Šiaurinė Panevėžio dalis – tai miesto dalis į šiaurę už geležinkelio. Žvelgiant į miesto planą, tai būtų maždaug 20 procentų miesto teritorijos, kurioje gyvena per 30 tūkstančių Panevėžio gyventojų, mokančių mokesčius, dirbančių tame pačiame mieste. Tačiau Panevėžio miesto savivaldybė juos išskiria kartodama, kad toje teritorijoje gyvena per mažai žmonių. Tai, matyt, suponuoja ir atitinkamą diskredituojantį savivaldybės elgesį – pirmiausia daugiaaukštės statybos rajonai, o visoms kitoms dalims – kas liko.
Akivaizdus tokio elgesio įrodymas yra Smėlynės gatvės dalies už geležinkelio rekonstravimas. Ta gatvės dalis buvo pagaliau rekonstruota paskutinė, kai jau visos miesto gatvės buvo perasfaltuotos, pertvarkytos net po kelis kartus. Net ta pati Smėlynės g. iki S.Kerbedžio g. sankryžos buvo perasfaltuota, šaligatviai tvarkyti taip pat kelis kartus, o toliau už geležinkelio vis buvo apgailėtinos būklės nuo neatmenamų laikų, kaip nuolatinė miesto gėda.
Dar sovietiniais laikais buvo numatyta Pievų gatvę jungti per geležinkelį su Nemuno gatvės žiedu, taip padarant tiesų Rožyno gyventojų susisiekimą su centrinėmis miesto dalimis, kur yra pagrindinės gyventojų traukos vietos. Taip būtų galima išvengti Smėlynės ir Pušaloto gatvių užkimšimo vietiniu transportu, išvengta nereikalingos ridos ir sugaišto laiko. Dabar, norint Pievų gatve patekti į miesto centrines dalis, tenka kelis kilometrus važiuoti priešinga kryptimi nei reikia, daryti kairį posūkį, vėl sugrįžti, vis vien pervažiuoti geležinkelį ir tik tada per Nemuno gatvės žiedą judėti kur reikia. Toks eismo organizavimas neturi nieko bendra su kategorija „darni juda“, kurią valdininkai dažnai mėgsta kartoti kaip ir kitus panašius „burtažodžius“. Bendruomenės raštiškai ne kartą kreipėsi į savivaldybę, merą. Atsakymai – kaip visada: „nėra laisvos žemės“, „netikslinga“, nesgi „kažkaip vis tiek jūs patenkate į miesto centrą“...
Neprisimenu, kad kuriame kitame mieste būtų tokia situacija. Geležinkelis kaip upė – per jį reikalingi atitinkami pervažiavimai – tiltai. Nuo Smėlynės g. iki Nemuno g. žiedo yra daugiau nei kilometro atstumas ir jokios galimybės pervažiuoti geležinkelį šioje atkarpoje nėra, nebent oro transportu.
Minėtoji Pievų gatvė – apgailėtinos būklės. Nors asfalto danga buvo pagaliau atnaujinta, jokių šaligatvių nėra. Manau, tai vienintelė gatvė mieste su tokiu intensyviu eismu, ir dar be gatvės apšvietimo. Buvo prašyta ne kartą atkreipti į tai dėmesį, nes toje vietoje yra įsikūrę daug įmonių įmonėlių. Darbuotojai, keliaujantys į darbą gatve be šaligatvio, be apšvietimo, rizikuoja savo sveikata ir gyvybe. Kiek žinau, vienos įmonės vadovas net buvo pasiruošęs iš dalies finansiškai prisidėti prie gatvės apšvietimo įrengimo. Bet šitai toliau lieka dangaus planuose, bet ne miesto valdžios.
Ir pačią juostą tarp Pievų gatvės ir geležinkelio seniai reikėjo sutvarkyti: išlyginti paviršių, panaikinti pelkes, juk želia visokie krūmai ir meldai, po to pasodinti medžių. Dabar gi ten kažkoks grunto ar statybinių šiukšlių sąvartynas.
