Paauglė ukrainietė nešė lietuvišką vėliavą
Nuo karo baisumų Panevėžyje prieglobstį radusi 75 metų chemijos dėstytoja iš Dnipro Liana Oleinik per mūsų šalies šventę, Valstybės ir tautiškos giesmės dieną, nesulaikė ašarų.
„Mano paauglė anūkė, ukrainietė, apsirengusi lietuviškais tautiniais rūbais tada iškilmingoje ceremonijoje nešė lietuvišką vėliavą“, – mobiliajame telefone rodydama vaizdo įrašą iš naujo graudinosi moteris.
Tai jai atrodė taip simboliška ir prasminga dabartinėje situacijoje, kai lietuviai visokeriopai palaiko ir remia Ukrainą, kai širdingai priima pabėgėlius.
L.Oleinik, 39 metų jos jaunylė dukra Alesia Patlakha, anūkės 14 metų Katia Patlakha ir 10-metė Stasia Patlakha Panevėžyje gyvena nuo kovo mėnesio.
Abi mergaitės buvo profesionalaus baleto mokyklos ugdytinės, vėliau vyresnioji pasirinko tautinių šokių pakraipą, o jaunėlė jau koncertuodavo su Dnipro operos ir baleto teatro kolektyvu.
Dabar Katia įsiliejo į mūsų miesto šokių kolektyvą „Grandinėlė“, čia ją pasikvietė legendinė choreografė ir ilgametė vadovė Zita Rimkuvienė.
„Su „Grandinėle“ Katia jau koncertavo Kėdainiuose“, – močiutė džiaugiasi, kad anūkė naujoje vietoje ir pritapo, ir mylimą pomėgį susigrąžino.
Priėmė visą pulką iš namų išvarytųjų
Su trijų kartų ukrainietėmis susitinkame Panevėžyje, name, kuriame jos dabar gyvena.
Šią ir dar kitą keturių asmenų ukrainiečių šeimą į privataus savo namo dalį įleido vieni panevėžiečiai. Taigi čia, po vienu stogu, dabar glaudžiasi net 8 karo pabėgėliai.
Mielaširdingi šeimininkai nepanoro viešintis, bet pasidžiaugė, kad naujosios gyventojos labai darbščios ir tvarkingos, tuojau pat atnaujino kieme buvusį gėlyną, sukūrė naują ir vos kelių metrų sklypelyje net rado kur įkišti pomidorų daigų.
„Oi, nežinau, ar jie duos vaisių, pas jus oras gerokai vėsesnis nei Ukrainoje, čia pomidorai tikriausiai tik šiltnamiuose auga?“ – rodydama vešliai žaliuojančius sodinukus klausia L.Oleinik.
Tada kviečia į vidų. Dabar namie tik jos keturios, kitą šeimą, mamą su metiniu kūdikiu ir pagyvenusius jos tėvus, šeimininkai nuvežė į Palangą parodyti lietuviško pajūrio.
A.Patlakhai šiandien poilsio diena. Ji dirba kebabinėje. Darbą gavo po kelių dienų, vos tik įsikūrė mūsų mieste.
Prisipažįsta, kad fiziškai labai pavargsta, po 12 valandų tenka išbūti ant kojų.
Inžinierės diplomą turinti A.Patlakha Dnipre dirbo didelėje, visoje šalyje baldais prekiavusioje įmonėje padalinio vadove.
„Aštuonerius metus sėdėjau kabinete prie kompiuterio“, – pailiustruoja, kaip buvo nelengva prisitaikyti prie kitokios veiklos.
Bet ji nesiskundžia.
Spėja, kad vyrai tikrąją padėtį nutyli
Mūsų pašnekovės iki karo gyveno per milijoną gyventojų turėjusiame, trečiame pagal dydį pietryčių Ukrainos mieste Dnipre.
„Dabar ten labai sudėtinga situacija. Rusai nuolat apšaudo priemiesčius, bet paties miesto dar neužėmė. Nuolat susiskambinu su namie likusiu vyru ir žentu, jie sako, kad miestą gelbsti labai stipri ukrainiečių kariuomenės gynyba“, – sako L.Oleinik.
