiūtės, Eugenijos Šulgaitės ir Henrikos Hokušaitės. Dabar suprantu, kokia tai buvo laimė. Kalbėdavomės apie viską!“ – sakė aktorė.
E.Šulgaitė ir R.Zdanavičiūtė skirtingai elgdavosi prieš spektaklį ir po jo. Ponia Renė ateidavo, nusigrimuodavo ir – čiukšt į sceną. E.Šulgaitė ateidavo anksčiau, pasėdėdavo, o po spektaklio tyliai dingdavo.
R.Zdanavičiūtė pasilikdavo, lėtai surūkydavo cigaretę, tik tą vienintelę.
„Kai nueidavai pas Reginą ir Stasį Petronaitį į jų namus, ji atidarydavo sekciją ir pasiūlydavo pasirinkti, iš kokio puodelio gersiu kavą. Reginai buvo svarbi kiekviena detalė, ji nebuvo vien tik aktorė, ji buvo asmenybė“, – neabejojo L.Kondrotaitė.
Tai boba vienaakė, tai dama
Aktorė Asta Preidytė prisiminė, kad R.Zdanavičiūtės tėvai buvo ištremti į Sibirą, o ji gyveno Panevėžyje ir tragedija ją aplenkė. Taigi turėjo smarkiai prisitaikyti.
„Kas įdomiausia, ji buvo teatro komunistų partijos organizacijos sekretorė. Nežinau, kas ją ten įgrūdo, tačiau sovietmečiu nelabai paprieštarausi. Prisimenu, vyksta susirinkimas, sėdi kažkas iš partijos komiteto. Regina atsistoja skaityti pranešimo: su šukuosena, didžiausi akiniai ant nosies. Kreipiasi, mieli kolegos, o ne draugai, kaip buvo įprasta. Pradeda skaityti ir taip plastiškai ranka palydi kiek-vieną lapą. Galvoju, tik ką spektaklyje „Devynbėdžiai“ vaidino bobą vienaakę ir taip staiga persikūnijo į orią damą“, – pasakojo aktorė.
Kartą po vienos premjeros, kai J.Miltinis jau buvo palikęs pareigas, visi ėjo pasėdėti pas Stepankas. Regina, anot pasakotojos, buvusi lyg nesava. Vos tik įėjusi į butą, ji puolė prie telefono. Skambino namo, Stasiui Petronaičiui. Kartais atrodydavę, kad jo, savo gyvenimo draugo, ji bijodavo labiau nei Miltinio.
Gal tuomet klausė nuomonės apie vaidmenį, nes S.Petronaičiui aktorystė buvo tolygu tobulybei.
„Pamenu, kartą atėjau į Renės grimo kambarį, ji pažiūrėjo į mane pro veidrodį ir tarė: „Ir tu pasensi“, – prisiminė A.Preidytė.
Senatvė – tai tokia kiaulystė
J.Miltinio laikais partijos reikalai teatre buvo kitokie negu už jo sienų. Prisimenu, vyksta darbo susirinkimas. Miltinis pusantros valandos „varo“ tiradas. Staiga pasigirsta ponios Renės balsas: „Atsiprašau, vedamajame Brežnevas (tuometinis komunistų partijos generalinis sekretorius) rašo, kad turime visas jėgas atiduoti penkmečio planui vykdyti, pagalvojau, kad...“ Tik baigti nespėjo. Miltinis kad šoko: „Kaip vaidinsi, Zdanavičiūte, jeigu visas jėgas atiduosi!“ – prisiminė aktorius Albinas Kėleris.
Ji nebuvo uoli partijos reikalų vykdytoja. Pasivesdavo į šalį ir tyliai sušnabždėdavo: „Gal stosi?“ „Ne, ne...“ Ir pokalbis baigdavosi.
Vis dėlto, kokia ji bebūtų buvusi gera aktorė, Anot A.Kėlerio, pats didžiausias ir pagrindinis jos vaidmuo buvo būti S.Petronaičio žmona. Ir tai buvęs didis vaidmuo. Per baliukus visko būdavo, ir tada Renė sakydavo, kaip gerai, kad jis nemato.
Niekada jie nematę, kaip ji ruošdavosi vaidmeniui, vis ateidavo į sceną iš tylos, iš savo kambario. Disciplinuota, išlaikyta, turėjo savo draugų ratą.
„Mes buvome jauni ir gal daug ko nesupratome. O ji kai kada atsidūsdavo: „Senatvė – tai tokia kiaulystė. Nenoriu pavirsti rūgpienio maišeliu.“
Ji tikrai mėgo rūgpienį
Jau po susitikimo žurnalistas Skirmantas Pabedinskas patvirtino, kad R.Zdanavičiūtė mėgo rūgpienį.
Tada jis buvo mokinys, į Rokiškio rajoną, Jūžintus, atvežė spektaklį „Katės namai“. Po spektaklio vyko susitikimas su aktoriais, viena aktorė prie stalo užsiminė, kad labai mėgsta pieno raugą. Anksčiau pieninėse jis būdavo rauginamas ir dedamas į grietinę bei sviestą.
„Kažkas mane pasikvietė ir paprašė jo atnešti, nes mano tėvai buvo pienininkai. Deja, benešdamas prie pat stalo pargriuvau – ir raugas išsiliejo. Prisimenu, toji moteris atsiklaupė ant kelių, nugriebė pirštu balto raugo paviršių ir nučiulpė pirštą. Po daugelio metų Regina Panevėžyje geriant kavą man pasakė, kad ten buvo ji.
Jai priklausė visas dvaras
R.Zdanavičiūtės giminaitė Vilūnė Bučinskienė neslėpė nepažinojusi šios moters. Jos senelės brolis buvo Jonas Zdanavičius, Reginos įtėvis.
Rinkdama giminės istoriją, ji išsiaiškino, kad vos pusantrų metų Regina buvo įvaikinta. Jonas ir Elzbieta Zdanavičiai savo vaikų neturėjo, todėl nusprendė įdukrinti mergaitę iš Kauno „Lopšelio“ prieglaudos.
Mergaitė augo Kudrėnuose, įtėvio senelių dvare ant Nevėžio kranto, netoli Kauno. Tėvai turėjo šimtą keturiasdešimt šešis hektarus žemės.
„Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, R.Zdanavičiūtei priklausė Kudrėnų dvaras. Regina buvo ten nuvykusi, kalbėjosi su tolimu įtėvio dėdės Jurgio Kalvaičio giminaičiu Stanislovu Kalvaičiu. Jo žodžiais tariant, Regina sakiusi, kad testamentas, parašytas įtėvio, yra sudegęs. Ar ieškojo kopijos archyvuose, man nepavyko sužinoti“, – pasakojo tolima giminaitė.
