Baisiausioji dalis paslėpta už raudonų užuolaidų
Naujojoje Panevėžio menų erdvėje „Stasys Museum“ vos tik atidaryta prieš dvejus metus mirusio austrų menininko Hermano Ničo paroda iš karto gavo pravardę – kruvinoji.
Joje eksponuojami ir gyvūnų krauju tapyti paveikslai, ir raudonais dažais, imituojančiais tą patį kraują, aptaškytos drobės.
Smalsaujantiems gidė rodo, kurios drobės nuteptos tikru krauju.
Tik jis buvo nebe raudonas, nuo laiko sukepęs ir parudęs. Tokių paveikslų net keli.
Ženklu N–18 pažymėta paroda įspėja, kad pateikiami reginiai – tik suaugusiems ir ne jautriesiems, o testas, kiek jie gali ištverti, paslėptas už raudonų užuolaidų.
Uždanga pridengtoje kabinoje žiūrovai gali peržiūrėti vaizdo filmą. Jame – jaučių pjovimo (nužudymo), jų išdorojimo bei nukryžiavimo scenos. Veiksme dalyvaujanti minia baltai vilkinčių žmonių visa permirkusi krauju.
Salėje fotografuoti leidžiama tik kruvinąsias abstrakcijas, o realistinių fotografijų, kuriose matyti išsikruvinę performansų dalyviai ir nudirtų, prie lentų prikaltų gyvūnų maitos, perfotografuoti nevalia.
Socialiniai tinklai ūžia
Parodoje apsilankę panevėžiečiai jau kurį laiką socialiniuose tinkluose dalijasi patirtais negatyviais įspūdžiais ir svarsto, ar tikrai kultūrine vertybe pristatomą kruviną atrakciją buvo verta rodyti? Ar tai tikrai menas?
Kai kurie klausė, kokia bus tolesnė „Stasys Museum“ veikla, jei jau pirmoji paroda tokia šmėkliška?
„Panevėžio kraštas“ pakalbino šios parodos kuratorę, vilnietę Liną Albrikienę. Būtent jos iniciatyva skandalingai minimo menininko kūryba rodoma panevėžiečiams.
Šnekėjomės, kaip parodos „Hermann Nitsch. Gesamtkunstwerk“ (išvertus Hermanas Ničas. Totalinis meno kūrinys) kelias nusitiesė iki Panevėžio ir kokią žinią ji siunčia žiūrovui.
Atvežti garsaus autoriaus meną būna sudėtinga
– Kodėl parinkote rodyti tokio skandalingo, net jo gimtojoje Austrijoje dviprasmiškai vertinamo kūrėjo darbus?
– Lėmė mano asmeninis pasirinkimas, aš ir pati esu menininkė. Norėjau atvežti būtent jį. Esu kūrusi menininkų rezidencijose Austrijoje, ten vykau net keturis kartus. Per tai užmezgiau daug ryšių su kuratoriais, kolekcininkais, menininkais Vienoje ir Grace.
H.Ničo kūryba man visada patiko, eidavau į jo parodas, mačiau jo kūrinius, žinojau, kas kolekcijose turi jo kūrinių. Tada ir pagalvojau, kad reiktų atvežti į Lietuvą.
Atvežti garsaus menininko kūrybą labai sudėtinga, kai nieko nepažįsti, tad pasinaudojau ryšiais bei pažintimis ir tuos kūrinius gauti pavyko nesunkiai.
– Atsitiktinis žiūrovas mato vien kruviną siaubą. Kai kas mano, kad čia vien noras šokiruoti ir taip pritraukti visuomenės dėmesį. Kaip tai paaiškintumėte? Kokią žinią kūriniai siunčia?
– Manau, kad H.Ničo kūriniai atspindi šią dieną. Tai žinia apie žiaurumą, egzistencines prasmes. Karų Ukrainoje, Sirijoje, Libane prasme. Pasaulis neramus, kariauja, liejasi kraujas. Autorius savo kūryboje kalba apie mirtį ir gyvenimą, manau, kad tai labai aktualu.
Kai pati vedžiau ekskursijas, mačiau, kad žmonės supranta, reflektuoja.
Šioji paroda nebūtinai turėjo būti „Stasys Museum“ erdvėse, bet kad čia dirbu, esam šiuolaikinio meno muziejus, tai čia ir atvežta. Ir, manau, čia labai tiko.
H.Ničas ėjo prieš tabu. Taip, jis norėjo ir šokiruoti, bet labiausiai norėjo paveikti visuomenę. Jis tikėjo ritualų galia, ritualai sukelia gilias emocijas. Jas, užslėptas ir užspaustas, norėjo ištraukti iš žiūrovų, išprovokuoti katarsį.
– H.Ničas bičiuliavosi ir su mūsų kraštiečiu garsiuoju Jonu Meku. O jūs minėjote, kad H.Ničo kūryba itin tinka šiam – S.Eidrigevičiaus muziejui. Ir tarp šių dviejų autorių net įžvelgiate tam tikrų panašumų?
– H.Ničo kūryba yra didžiulis kontrastas S.Eidrigevičiaus kūrybai, bet jųdviejų, kaip menininkų, patirtys šiek tiek panašios.