Moteris nežino, ar realiai padėtis tikrai yra tokia, kaip namiškiai sako. Ji įtaria, kad šeimos vyrai situaciją sušvelnina.
Kai tik susisiekia su sutuoktiniu, šis vis ramina, jog namie viskas gerai. Bet aną dieną netyčia prasitarė, kad matė priešo paleistą raketą.
„Nesunku nuspėti, kokio aukščio ir kokiu atstumu nuo jo raketa skriejo, kad vyras galėjo matyti jos sidabrinę spalvą ir metalinius sparnus šonuose. Susigriebė, jog per daug pasakė, prigrasė, kad dukrai nesakyčiau, nes ta labai jautri, jaudinsis“, – atpasakoja naujausią pokalbį su sutuoktiniu.
Pasak jo, į Dniprą buvo paleistos 7 raketos, 6 iš jų ukrainiečiai numušė, o likusioji pataikė į geležinkelio atkarpą, nuo smūgio bangos suskilo šalia buvusių gyvenamųjų namų sienos, žuvo viena moteris.
Tuoj po mūsų pokalbio atskriejo žinia, kad Dnipras ką tik vėl bombarduotas, raketos sugriovė vieną pramonės įmonę, pataikė į judrią gatvę, žuvo ir buvo sužeista dešimtys civilių.
Prosenelio giminė kilusi iš Vytartų dvaro
L.Oleinik vyras ir dviejų jos dukterų tėvas Sergejus Vytort yra lietuvių kilmės.
Moteris paaiškina, jog jų pavardės skirtingos todėl, kad tuokiantis taip abu norėjo, kiekvienas pasiliko savąją.
S.Vytort yra dailininkas, jo profesinė sritis – reklama, bet randa laiko ir tapymui.
Pašnekovė sako, kad vyro giminėje meilė menams eina iš kartos į kartą. Ji mobiliajame telefone rodo savo namų Dnipre nuotraukas: sienas puošia senoviniai paveikslai. Jie paveldėti iš vyro tėvo ir senelio.
Dukros turi tėvo pavardę. Vyresnė Karolina netekėjusi, o jaunėlė Alesia tekėdama šalia vyro pavardės Patlakha pasiliko ir lietuviškas šaknis liudijančią Vytort.
L.Oleinik pasakoja, kad vyro giminė kilusi iš visai šalia Pasvalio esančio Vytartų kaimo. Prosenelio giminė tikriausiai valdė Vytartų dvarą, nes jis pats amžino poilsio atgulė dvarininkų giminės laidojimo rūsyje, tik moteris tiksliai nežino, Vytartų ar kurio kito gretimo kaimo kapinėse. Vieną prosenelio sūnų likimas nuvedė į Ukrainą.
„Pusbrolis iš tėčio pusės bandė aiškintis apie giminės šaknis, buvo atvažiavęs į Lietuvą, lankėsi dvarvietėje, ieškojo prosenelio kapo“, – sako A.Patlakha.
Džiaugiasi priėmusios šeimos dosnumu
Artėjam prie karo temos, bet prieš tai moterys skuba papasakoti apie neįtikėtiną juos priėmusių panevėžiečių gerumą ir dosnumą.
„Toji šeima nereali. Negana to, kad mums dalį namo užleido, dar iškart parūpino maisto, atvežė du maišus bulvių, morkų, svogūnų, pripirko visokių kitokių valgomų dalykų“, – A.Patlakha pasakoja ir jai dreba balsas.
„Čia mūsų autoparkas“, – rodydamos paspirtukus ir dviračius džiaugiasi mergaitės. Vos tik joms atvykus, ir dar kitokio sportinio inventoriaus iš karto parūpino šeimininkas.
A.Patlakha pasakoja, kad per šventę su šeimininkais susėdus prie bendro stalo ir šnekučiuojantis buvo prasitarta, jog paauglė prastai mato, dėvi lęšius, bet vienas jų suplyšo. Mergina jį vis tiek įsideda.
