Tikisi sulaukti turistų
Tai, kad Ukrainoje yra vietovė pavadinimu Targovicė, yra girdėjęs kiekvienas istorija besidomintis lenkas, mat žodis „targovicė“ Lenkijoje yra tapęs politinės išdavystės sinonimu.
Tame miestelyje 1792 metais grupė lenkų magnatų sudarė sąmokslą su carine Rusija ir jos armijos padedama perėmė valdžią iš Seimo, o tai turėjo įtakos antrajam Abiejų Tautų Respublikos padalijimui. Targovicės konfederacijos sąmoksle dalyvavo ir keli Lietuvos didikai.
Nuo Kyjivo į pietus Moldovos link 250 km nutolusio kaimelio gyventojai vis dėlto didžiuojasi visai kitais įvykiais ir viliasi, kad Targovicė ateityje taps gausiai lietuvių turistų lankoma vieta. Mat archeologinius kasinėjimus kaime vykdę mokslininkai nusprendė, kad garsusis Mėlynųjų Vandenų mūšis vyko būtent čia.
Trūko vieningos nuomonės
Štai ką apie tai rašo ukrainietiška Vikipedijos enciklopedija: „Miesto apylinkėse 1362 metų pavasarį įvyko Mėlynųjų Vandenų mūšis, kuriame Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo kariauna susikovė su totorių orda ir kuris pasibaigė totorių sutriuškinimu bei jų valdytų žemių atitekimu Lietuvai.“
Kadangi mūšis vyko nuošaliose stepėse, o apie jį metraštininkai ėmė rašyti vėlai ir aptakiai, mokslininkai neturėjo vieningos nuomonės nei dėl jo datos, nei vietos.
Archeologinius kasinėjimus inicijavusi ir jiems vadovavusi Kropinvinckio pedagoginio universiteto docentė Irina Kozir įsitikinusi, kad mūšis vyko Targovicės apylinkėse, o jį laimėjęs Algirdas sudegino totorių gyvenvietę.
59 metų mokslininkė teigia, kad toje vietoje anksčiau buvo įsikūręs Aukso Ordos miestas Jabgu, jame gyveno plačias teritorijas valdę ordos vietininkai.
„Stepėse kelis šimtus kilometrų aplinkui nebuvo jokio kito totorių miesto, tad Aukso Ordos vietininkus nugalėti siekęs Algirdas žygiavo ten, kur priešas buvo įsikūręs, ir čia su jais susikovė“, – tvirtina mokslininkė.
Ne šiaip kaimelis
Prie tokių išvadų I.Kozir priėjo po kelis dešimtmečius Targovicėje trukusių kasinėjimų ir jas grindžia keturiais argumentais.
Gyvenvietė buvo įsikūrusi svarbių prekybinių kelių sankryžoje ir prie upės, kuri tada vadinosi Mėlynaisiais Vandenimis. Taip ji buvo įamžinta viduramžių žemėlapiuose ir tik vėliau buvo sutrumpinta į Mėlynąją („Siniucha“).
Atkastos visų medinių pastatų liekanos yra apanglėjusios, tai liudija, kad gyvenvietė buvo sudeginta. Vieno amatininko sodyboje buvo rasta iškasta slėptuvė, į kurią bet kaip buvo sumesti tais laikais brangūs geležiniai įrankiai. Tai liudija, kad žmonės iš čia privalėjo skubiai bėgti. Be to, visos rastos totoriškos monetos buvo nukaltos iki 1360 metų.
Kad Jabgu buvo ne šiaip kaimelis, o valdovų miestas, liudija atkasta dviejų šimtų metrų pločio viešoji pirtis ir moliniais vamzdžiais klota kanalizacijos sistema. Tokius civilizacijos išradimus, „pasiskolintus“ iš užkariautų Vidurinės Azijos tautų, buvo pamėgę totorių vadai.
Buvo net trys bažnyčios
Targovicė kadaise buvo didokas miestelis su trimis bažnyčiomis, tačiau jos reikšmė sumenko Rusijos carui kitoje upės pusėje įkūrus Novoarchangelsko miestą. Jame dabar gyvena 5,5 tūkst. žmonių. Yra kraštotyros muziejus, kuriame Mėlynųjų Vandenų mūšiui skiriama daugiausia dėmesio.