H.Ničas kūrė priespaudoje, jis net 3 kartus buvo nuteistas už savo pasirodymus, performansus, net turėjo išvykti gyventi į Vokietiją dešimčiai metų, nes Austrijoje jam nebeleido tokių performansų daryti, žadėjo, jei nesiliaus, uždaryti šešeriems metams į kalėjimą. Jį persekiojo ir aplinkosaugininkai.
Su Stasiu sieja būtent kūrybos sąlygos. Jam ir kitiems sovietinėje priespaudoje laisvai kurti buvo sudėtinga, tik slapta kažkur palėpėse. Parodas rengdavo rūsiuose.
Tikro kraujo ir dabar gali nusipirkti
– Už ką konkrečiai policija nusitaikė į H.Ničą? Gal tikrai buvo žiauraus elgesio su gyvūnais?
– Policija atvyko jau į vieną pirmųjų H.Ničo pasirodymų, nors ten iš tiesų nieko baisaus nebuvo. Tik pristatytas kūrinys su kruvinu menstruacijų tamponu, priklijuotu prie drobės.
Pokarinė Austrija buvo labai konservatyvi, vyravo tradicinių pažiūrų politika. Kuriantieji netradiciškai būrėsi į grupes, viena tokių buvo Vienos akcionizmas, o H.Ničas ten laikytas pagrindiniu.
Gyvūnėlių jis neskerdė. Pats H.Ničas yra sakęs, kad 95 procentai visų performansams panaudotų gyvūnų būdavo paimami iš skerdyklos. Kraują irgi imdavo iš skerdyklos. Net ir šiandien Austrijoje skerdyklose gali nusipirkti kraujo, nes jis naudojamas tradicinių kraujinių dešrų ir vėdarų gamybai.
Policija persekiojo, nes manė, kad menininkas smurtauja per savo performansus.
– Į tuos 5 procentus tikriausiai įsipaišo ne silpnų nervų žmonėms skirtas valandos trukmės vaizdo įrašas su visų akivaizdoje nužudomais ir išmėsinėjamais jaučiais? Ar daugiau tokių parodinių žudynių būta?
– Tame dokumentiniame filme, kur veiksmas vyko šešias dienas, buvo nušauti trys jaučiai. Ne šiaip kokie atsitiktiniai, o tie, kurie auginti mėsai, skerdyklai. Čia viskas, apie ką H.Ničas tuo filmu kalba, yra apie masinę produkciją, apie tai, ką mes valgom. Ne apie vegetarizmą ar mėsos nevalgymą, jis pats nebuvo vegetaras. Jis tiesiog parodo gyvenimo realybę.
Mano kolegė pasakojo, kad kai buvo maža, kaime pas močiutę irgi matė, kaip skerdžia gyvulius.
Taigi H.Ničo performanse, kur dalyvavo per tūkstantį žmonių, nušauti ir išmėsinėti jaučiai savo funkciją atlieka iki galo – yra iškepami ir suvalgomi.
Lietuviai priėmė gan taikiai
– Kaip priėmėte žiūrovų reakcijas? Pirmą savaitę socialiniai tinklai ūžė nuo pasipiktinimo. Ar to tikėjotės? Koks parodos lankomumas?
– Per pirmą savaitę parodą aplankė 2200 žiūrovų. Nesu girdėjusi jokių neigiamų pasisakymų, kiek pažįstu, visi džiaugiasi, kad toks garsus autorius atvežtas į Lietuvą.
Šiuo metu rengiama gan daug jo parodų Europoje, prieš atvežant į Panevėžį darbai eksponuoti Danijoje.
Du dešimtmečius H.Ničo asistente buvusi Marta Šildorfer talkina rengiant jo parodas. Ji yra pasakojusi, kad būna itin audringų reakcijų, pasipiktinimo, net iki fizinių išpuolių. O mes gan konservatyvi tauta, čia nieko panašaus nevyksta.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šioji abstrakcija yra užuomina apie žmonių vartojamą maistą, kurio nemažą dalį sudaro ir gyvūnų mėsa. A.Švelnos nuotraukos
2. Rudos dėmės nėra dažai, o tikras kraujas, per laiką pakeitęs spalvą.
3. L.Albrikienė teigė, kad H.Ničo darbai mūsų mieste eksponuojami jos iniciatyva. stasysmuseum.lt nuotr.
4. Sąsajas su šių dienų karais žiūrovai turėtų įžvelgti krauju permirkusiuose kareiviškuose neštuvuose.
5. 6. 7. Ekspozicijoje rodomos kraujo imitacijos ir tikru krauju apšlakstytos drobės nėra vaizdai, skirti jautriems žmonėms, tad lankyti H.Ničo parodą nerekomenduojama nepilnamečiams.
8. Galva su kruvinu raiščiu ant akių daugeliui kėlė nemalonias emocijas.
9. Šioji didžiulė drobė nuo viršaus iki apačios nutepta tikru krauju. Per laiką jis sukepė ir pakeitė spalvą.
A.Švelnos nuotraukos