„Šeimininkas tą pačią minutę šoko nuo stalo, sako, aš pats akinius nešioju, žinau, ką reiškia regėjimo problemos, reikia vaiku tuojau pat pasirūpinti. Liepė mums sėsti į mašiną, nuvežė į optiką ir nupirko tris poras lęšių“, – ukrainietė prisimena, kaip buvo apstulbusi ir dėkinga.
Anot jos, labai sunku ant širdies, kai neturi pinigų, negali savo vaikų aprūpinti būtiniausiais dalykais, o čia štai svetimi žmonės ima ir perka.
Moteris pasakojo, kad tuo pačiu išvažiavimu šeimininko žmona nusivedė mergaites į parduotuvę, klausė, ko labiausiai reikia, nupirko striukę, džemperį, rankinę.
Ukrainietė sako bandžiusi dosnią moterį sulaikyti nuo išlaidavimo, mat toji išrinko kokybiškus ir brangius daiktus. Šeimininkė tik tarstelėjo, kad džiaugsis, jei bent kuo pakels nuotaiką svetimam krašte atsidūrusiems vaikams.
„Man sunku imti už dyką. Tiesiog nerandu žodžių padėkoti mus priglaudusiai šeimai, visa jų giminė mums padeda“, – tikina ukrainietė.
Dar pamini ir artimiausius kaimynus, mat jie irgi padėjo kas kuo galėjo. Vieni atvežė maišą miltų, kiti surado mergaitėms mokyklą.
Operos ir baleto teatrą apžiūrėjo pro stiklą
„Poliklinikoje mane užkalbino viena mano amžiaus lietuvė. Susipažinom. Ji iš karto pasiūlė kartu pasivaikščioti, aprodyti miestą, išgerti kavos“, – dabar jau pasakoja L.Oleinik.
Ukrainietė, visą gyvenimą sukusis tarp studentų ir gyvenusi aktyvų visuomeninį gyvenimą, labai norėjo draugystės, bet nedrįso kvietimo priimti.
„Kaip aš eisiu kavos, jei neturiu pinigų? Sutarėm, kad pasivaikščiosim kitą kartą“, – prisimena, kaip užsimezgė pažintis.
Vėliau naujoji pažįstama Birutė ukrainietę pavedžiojo po miestą, nuvežė į Dembavos paplūdimį, o neseniai jiedvi buvo Vilniuje.
„Labiausiai norėjau pažiūrėti į jūsų Operos ir baleto teatrą. Ten dvi mano studentės yra gavusios darbą, buvo smalsu, kaip tas rūmas atrodo“, – šypsosi pašnekovė.
Operos ir baleto teatras jai prilygsta šventovei dar ir todėl, kad tai jų šeimos pomėgis – Dnipre dažnai eidavo žiūrėti ir klausyti operų, baletų, didžiojoje scenoje koncertavo ir anūkės.
„Į vidų įeiti negalėjom, pažiūrėjom pro stiklą, mačiau įspūdingus šviestuvus“, – vis dar džiaugiasi.
Dar su Birute apėjo Užupį, užsuko į Jaunimo sodą, aplankė soborus.
Atsigavo po insulto, o čia – karas
Ta jautria gaida pradedam pokalbį apie karą.
Vasario 24-osios naktį L.Oleinik savo bute devynaukščiame miegojo su dukra Karolina, sutuoktinis buvo vasarnamyje.
„Paryčiui pabudau nuo kažkokio kurtinančio garso, lyg lėktuvas visai pažeme skristų“, – prisimena išgąsdinusį triukšmą.
Pirma mintis – gal pratybos? Nes jau kurį laiką sklandė kalbos apie neramumus prie sienos su Rusija. Pripuolė prie vieno, prie kito lango, bet nieko nepamatė, tik girdėjo labai garsius sprogimus.
