Prie vaizdo reikia ir žodžių
Kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ atidaryta austro menininko Klauso Leo Richterio paroda „Kastutė“.
Autorius aštunti metai gyvena mūsų šalyje, mažame Rokiškio rajono kaime, yra pramokęs lietuvių kalbos.
Jo kūrybinio tyrinėjimo sritis – kaimas ir jo gyventojai.
Įvairių formatų nespalvotos nuotraukos, senų žurnalų ryšuliai, vos įžiūrimą vaizdą rodantis senutėlis, garsiai ūžiantis projektorius, sudžiuvusių augalų, tikriausiai vaistažolių, ryšeliai, rudi vaistinės buteliukai su sėklom – tokiomis priemonėmis autorius kuria intriguojantį pasakojimą apie jo niekad nematytą ir nepažinotą kaimo gyventoją Kastutę.
Nuotraukos iš pirmo žvilgsnio nykios: žolių gožiama lūšna, jos vidus su nuo sienos atšokusiu tapeto gabalu, sustiręs darbinis drabužis, sunešiotas moteriškas batas, mažulytis langelis rąstinėje sienoje, kažkokio daikto detalė.
Kad fotografijas ir daiktus suvestum į viena ir suprastum tokio stiliaus ekspozicijos tikslą, nepakanka tik žiūrėti, reikia paaiškinimo.
Jį menininkas pateikia per vertėją.
Tik viena trobelė skendėjo tamsoje
„Ten, kur gyvenu, langas išeina tiesiai į tą negyvenamą irstantį ir griūvantį namelį“, – pasakoja autorius.
Jis su žmona Karina vis svarstydavo, kaži kas tame pastate gyveno? Kas tarp tų sienų vyko?
Lietuviškame kaime jau buvo kojas apšilęs, tad pagal pastatėlio stilių matė, jog tai pirtis, bet pavaikščiojus aplink paaiškėjo, kad buvo naudota kaip gyvenamasis būstas.
Paklausinėjęs kaimynų, išgirdo namelio šeimininkės Kastutės istoriją.
Ji, sulaukusi itin garbaus amžiaus, mirė 1990-aisiais, likus mažiau nei metams iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
O gimė ji dar carinės valdžios laikais, jaunystė prabėgo geresniais – tarpukario nepriklausomybės laikais. Jos vyras išplaukė į Ameriką uždirbti pinigų ir negrįžo.
Turėjo dukterį. Abi gyveno apgriuvusioje molinėje trobelėje, savo žemės niekad neturėjo.
Nenaują rąstinę pirtelę nusipirko po vienos derlingos vasaros, kai pardavė daug miške prisirinktų riešutų, vaistažolių, gėlių sėklų. Pirtelė buvo pergabenta prie molinės grytelės.
Kastutė visą amžių nugyveno be elektros. Neturėti šviesos – tai buvo sovietinės valdžios kerštas. Nes moterį, kaip ir visus kitus, anuomet vertė eiti į kolūkį, bet ji atsisakė, nė už ką nesutiko tapti kolūkiete.
Tada valdžia pasakė: jei tu šitaip, tai mes tau va kaip: neduosim elektros.
Visuose kaimo namuose seniai degė šviesos, net tvartuose kabėjo lemputės, o mažutėlis Kastutės būstas skendėjo tamsoj.
Būtų užtekę pasakyti, kad eis dirbti į kolūkį, ir šviesą būtų įvedę, bet Kastutė laikėsi savo – netarnaus sovietams.
Tylus maištas – galingas
Autorius rodo į nuotrauką, kurioje seno žibintuvėlio galiukas. Jis liudininkas, kaip Kastutė pasišviesdavo.
Visi eksponuojami daiktai – sėklos, džiovinti augalai, sena spauda, žurnalų lapai – rasti Kastutės namelyje.
Autorius paaiškina, kad pirmasis projektoriaus rodomas vaizdas, kurį pamatome tik įėję, yra sukurtas dirbtinio intelekto iš sakinio, kurį Kastutė pasakė sovietų valdžiai: „Jeigu jums trukdau, iškaskit duobę prie mano namo ir aš prapulsiu.“
Pasak menininko, jo fotografijų ciklas „Kastutė“ tyrinėja individo sprendimą nepaklusti represinei sistemai ir šio sprendimo pasekmes.
„Dažnai tylūs maištai yra nepastebimi, tačiau jų „paprastumas“ leidžia lengviau susitapatinti su žmogaus istorija ir gali priversti mus susimąstyti. Kastutės istorija taip pat yra priminimas apie nepertraukiamą žmogaus gyvenimo ir orumo nepaisymą, kurį tęsia Rusijos režimas.
Ji kelia klausimą, kiek šiuolaikiniai civilizacijos patogumai mums yra vertingi ir kada gali ateiti ta riba, kai nepaklusimas ir pasirengimas susidurti su jo pasekmėmis taps būtinybe“, – autorius paaiškina, kur tas parodos auksinis grūdas.
Turi noro tyrinėti ir atrasti
K.L.Richteris turi Vienos universiteto tarptautinės plėtros bakalauro diplomą, yra baigęs „Ostkreuzschule“ fotografijos mokyklą Berlyne, o menų magistrą fotografijos ir medijų srityje apsigynė Vilniaus dailės akademijoje.
Menininkas aktyviai dalyvauja tarptautinėse parodose, pelno puikių įvertinimų ir pripažinimą.
Su kūriniu „Kastutė“ jis buvo atrinktas tapti Europos platformos „Futures! Photography“ programos dalimi.
Pasak parodos kuratoriaus Pauliaus Vepšto, labai simboliška, kad austro paroda atidaryta jau kitą dieną po Sausio 13-osios minėjimo. Ji tarsi tąsa prisimenant kovojusius už laisvę.
„Čia gera proga prisiminti, kad mes turim žymių ir žinomų kovotojų už laisvę, bet buvo labai daug ir tokių – besipriešinusių tyliai, asmeniškai, kitaip. Nebijojo nepaklusti rizikuodami savo gerove ar net gyvybe. Smagu, kad ne tik mums, bet ir žmonėms, nesusidūrusiems su sovietiniu režimu, įdomi mūsų istorija, yra noras ją atrasti ir tyrinėti“, – džiaugėsi kuratorius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Seni žurnalai iš namelio, į kurį nebuvo įvesta elektra, parodoje tapo daug pasakančiu eksponatu.
2. Nuotraukos ir pati parodos koncepsija sukėlė žiūrovų susidomėjimą ir norą padiskutuoti.
3. Į kitokio nei įprasta formato fotografijų parodą susirinko nemažas būrys meno gerbėjų, daugiausia jaunimo.
4. 5. 6.. 7. 8. Fotografuodamas senos sodybos likučius ir įvairias ten rastų daiktų detales autorius sukūrė įdomų pasakojimą apie žmogaus vidinę laisvę.
A.Švelnos nuotraukos
