Balsavimas Biržų rajono taryboje dėl vienos Vabalninko gatvės pavadinimo buvo lakmuso popierėlis, atskleidęs tikrąjį politikų pilietiškumą. Ką pamatėme?
Iš 25 popierėlių tik 8 suspindo neįkainojamu Trispalvės deriniu. Ir net 17 popierėlių – daugiau negu du trečdaliai – ėmė rangytis chameleonu, dominuojant ryškiai raudonam atspalviui.
Tad jei Lietuva, neduokdie, vėl atsidurtų ant išbandymų ribos, iš Biržų politikų galima būtų pasitikėti tik A.Anskinu, D.Barkausku, S.Bindariūte, L.Bukiu, A.Garšvaite, A.Gedgaudu, J.Greviškiu, I.Varziene, dar K.Knizikevičiumi ir A.Korsakiene. Jie aiškiai išsakė savo poziciją – už Nepriklausomybės Akto signatarą A.Petrulį.
Tarp tų kitų, likusių migloje, slepiasi ir S.Nėries garbintojai. Jie gal ir dabar pakartotų savo dievaitės žygį į Maskvą parvežti šįkart jau ne Stalino, o Putino saulės.
Gatvės pavadinimo klausimas nebuvo koks geografinis ar kulinarinis, kaip bandė ne vienas išvedžioti. Tai nebuvo svogūno ar kitokios daržovės klausimas, kaip pristatė save inteligentu greičiausiai laikantis gydytojas.
Savo pasirinkimu politikai aiškiai pademonstravo, ką gyvenime laiko svarbiausia, – Lietuvos laisvę ar manipuliavimą ir kolaboravimą priklausomai nuo to, koks vėjas iš kokios nedraugų šalies papučia.
Žinau, ne vienas bandys įrodinėti, kad klystu, nes posėdžio darbotvarkėje išvis nėra įrašyto S.Nėries vardo ir dėl jo politikai nebalsavo. O balsavo tik rinkdamiesi iš dviejų – A.Petrulio ir Panevėžio gatvės.
Taip, balsavo už šitas dvi, o pabalsavo taigi už trečią seserį išdavikę. Nes būtent toks buvo slaptas manipuliatorių tikslas – kad gatvė liktų senuoju S.Nėries pavadinimu. Panevėžio pavadinimas buvo įkištas tik kaip akmenukas vežimui nuversti.
Šalia signataro pavardės Panevėžio pavadinimas juk iš esmės irgi tapo nepriklausomybės idėjos paniekinimu.
Posėdyje garbaus amžiaus mokytoja drėbė nesąmonę, kad signataras nevertas pagerbimo, nes Vabalninko kraštui kaip ir ne savas – esą tik tiek, kad Kateliškiuose gimęs.
O tai kaip tada Mekas? Pagal tokią logiką jis irgi ne biržietis, o amerikonas! Bet mes juo taip didžiuojamės, savinamės, visam pasauliui skelbiamės!..
Ir kodėl į tokius žodžius nesureagavo Drevinskaitė? Jai kaip išsilavinusiai bibliotekininkei ir garsiai Meko atminimo saugotojai turėjo net plaukai pasišiaušti nuo tokios erezijos! Bet ne. Tylėjo, o balsuojant išsidavė mokytojai pritarianti.
Paprastų vabalninkiečių visokius plakatus ir pasisakymus galima nurašyti kaip nuomonių įvairovę. Bet kai kur buvo ir melo, o tai jau rimta. Teigti, kad S.Nėris atgailavo, galima tik turint faktų. Tokių nėra. Yra tik spėlionės, prielaidos, daromos pagal paskutinius jau mirštančios, silpnos poetės silpnus eilėraščius. O jei ir būtų atgailavusi, kas iš to – valstybė taigi jau išduota. O išdavikams paminklai nestatomi.
Jei kai kam per laiko ir gražios poezijos prizmę sunku suvokti S.Nėries veiksmų baisumą, tereikia pažvelgti į šių laikų jos prototipus – irgi mokytoją (dargi lietuvių kalbos ir literatūros), irgi poetę Astrą Astrauskaitę ar Eriką Švenčionienę, vežusią saulę iš krauju pasruvusios diktatoriaus Lukašenkos šalies.
O gal Biržų taryboje yra kas ir tokiomis bjaurybėmis žavisi?
Štai vienintelė taryboje likusi Uspaskicho sekėja vis dar daltonikė: nesugeba atskirti, kas Rusijos kare puola, o kas ginasi.
Bestuburių valstiečių kompa-nionas skandalistas Šimas dėl Nėries sugebėjo netgi taip išsirangyti, kad pirma balsavo už Panevėžio gatvę, o paskui jau prieš ją.
Liberalui Greviškiui į klausimą, kokioje Lietuvoje mes gyvename, galėtų atsakyti jo partiečiai, balsavę visai ne į tą pusę.
Bet šitie dabar jau tik mailius prieš didelę Biržų socialdemokratų gvardiją. Tik kad ji smarkiai pakrikusi visaip darkosi. Jos vadas kad ir kilnus, bet partijos žirgo per savo skystas blauzdas niekaip nesuvaldo.
Įtariu, kad prieš balsuojant šiuo ypatingu klausimu partijos skyriuje gal net nebuvo rimtos ir griežtos kalbos. O jei tokia ir buvo, kai kurie viešai užsikimšo ausis. Tai kam tada tokiems apskritai prie partijos jungtis, tegul po vieną, be partijos sąrašo, pabando patekti į valdžią.
Gal socdemai ir nemato, bet visai greta jų yra vieningumo pavyzdys: štai nepartinė Isako kompanija in corpore ietis laikė nukreipusi į signatarą.
Ir tegul „Biržų atgimimas“ nedumia akių, kad balsuojant buvo gerutis – tylus, pasyvus... Jo pasirinkta pasyvumo pozicija ir buvo aktyviausia iš visų, nulėmė tokį apgailėtiną rezultatą. Abiejų pirmųjų gatvės pavadinimų nepripažindama ši kompanija aiškiai siekė to neįvardyto trečiojo – S.Nėries.