„O rytą per televiziją ir radiją praneša: prasidėjo karas. Tada sužinojom, kad virš mūsų namo pralėkė raketa, nutaikyta į netoliese esantį oro uostą. Ji susprogdino pakilimo taką“, – kalba moteris.
Tą dieną ištisai bombardavo Dnipro apylinkes, toliau sprogdino oro uostą.
„Ėmė kaukti sirenos, vadinasi, reikia slėptis. O kur? Šalis juk karui nesiruošė“, – prisimena paniką ir suirutę.
Lėkti žemyn ir ieškoti slėptuvių ji paprasčiausiai neturėjo jėgų, buvo ką tik po insulto, dar neatsigavusi, nuolat vartojo vaistus.
„Dukra išvažiavo pas tėvą, ten slėptuvės irgi nėra, bet greta kaimas, žmonės juos priėmė į rūsį“, – sako.
Dienos slinko pilnos nerimo ir nežinios, kaukė sirenos, griaudėjo sprogimai.
Pavežė iš pragaro pabėgusi moteris
Šeima suko galvą, kaip iš miesto išvežti pasiligojusią ir į slėptuves negalinčią lakstyti motiną.
„Alesia paskambino: greit ruoškis, po tiek ir tiek laiko atvyk į geležinkelio stotį, nieko neimk“, – L.Oleinik gavo jaunėlės komandą.
L.Oleinik čiupo būtiniausius vaistus ir dokumentus, susidėjo į per petį permestą rankinę. Mieste jau buvo sutrikęs visuomeninio transporto eismas. Pasigavo lengvąjį automobilį, pavežė iš Donecko, kur jau virė pragaras, bėganti moteris.
Geležinkelio stotyje liulėjo milžiniška minia, nes per masines informavimo priemones buvo paskelbta, kad tą dieną civilių pasitraukimui bus skirti keli traukiniai.
Per žmones L.Oleinik turėjo nusiirti iki sutartos vietos. Po insulto kojos dar netvirtai laikė, spūstyje už kažko užkliuvo.
„Bėgau, kritau ir susilaužiau ranką“, – pasakoja, kad bėda viena nevaikšto.
Su dukra, dviem anūkėm ir dukros drauge su kūdikiu traukinyje atsidūrė per stebuklą. Vyresnioji dukra atsisakė važiuoti, ji nusprendė likti su tėvu.
„Azijiečiai studentai baisiai rėkė, stūmė moteris su vaikais ir pirmi brukosi į traukinį. Viena aukšta ir stambi palydovė šaukė, kad pirma liptų senukai ir mamos su mažyliais“, – pasakojo A.Patlakha.
Vagone nebuvo nė lopinėlio tuščios vietos, žmonės sėdėjo ir gulėjo kur papuola. Traukinys užtamsintais langais važiavo tyliai.
Mergaitės nebejuto kojų
„Neįsivaizdavom, kur važiuojam. Palydovė pranešė, kad iš pradžių iki Kijevo, paskui suksim pro Bielaja Cerkv. Toje teritorijoje daugelį miestų ištisai bombardavo, buvo labai baisu“, – prisimena jauna moteris.
Atsikvėpė, kai pasuko link Vynicos, bet tuoj pasklido gandas, esą geležinkelio tarnyba sužinojo, kad ten ruošiama diversija, kai kurie palydovai atsisakė ta kryptimi vykti.
„Palydovė mus perspėjo: kai praneš, kad reikia gulti ant grindų, akimirksniu vykdyti paliepimą. Sakė, iki 2 valandos nakties galime miegoti, o paskui visko gali būti“, – pasakoja pašnekovė.
Niekas nė bluosto nesudėjo, įsitempę laukė.
Lvivą pasiekė po paros. Ten stotyje vėl minios žmonių, su lagaminais, su katėm ir šunimis, brangiausiu, ką buvo būtina pasiimti.
Čia dvi paras teko užtrukti, kūdikiui sukilo temperatūra, o L.Oleinik savanoriai nugabeno į ligoninę, ten sugipsavo ranką.