„Tikslios tų laikų mūšio vietos atrasti beveik neįmanoma, nes geležies dirbiniai tada buvo labai vertingi, tad po mūšių gyvi likę kariai surinkdavo strėlių ir iečių antgalius. Prisiminkime, siekdama įamžinti pergalę prieš Aukso Ordą Kulikovo mūšyje Maskva pasiuntė kelis šimtus archeologų tirti mūšio vietos, bet irgi nerado nei iečių, nei strėlių“, – kalbėjo muziejaus darbuotojas Vladislavas Šimčenka.
Muziejui pritrūko lėšų
Targovicėje atkastas totoriškas pirčių kompleksas yra vos antras toks Ukrainoje, todėl archeologai siūlė įkurti specialų muziejų po stiklo gaubtu. Tačiau tam nebuvo skirta lėšų ir neatsirado rėmėjų, todėl pirties liekanos buvo užkastos ir užkonservuotos tikintis muziejų įkurti ateityje.
„LDK valdymą ukrainiečiai prisimena teigiamai, lietuvių pasiuntiniai buvo tolerantiški mūsų tikėjimui ir tradicijoms, išmokdavo kalbą, į žmonas imdavo ukrainietes. Prieš lietuvius, ne taip, kaip prieš totorius ar lenkus, nebuvo sukilimų, tautosakoje nėra pašiepiamų dainų ar posakių. Labai džiugu skaityti, kad per dabartinį karą su Rusija Lietuva Ukrainą remia labiausiai pasaulyje. Viliuosi, kad po karo Vilnius bus suinteresuotas Mėlynųjų Vandenų mūšio įamžinimu“, – kalbėjo V.Šimčenka.
Lietuvių vežamą paramą Targovicėje gyrė ir Vakarų lėtumą peikė 64 bei 66 metų pensininkai Vladimiras Besarabas bei Vasilijus Bahri.
Skverbėsi Vakarų civilizacija
Kai daržuose kas nors iškasdavo senoviškų pinigų ar akmeninį patrankos sviedinį, visi sakydavo, kad tai kazokų kovų su totoriais ir lenkais liudininkai. Todėl prieš 30 metų Ukrainai atgavus nepriklausomybę Targovicėje buvo pastatytas paminklinis akmuo čia gyvenusiam garsiam kazokų vadui Sirko, o vėliau ties kultūros namais iškilo milžiniška anoniminio kazoko skulptūra. Tuo siekta priminti, kad kaimas buvo svarbi kazokų gyvenvietė.
„Kremlius nebuvo suinteresuotas skleisti informaciją apie Mėlynųjų Vandenų mūšį ir todėl neskatino archeologinių kasinėjimų ieškant kovos vietos. Maskva pasistatė didžiulį muziejų Kulikovo mūšiui įamžinti, nors šis vyko aštuoniolika metų vėliau ir nebuvo pergalingas, nes ne visas žemes pavyko išlaisvinti. Lietuviai tuo tarpu perėmė didžiules Ukrainos teritorijas, kuriose panaikino chanų savivalę. Per Lietuvą ir vėliau Abiejų Tautų respubliką į Ukrainą skverbėsi Vakarų civilizacija“, – kalbėjo docentė I.Kozina.
Tekstas parengtas padedant Medijų rėmimo fondui
Prierašai po nuotraukomis:
1. Archeologė I.Kozir įsitikinusi, kad Mėlynųjų vandenų mūšis vyko šalia Targovicės kaimelio.
2. Kraštotyros muziejaus gidas V.Šimčenka demonstruoja archeologinių kasinėjimų radinius.
3. Targovicos centre stovi didžiulė skulptūra kazokui. Mokytojas V.Besarabas aprodė Mėlynosios upės slėpinius ir gyrė Lietuvos paramą kariaujančiai Ukrainai.
4. Archeologiniai kasinėjimai Targovicėje vyksta nuo 1997 metų.
5. Dabartiniame kare jau žuvo keliasdešimt Targovicės ir Novoarchangelsko gyventojų.
E.Butrimo nuotraukos
_sk0.jpg)