Šiaurinės miesto dalies gyventojų nuomone, mūsų mieste turi būti ne tik išpuoselėtas, brangiai „išlaižytas“ miesto centras, bet ir kitos miesto dalys: pakraščiai taip pat privalo būti tvarkomi proporcingai.
Bet kažkodėl blizgantis miesto centras nepadeda – Panevėžyje gyventojų mažėja. Ir priežastis – ne pinigai, nes jų, kaip matyti, valdžia turi net per daug. Laisvės aikštės danga per Nepriklausomybės metus pakeista ar ne trečią kartą, ir vis brangiau sumokant. Žiedinės sankryžos įrengiamos kur reikia ir nereikia. Baisu matyti, kaip J.Janonio ir Pramonės gatvių žiede vietoje sukasi pakrautos dešimtimis tonų krovininės „furos“.
Padangos tiesiog svyla nuo trinties, skleisdamos į aplinką jų pagreitinto dėvėjimosi daleles. Kiekvienas toks sunkiasvoris transportas turi prieš žiedą sumažinti greitį beveik iki nulio, o paskui vėl įsibėgėti. Kiek papildomai degalų sudeginama, kiek papildomų teršalų. Ir taip dieną ir naktį, ar intensyvus eismas, ar ne. Kiek papildomai ploto padengiama asfaltu. Mažiausiai dvigubai daugiau nei paprastoje sankryžoje. Puikus „darnaus judumo“ pavyzdys, ar ne?
Šiaurinėje miesto dalyje, išskyrus dabar sutvarkytą Smėlynės g., yra tik viena beveik normali gatvė – Rožių. Joje paklota patikima danga, šaligatviai. Visų kitų dešimčių gatvių (net kvartalinių Bijūnų, Aguonų, Saulėtekio) būklė sunkiai aprašoma. Šaligatvių nėra, vietoj šaligatvių – atviri grioviai, matyt, palikti šiukšlėms ir purvui rinkti. Dar būtų suprantama, kad jie lietaus vandens nuvedimui butų naudojami, bet tai tik griovių fragmentai. Kai kurie gyventojai juos panaikino, kai kurie pralaidas įdėjo, kiti ne.
Neseniai paklota uždara lietaus vandens surinkimo sistema sujungta su viso miesto tinklais. Tai kas čia – nepasitikima nauja, suprojektuota ir pastatyta sistema, jei grioviai liko? Likvidavus griovius būtų galima jų vietoj pasodinti šimtus medžių. Manau, vietos gyventojai mielai prie šios akcijos prisidėtų. Dabar vietos mokinukai, norėdami pasiekti vienintelę šioje miesto dalyje mokyklą, turi pereiti tikrą išlikimo ruožą šiomis gatvėmis – jei mašina neužkliudys, tai tikrai purvinu vandeniu apipils, nes gatvių pakraščiuose po lietaus telkšo didžiulės vandens vonios.
Aguonų g. įspraustas gražus, naujas visuomeninis pastatas, pavadintas „Harmonijos miesto“ vardu. Groteskiškai ta harmonija atrodo, kadangi tos gatvės danga kapitališkai neremontuota nuo sovietmečio – jau 40 metų. Jos danga iki šiol buvo palaikoma „kleckavimo būdu“. Kai gatvė neturi pagrindo – kleckuok kiek turi sveikatos: su pavasariu vėl duobės žiojės. Šaligatvių nėra, o pastatas – tai kompleksinių paslaugų centras. Vadinasi, traukos centras. Atsiras daug transporto, klientų. Galima tik įsivaizduoti, kokią „harmoniją“ patirs vietiniai gyventojai.
Gatvė turėtų būti kapitališkai remontuojama nedelsiant.
