Be gailesčio paliko dvarą
„Prisiminimai atgyja, juk tiek metų čia gyventa – su džiaugsmais ir rūpesčiais, vargais. Čia ir mūsų vaikai gimė, tik jauniausiojo kai laukiausi, jau persikėlėme į kitus namus“, – kalbėjo Adelė Marozienė.
Taip sakydama ji ranka rodė tą vietą, kur, keletas kilometrų nuo kaimo, stovėjo Žibartonių dvaras, o jų šeima jame gyveno.
Moteris prisiminė čia, tuomečiuose dvaro plotuose, buvus maždaug 5 ha parką, sodą. Jame buvo galima pasirinkti obuolių.
„Pažiūrėkit, ievos tuoj žydės...“ – pirmaisiais pavasario ženklais pasidžiaugė moteris.
Dvaro patalpose gyveno ji su vyru, vaikais, anyta ir dar kelios šeimos.
Apačioje po dvaru buvo rūsiai, gyventojai juose laikė gyvulius.
Bet mūrinės, akmeninės sienos mažai teikė šilumos. Žiemą jos apsitraukdavo šerkšnu, padrėkus – pelydavo. Nebuvo ir elektros, o ir žibalo ne visuomet gaudavo nusipirkti. Juk visko, net reikalingiausių dalykų, trūko.
Tad kai kolūkis šeimai pasiūlė persikraustyti į namą kaime, visi džiugiai sutiko.
Niekas neapgailestavo griūvančiame dvare palikdami savo vargus.
„Ką tu! Namuke lemputė šviečia, nereikia sėdėti tamsoje. Nusipirkome ir televizorių“, – visa šeima buvo labai patenkinta permainomis.
Žibartonių kolūkis garsėjo kaip vienas stipriausių apskrityje, apie geležinę kolūkio pirmininko ranką garsas toli buvo pasklidęs.
Nuvertė, kai tvenkė upę
Panevėžio rajone, Krekenavos seniūnijoje, esantis Žibartonių dvaras minimas nuo 18-ojo amžiaus pradžios. Enciklopedijoje rašoma, kad 19-ajame amžiuje jį nusipirko Vincentas Vyšniauskas, atsikėlęs nuo Punsko. Vėliau dvarą valdė jo sūnus Karolis Onufrijus, Kauno gubernijos bajorų maršalka. Paskutinis dvaro valdytojas buvo Karolio Onufrijaus anūkas Liucijus (1877–1945).
Manoma, kad dvaro ponų namą ant Liaudės upės kranto veikiausiai statė ankstesni dvaro savininkai, o Vyšniauskai jį tik paremontavo.
Dabar ten – dirbami laukai, be jokios užuominos apie dvarininkus ar dvarą. A.Marozienė prisiminė, kad pastatai buvo nuversti ir su žemėmis sulyginti tvenkiant Liaudės, arba – Liaudos, upę.
Ką gi reiškia „1479“?
Dvarininkų Vyšniauskų kapavietė – kapinaitėse prie Žibartonių Šv. Vincento Pauliečio koplyčios. Daug senų paminklų, bet matyti, kad kažkas amžino poilsio atgulė dar visai neseniai. Kapinaitės veikiančios.
Išskirtinai gražūs, įdomiomis detalėmis išpuošti koplyčios vartai, iš akmenų sudėtas paminklas dvarininkams. Bet ką galėtų reikšti ant koplyčios fasado užrašyti skaičiai „1479“?
Mat pagal istorinius šaltinius, pirmąją koplyčią Žibartoniuose tik 1811 metais pastatė dvarininkas Vincentas Vyšniauskas. Praėjo daugiau nei šimtmetis, ir iš medinės koplyčios beveik nieko neliko. Dabartinė mūrinė koplyčia buvo pastatyta 1937 metais iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžusio Vincento Banaičio ir žibartoniškių surinktomis lėšomis.
Žibartonių koplyčia priklauso Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijai. Jos klebonas Gediminas Jankūnas korespondentei sakė, kad ant fasado išrašytoji data minima lenkų istoriniuose šaltiniuose. Veikiausiai tuomet buvo pastatyti pirmieji kaimo maldos namai.
Parašyti šiuos skaičius ant sienos ir taip išgražinti koplyčią bei pagaminti vartus iš skirtingų kaltinių tvorelių – tai Tėvo Stanislovo sumanymas. Mat Paberžė yra vos už 3 kilometrų, ir žymusis kunigas, pamokslininkas kurį laiką aptarnavo šią parapiją.
