Meras gąsdino: bus dar blogiau
Beveik prieš 16 metų uždaryta Kupiškio rajono Virbališkių kaimo mokykla valdžiai labai pravertė. Benamiams čia įkurtas Krizių centras – Socialinių paslaugų centro padalinys.
Neseniai imta skambinti varpais, kad Krizių centras perpildytas, jame gyvena net 20 žmonių – dukart daugiau nei jiems įrengta vietų.
Netgi meras Algirdas Raslanas per tarybos posėdį pripažino, kad situacija Krizių centre – tai tragedija. Jis pareiškė, jog žmonių šiuo metu tiesiog nėra kur dėti, o ateityje netgi bus dar blogiau.
Tai, kad rajono vadovas nemato šviesos tunelio gale, rajono gyventojus turėjo smarkiai išgąsdinti.
Tokie politikų pasisakymai paskatino korespondentus nuvykti į Krizių centrą ir viską pamatyti savo akimis.
Uždraudė kalbinti žmones, fotografuoti kambarius
Deja, vadinamuosiuose nakvynės namuose buvome sutikti labai nesvetingai. Nepalyginsi su svetingaisiais Subačiaus globos namais – ten prieš gerus metus buvome sutikti itin šiltai.
Vos mums įėjus į pastato vidų, prisistatė kažkokia darbuotoja, uždraudė fotografuoti ir tiesiog išvarė lauk. Dar nurodė skambinti įstaigos vadovei Redai Pauliukonienei.
Telefonu atsiliepusi vadovė irgi pasirodė kaip kalėjimo prižiūrėtoja – uždraudė viduje kalbinti ir fotografuoti centro gyventojus, jų kambarius, kitas patalpas.
Paklausta, nejaugi kambariai labai apšnerkšti ir baisiai atrodo, kad bijomasi juos parodyti, R.Pauliukonienė pareiškė, kad centre gyvenantys „jautrios socialinės kategorijos“ žmonės nelaukė svečių ir gali būti nepasikloję savo lovų.
Bet įtikinti vadovės, kad lovų nepasiklojimas – jokia bėda, nepavyko.
Ir patikinimas, kad eitume į kambarius tik tuo atveju, jei įleistų patys gyventojai, jos neįtikino.
Po skyrybų liko tiesiog gatvėje
Ką gi, teko kalbinti tik lauke sutiktus gyventojus.
Pirmas pašnekintas Almantas Kaminskas ne tik sutiko pasisakyti savo pavardę, bet ir papasakojo, kaip atsidūrė Krizių centre.
Vyras teigė esantis nuo Panevėžio, tik su žmona persikėlė į uošvių namą Kupiškyje. Gyvenimas čia su žmona nesusiklostė ir baigėsi skyrybomis, uošviai namą buvo užrašę tik savo dukrai, o jis tiesiog išvarytas į gatvę.
„Jeigu turėčiau, kur gyvent, čia manęs nebūtų. Bet man ir čia patinka, kai reikia, nupjaunu žolę kieme, nes daugiau niekas negali. Personalas čia geras, vadovas griežtas, bet teisingas. Aš jį suprantu, tvarka turi būti“, – kalbėjo A.Kaminskas.
Viename kambaryje jis gyvena su dar dviem vyrais. Turėjo ir ketvirtą kambario gyventoją, bet tas kažkur prapuolė ir nepareina jau antra savaitė.
Pašnekovas, kaip ir kiti centro gyventojai, turi pats pasirūpinti maistu ir susimokėti už nakvynę. Žmonės keletą kartų per savaitę įstaigos automobiliu vežami nusipirkti maisto į Kupiškį, nes ten produktai ir pigesni, ir didesnis pasirinkimas nei Virbališkių parduotuvėje.
Krizių centre A.Kaminskas gyvena ne nuolat, atsikrausto rudenį atvėsus orams, o vasarą išsikrausto. Ir taip jau trečius metus.
„Kas mėnesį moku daugiau kaip po 100 eurų, čia man per brangu gyvent, vasarą gal pas kokį ūkininką išeisiu. Bet ūkininkai čia šykštūs, net pavalgyt pas juos negausi“, – skundėsi vyriškis.
Prie valdiškų namų jau įprato
Du Krizių centro gyventojus sutinkame sėdinčius ant suoliuko prie Virbališkių kaimo parduotuvės.
„Kai mane išmetė iš Vabalninko mokyklos, nebegalėjau gyvent ir vaikų namuose Paketurių kaime. Tada mane atvežė čia“, – be tėvų augęs 19-metis Eimantas Vertelka atviravo, kaip rugsėjį pateko į Krizių centrą.
Jaunuolis teigė, kad jam nėra jokio skirtumo, kuriuose valdiškuose namuose gyventi.
Krizių centre jis kambariu dalijasi su dar trimis vyrais ir per mėnesį už jį moka po 137 eurus, bet gyvenimo sąlygomis nesiskundžia.
„Man čia labai gera, turiu draugų, niekas neskriaudžia. Dažnai vykstu į Kupiškį susitikt su sese, šiandien vėl žadu važiuot pas ją“, – sakė E.Vertelka.
Šalia vaikino sėdintis Saulius teigė turįs nuosavą namą Kupiškyje, o į Krizių centrą atsikraustė įkalbėtas socialinės darbuotojos.
„Ji sakė, kad čia man bus geriau, nei gyvent vienam savame name. Ten man buvo gerai, turėjau gerus kaimynus, bet per porą metų pripratau ir prie valdiškų namų, nebereikia rūpintis malkomis“, – kalbėjo Saulius.