Nutiesus tiesiai per gyvenamojo rajono vidurį naują magistralinę (vadinamąjį aplinkkelį) Šiaurinę gatvę, bemat Jurginų, Gamtininkų, Rasos, Alksnyno, Saulėtekio gatves užliejo didžiulis transporto triukšmas. Pasirinkus tokią šio aplinkkelio trasą kitaip ir negalėjo būti, nes ji jungia pramonės rajoną su tarpmiestinėmis kryptimis į Pasvalį, Kupiškį. Gatve važiuoja sunkiasvoris krovininis transportas, traktoriai, o sezono metu – net ūkininkų kombainai. Tai tranzitinis transportas. Ką bendra tokie transporto srautai turi su gyvenamuoju mikrorajonu? Nors tai miesto zona, bet greičiai tikrai ne 50 km/h. Ir greičio niekas čia nekontroliuoja. Tokios paskirties ir tokio intensyvumo gatvės trasa turėjo eiti miesto pakraščiu, kaip siūlė šio rajono gyventojų bendruomenės.
Net ir tos trasos projektiniai pasiūlymai buvo padaryti, ir už juos valstybės pinigais sumokėta. Būtų nuo tranzitinio krovininio transporto išlaisvinta Smėlynės g. ir nesugadintas dešimtmečiams mikrorajonas, bet „harmonijos“ kūrėjai su niekuo nesiskaitė. O kiek toks transporto srautas į gyvenamąjį rajoną atneša teršalų, kuris darbo dienomis net plika akimi matomas... Jau ir be šio papildomo transporto teršalų kiekio būdavo sunku kvėpuoti, esant ramiam orui, nes namai daugiausia šildomi deginant kietąjį kurą.
Bet kad „harmonijos paveikslas“ būtų tikresnis ir atsirastų „judėjimo kartu“ dvasia, prie Šiaurinės gatvės (B2 kategorija) pastatyta gražių suolelių. Labai patogu – atsisėdi pailsėti veidu į pralekiančias „furas“, išmetamieji mašinų vamzdžiai tau už kokių
3 metrų nuo nosies. Kvėpuoji sau ir kaifuoji...
O jei kaifo dar mažai, gali palei tokią gatvę pabėgiot – dar daugiau per savo plaučius teršalų praleisi. O jei rimtai, tai čia žmonės ir bėgioja, ir dviračiais važinėja, ir su vaikučiais vežimėliuose važinėja. Kai pakalbi su jais, sako, kad viską supranta, bet juk daugiau nėra kur, negi už kelių kilometrų važiuosi.
Bendruomenė kreipėsi į savivaldybę raštiškai su prašymu įrengti palei šią gatvę triukšmo slopinimo priemones, bet gavo ne atsakymą, o atsirašymą.
Reikia priminti taip pat, kad dėl Šiaurinės gatvės statybos buvo sunaikinta 1,8 hektaro žaliųjų plotų, kuriuose augo brandžios pušys, dešimtys gerokai paaugusių ąžuolų ir kitų medžių. Kaip tai buvo naikinama, yra užfiksuota nuotraukose, vaizdo įrašuose. Kito tokio precedento Panevėžio istorijoje nėra buvę, kad sunaikinta tiek miesto žalio rūbo. Miškas prie Šiaurinės gatvės ir toliau žūsta, nes pažemėjo gruntinių vandenų lygis dėl gatvės drenažo sistemos. Brandžių medžių šaknų sistema jau negali prisitaikyti ir pušys viena po kitos miršta, pavojingai palinkusios į gatvės važiuojamosios dalies pusę. Palei gatvę pasodintos kelios dešimtys jaunų medelių, savaime suprantama, negali kompensuoti prarastų brandžių medžių.
Nėra kam dabar ir atstovauti šiai miesto daliai. Anksčiau buvo nors seniūnaičio pareigybė, kad ir su labai menkomis teisėmis, dabar ir to nebėra. Kai kurių gatvių gyventojų kolektyvai raštiškai kreipėsi į savivaldybę, norėdami susitikti vietoje, aptarti rūpimus reikalus, bet valdininkai nesiteikia atvykti.
Ir tai ne visos šios miesto dalies problemos.
Prierašas po nuotrauka:
Šiaurinės gatvės kelias perkirto Rožyną į dvi dalis ir kelia triukšmą, nuodija. A.Švelnos nuotraukos