Ne auksas, iš tolėliau – gražu
„Tėvas Stanislovas yra pasakojęs koplyčia labai besirūpinusiai gyventojai, kad tvarkant pamatus buvo rasta švedų kareiviškų šarvų. Vykstant karui, čia buvo laidojami žuvusieji. Tai ir buvo kapinaičių pradžia“, – tęsė G.Jankūnas.
Pašnekovas dar prisiminė, kaip Tėvas Stanislovas ir nuo priklausomybių besigydantys jo globotiniai išpuošė koplyčioje esantį altorių. Iš Panevėžio pieno fabriko jis gavo auksinės folijos, į kurią buvo pakuojamas sviestas, ir ja apklijavo altorių.
Iš arti matyti, kad tai ne auksas, o iš tolėliau – gražu. Bet neturint bažnyčios durų rakto to nepamatysi, nes langai gerokai per aukštai.
G.Jankūnas apgailestavo, kad istorinę ir meninę vertę turinti barokinė koplyčia dabar tėra muziejinis eksponatas. Daugiau nei prieš dešimtmetį į pamaldas dar ateidavo vietos moterėlių ir kunigas atvykdavo bent kartą per mėnesį.
Bet daugelio senųjų žibartoniečių, kuriems koplyčia yra svarbi, neliko, kitiems dėl sveikatos atkakti per toli. Nauji gyventojai vangiai rinkdavosi netgi į atlaidus rugsėjo pabaigoje, tad ir jie jau nebevyksta.
„Norėjau, kad žibartoniečiai su koplyčia susietų kokią nors savo šventę, kad ji vėl įgautų gyvasties, bet nepavyko. Taigi dabar koplyčia naudojama nebent laidotuvių mišioms“, – kalbėjo klebonas.
Nemokamus nuvertina
Grįžtame į kaimą. Ankstyvą pavasarį kiemų ir gatvių dar nepuošia nei žaluma, nei spalvingos gėlės. Daugelis namų panašūs vieni į kitus, keli daugiabučiai, vaikų darželis, vienas kitas savais reikalais nuskubantis žmogus.
O tuomet įsuka mokyklinis autobusas ir iš jo pabyra vaikų pulkas.
Bet kurgi suaugusieji?
Žibartonių padalinys priklauso Krekenavos kultūros centrui. Jos direktorė Miranda Uogelė paaiškino, kad karti tiesa – per koronaviruso pandemiją žmonės dar labiau išmoko naudotis socialiniais tinklais ir juose praleidžia daugiau laiko nei anksčiau.
Ištroškusiųjų kultūros, meno – mažiau nei iki pandemijos, bet ir jų yra. Štai, pavyzdžiui, daugiau nei dešimtmetis veikia folkloro kolektyvas „Liaudė“. Ką tik Žibartoniuose įvyko romansų ir poezijos popietė „Iš širdies į širdį“. Dalyvavo ir pačios žibartonietės, ir svečiai.
Kolektyvui vadovaujanti Simona Dyraitė-Medišauskienė sau pamainą auginasi vaikų darželyje ir vaikų dienos centre.
Didžiausias kaimo kultūros renginys – „Sudie, vasarėle“.
M.Uogelė per ilgą laiką suprato, kad gyventojai nevertina nemokamų renginių. Jei įėjimas nieko nekainuoja, tai iš anksto jį nurašo kaip neva nevykusį.
„Po 20 eurų kainuojančius bilietus, būna, išperka, o į nemokamą spektaklį ateina keletas. Tuomet iš gėdos nors skradžiai žemę prasmek“, – prisipažino.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ties Žibartonių ir Ibutonių riba į akis krenta senovinis medinis namas.
2. Parašyti skaičius ant koplyčios sienos sumanė garsusis Tėvas Stanislovas.
3. A.Marozienė parodė, kurioje vietoje šalia koplyčios palaidoti dvarininkai Vyšniauskai.
4. Kryžkelėje viena rodyklių skelbia, kad čia pat yra Paberžė, kur Tėvas Stanislovas globojo kenčiančiuosius nuo priklausomybių.
5. G.Jankūnas apgailestavo, kad istorinę vertę turinti Žibartonių koplyčia dabar bėra muziejinis eksponatas.
6. A.Marozienė pasakojo, kad Žibartonių dvaras stovėjo prie pat Liaudės upės, bet ją tvenkiant buvo sulygintas su žemėmis.
7. Apniukusią ir lietingą dieną kaimas atrodė ramus ir tuščias, bet privažiavo mokyklinis autobusas – ir viskas pasikeitė, kai iš jo pabiro moksleivių pulkas.
A.Švelnos nuotraukos