Lazdelę rankoje laikantis vyras teigė, kad jaunystėje žaisdamas regbį Vilniaus komandoje susilaužė koją, chirurgai darė operaciją ir joje dabar yra net 13 varžtų.
Krizių centras – ne viešbutis
Daugiau Krizių centro gyventojų tą rytą nesutikome, tad nuvykome į Kupiškį pas Socialinių paslaugų centro direktorę R.Pauliukonienę, jau grįžusią į savo kabinetą, kaip ji pati tvirtino, iš Subačiaus filialo.
Paklausta, argi normalu centre apgyvendinti dvigubai daugiau žmonių nei galima, o keturiems vyrams gyventi viename kambaryje neturint savo erdvės ir privatumo, R.Pauliukonienė atkirto, kad tai ne viešbučio patalpos, erdvė pritaikyta pagrindiniams žmonių poreikiams.
„Kad žmogus neliktų gatvėje arba savo namuose su varvančiu stogu ar sugedusia krosnimi, jam čia suteikiama lova, švari patalynė, spinta daiktams susidėti, o virtuvėje galima pasigaminti valgį“, – kalbėjo direktorė ir netgi pasigyrė, kad kartą per dieną visiems centro gyventojams verdama nemokama sriuba.
Krizių centre išties pastaruoju metu gyvenę apie 20 žmonių, bet dabar, pasak direktorės, padėtis normalizavosi, centre liko 10 žmonių – tiek, kiek yra įrengta vietų.
Nakvynės namuose – ne tie gyventojai
Pagal pokalbius su centro gyventojais susidarėme įspūdį, kad dažnas iš jų tikrai neturėtų gyventi paprastai benamius ar laikinai būsto netekusius žmones priglaudžiančioje įstaigoje – pagal jų padėtį, negalėjimą pasirūpinti savimi jiems aiškiai priklauso vieta globos namuose.
Kodėl jie neapgyvendinami ten, kur jiems priklauso? Pavyzdžiui, buvęs vaikų globos namų auklėtinis? Juk valstybė negali išmesti našlaičio tiesiai į gatvę ir pasmerkti jo benamio daliai?
Įstaigos vadovė dar kartą pati patvirtino, kad apgyvendinimas nakvynės namuose yra trumpalaikis.
„Jeigu žmogus čia užtrunka ilgiau nei pusę metų, mes vertiname, kur yra bėda, kodėl jis per tą laiką nesusirado, kur gyventi“, – sakė pašnekovė ir pridėjo, kad tokiu atveju žmogui toliau leidžiama likti gyventi Krizių centre tol, kol susiras sau namus.
Tuo metu, kai gyventojai perpildė nakvynės namus, vieną žmogų, priglaustą po gaisro, pasiėmę giminaičiai, o šeši žmonės iš Krizių centro buvo perkelti į Savarankiško gyvenimo namus, keletas – į kitas valdiškas įstaigas.
Dėl jaunuolio iš vaikų namų vadovė aiškino, kad jis negali gyventi savarankiškai, šiuo metu jaunuolis jau gyvena socialinės globos namuose.
Krizių centre šiuo metu gyvena 6 savo namų neturintys asmenys ir 4 vietos Subačiaus senelių namuose laukiantys žmonės. Išvis tokių laukiančių vietos senelių namuose rajone yra 20 žmonių, o vietų tėra 30.
Planuose – ir Antašavos mokykla
Meras A.Raslanas korespondentą ir dabar tikino, kad situacija Krizių centre išties yra tragiška, nes prastos sąlygos, gyventojų tik daugėja.
Meras žinojo, kad šiuose nakvynės namuose gyvena ir tie, kurie tikrai neturi čia gyventi, kaip jis pats pavadino – „miksas“.
Tuos, kurie laukia vietos globos namuose, reikėtų išskirti, bet nėra kur.
Planai esą tokie: nors Antašavos mokykla dar veikia, bet joje jau planuojama įsteigti dar vienus senelių namus su 26 vietomis.
Pasak A.Raslano, šiuo metu Antašavos mokykloje teliko trys pradinukai, į kurią mokyklą jie bus perkelti, nuspręs specialistai ir vaikų tėvai.
Meras prasitarė ir apie planus europinėmis lėšomis Kupiškyje pastatyti naujus 20 vietų namus fizinę negalią turintiems žmonėms.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Uždarytos Virbališkių kaimo mokyklos pastate įkurtame Krizių centre vienu metu gyveno net 20 žmonių – dukart daugiau nei jiems įrengta vietų.
2. R.Pauliukonienė nebuvo svetinga korespondentams – uždraudė eiti į patalpas, kalbinti jose gyventojus, fotografuoti.
3. Bendroje patalpoje vazone stovintis augalas ir medžio dirbiniais papuošta siena turėtų praskaidrinti centro gyventojų nuotaiką išėjus iš pergrūstų kambarių.
4. E.Vertelka šiuo metu jau gyvena socialinės globos namuose.
5. Kupiškėnas Saulius į valdiškus namus atsikraustė įkalbėtas socialinės darbuotojos.
6. A.Kaminskas skundėsi, kad gyvenimas valdiškuose namuose jam kainuoja per brangiai.
7. Poilsio kambaryje Krizių centro gyventojai gali pabendrauti, pažiūrėti mėgstamas televizijos laidas, bet kai čia lankėmės, nė vieno gyventojo nebuvo.
8. 9. Krizių centro poilsio kambarys ir koridorius atrodė tvarkingai, o kaip įrengti gyvenamieji kambariai, korespondentams nebuvo leista sužinoti.
A.Švelnos nuotraukos