Tada – į eilę prie sienos su Lenkija. Du kilometrai pėsčiomis lyg ir nedaug, bet juos su srautu pabėgėlių įveikė tik per 12 valandų. Taip lėtai dėl to, kad pro užtvarus įleisdavo tik po 50 žmonių, nuodugniai tikrino jų dokumentus ir bagažą.
„Žiema, šalta, mergaitės nejaučia kojų, pusę paros išstovėti negalint nė į tualetą nueiti, nes nėra kur. Jei pasitrauksi, gali tavęs į eilę nebeįleisti. Iš minios nuolat šaukia: gydytojo, gydytojo! Nuolat kažkas alpo iš nuovargio ir streso“, – glaustai nupasakoja potyrius.
Minios užtvindytu keliu dar važiuoja humanitarinę pagalbą vežantys vilkikai, žmonės prisiploja prie atitvarų.
„Kažkas iškėlę telefonus filmuoja minią, kiti susierzinę šaukia liautis, kas žino, kur visa tai paklius? Gal rusams, ir tie čia ims sprogdinti“, – prisimena A.Patlakha.
„Tik peržengę Lenkijos sieną pasijutom geriau, saugomi NATO, gavom arbatos, antklodžių sušilti“, – papildo L.Oleinik.
Vyras bet kada gali būti pašauktas
Pasak moterų, tai, kad jos atsidūrė Panevėžyje, – likimo dovana. Bėgdama jų šešių žmonių kompanija neįsivaizdavo kur dėsis. Toji dukters draugė su kūdikiu prisiminė pažįstanti ukrainietę Svitlaną, prieš dešimtmetį ištekėjusią už lietuvio. Ėmė jai ir paskambino.
Svitlanos vyras – panevėžietis, bet dabar šeima gyvena Vilniuje.
„Jie žaibiškai suorganizavo mūsų parsigabenimą, atsiuntė dvi mašinas. Netrukus toji lietuvių šeima čia atvežė ir dukters draugės tėvus“, – moterys pasakoja, kaip labai joms pasisekė.
Beveik tuo pačiu metu Svitlanos vyras pasirūpino ir savo uošviais, atsivežė juos į Lietuvą. Jie gyveno netoli Zaporižės, Nikopolio mieste. Šalia Nikopolio yra atominė jėgainė. Šiuo metu greta Nikopolio vyksta mūšiai.
„Bombarduojamas ir netoli nuo Dnipro esantis Kryvyj Rih miestas – mūsų prezidento gimtinė“, – liūdnai sako A.Patlakha.
Jos vyras Nikolajus liko Dnipre, šiuo metu jis nekariauja, bet yra karinėje įskaitoje, bet kada gali būti pašauktas.
Anot pašnekovės, Panevėžyje ramu, bet tik sąlyginai, juk širdis su Ukraina, jaudinasi dėl kiekvienos priešo užimtos gimtosios žemės pėdos.
Taika atrodo tokia trapi
Vaikštom tykia privačių namų kvartalo gatvele, sesės sukasi susiėmusios už rankų, Stasia čia pat, gatvėje, padaro špagatą ir kitokius baleto triukus.
Gaila, kad Panevėžyje nėra baleto studijos, tik baleto būrelis pradedantiesiems. Buvo pasiūlyta mergaitei važiuoti į Vilniuje esančią M.K.Čiurlionio meno mokyklą.
„Oi ne, ji dukros ten neatiduos, bijo išsiskirti“, – sako talentingosios mažosios šokėjos močiutė. Ir paaiškina, kodėl.
Anot jos, šiandien Lietuvoje taika, bet ji tokia trapi, niekas nežino, kas bus rytoj. O kas, jei agresorius ir čia įsiverš?
„Dukra bijo pasimesti su savo vaiku“, – aiškina L.Oleinik.
Nuo dešimtmetės veido akimirksniu dingsta šypsena, ji patvirtina, kad nė už ką nepaliks šeimos.
Kad baleto įgūdžiai nedingtų, mergaitė mokosi nuotoliniu būdu. Prasidėjus karui baleto mokykla veda pamokas internetu, ji prisijungia būdama Panevėžyje.
„Mes manėm, kad Ukrainą paliekam savaitei kitai, net negalėjom pagalvoti, kad mergaitėms reikės čia į mokyklą eiti“, – sako jų mama.
Mergaitės pačios pasiprašė į mokyklą, gavo vietą A.Lipniūno progimnazijoje. Katios klasėje buvo 6 ukrainiečiai.
„Iš pradžių nieko nesuprato, bet Katia lietuvių kalbos naktimis mokėsi iš telefono. Dabar beveik viską jau supranta, dargi man pavertėjauja. Savo klasėje ji vienintelė moka lietuviškai“, – šypsosi A.Patlakha.
Anot jos, vyresnėlė net pradėjo sakyti, kad norėtų likti Lietuvoje, o štai jaunėlė labai ilgisi tėčio ir senelio, pasiilgo savo namų.
Rusų pasaulio diegimas baigėsi katastrofa
„Žinoma, labai norim namo grįžti“, – sako abi moterys.
Kasdien seka ukrainiečių žinias. Vieni jų politikai prognozuoja, kad karas tęsis iki metų pabaigos, kiti žada lūžį rugpjūčio gale.
„Ukraina gavo didelį ginklų papildymą, gali pereiti į puolimą, iki šiol tik gynėsi, svarbiausia buvo išsaugoti kariuomenę. Ginklų galima atvežti, o žmonių – ne. Jau prasidėjo Chersono išvadavimas, Rusija pajuto JAV naikinančios technikos galią, sako, rusai masiškai bėga iš mūšio lauko“, – moterys vienareikšmiškai tiki savos tautos pergale.
L.Oleink paaiškina, kad Dnipras didžiąja dalimi buvo rusakalbių miestas, ukrainietiškos mokyklos atsirado palyginti neseniai, bet, anot jos, tautiniu pagrindu niekad konfliktų nebuvę, bent jau savo aplinkoje ji su tuo nebuvo susidūrusi, gyveno žydai, totoriai, rusai ir visi sutarė.
„Donecke ir Luhanske po 2014 metų Krymo aneksijos prasidėjo baisūs dalykai, dirbtinis rusų pasaulio įdiegimas“, – sako ji.
Rusifikuojant kraštą imtasi paprastos gudrybės – pensininkams šalia ukrainietiškos pensijos imta mokėti ir rusišką pensiją.
„Jei būsi prieš Rusiją, atims rusišką pensiją. O kas gi nori prarasti, ką dykai gauna?“ – pasakojo, kad toks triukas gan gerai suveikė.
Todėl tas kraštas ir „šaukėsi“ Rusijos pagalbos. Praregėjo tik tuomet, kai miestus ir kaimus okupantai sulygino su žeme, kai plėšė ir prievartavo nesiaiškindami, už ką tu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Trijų kartų ukrainietės džiaugiasi jas priėmusios šeimos dosnumu ir po truputį jaukinasi Panevėžį bei pratinasi prie vėsesnio nei gimtinėje lietuviško oro.
2. Sesėms, baleto mokyklos auklėtinėms, norėtųsi aktyvesnės sportinės veiklos.
3. A.Patlakha dabar dirba kebabinėje, tad turi galimybę išlaikyti šeimą.
4. S.Vytort šaknys lietuviškos, jo prosenelis gimė ir augo Vytartų dvare.
5. Katia (kairėje) jau gerai supranta lietuviškai, ją kalbos žiniomis vejasi ir sesutė Stasia.
6. Vasario 16-ąją Katia jau Panevėžyje kėlė lietuvišką valstybinę vėliavą.
7. L.Oleinik su dukra A.Patlakha savo bute Dnipre prieš pat karą, kai dar nenujautė, kad jis nublokš į Lietuvą.
8. 9. Talentingoji šokėja Stasia tiesiog gatvėje, prie namų, mums parodė keletą baleto triukų.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
