Liaudos upė tarsi laiko upė
Mėlynai vilnijančiu audiniu, tarsi vandeninga Liaudos upe, Panevėžio dailės galerijos lankytojai patenka į palei Nevėžio intaką Liaudą XVI–XIX amžiuje gyvavusį lenkiškąjį regioną, vadintą Liaudos žeme. Ji apėmė maždaug tas vietoves, kuriose dabar išsidėstę Panevėžio, Kėdainių ir Radviliškio rajonai.
Didžiąją Liaudos gyventojų dalį sudarė nuo baudžiavos atleisti smulkieji bajorai, susibūrę į bajorkaimius. Jie garsėjo narsa, gynė Veliuonos pilį nuo kryžiuočių, dalyvavo karuose, ypač pasižymėjo XVII amžiaus vidurio kovose su rusais ir švedais, buvo aktyvūs XIX a. sukilimuose prieš caro valdžią.
Tarptautinė paroda „Liaudos žemė. Ką slepia Senkevičiaus dėžutė“ yra išskirtinai reikšminga. Ji skirta bendram lietuvių ir lenkų istorinam paveldui bei Liaudos žemę savo romanu „Tvanas“ išgarsinusiam rašytojui, Nobelio premijos laureatui Henrikui Senkevičiui atminti.
Brangiausias – paslaptingas
Centrinis parodos eksponatas – 125 metų senumo medinė, oda traukta ir žalvariu puošta Varšuvos meistrų pagaminta dėžutė. Nuo jos ir prasidėjo parodos rengimas.
Parodoje ta dėžutė taip pat tarsi apsupta upės vandenų, ją gali pamatyti prietemoje, tik praskleidęs mėlynas užuolaidas.
Mūsų gidė – Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių kuratorė Rasa Stružienė pasakoja, kad dėžutę H.Senkevičiui 1900 metais padovanojo Panevėžio krašto bajorai, atsidėkodami už „Tvane“ aprašytą ir išgarsintą Liaudą. Tuo metu pati Liauda jau nebeegzistavo, gyvavo tik kaip šlovingos praeities mitais apipintas prisiminimas. Dėžutėje buvo tais pačiais metais darytų 30 Liaudos krašto nuotraukų ir 6 lapai dovanotojų parašų.
Legenda tampantį Liaudos kraštą anuomet fotografavo panevėžietis fotografas Mečislovas Pugačevskis, o lapus su parašais papuošė piešiniais nuo Krekenavos kilęs ir Rodų koplyčioje po mirties palaidotas dailininkas Romanas Švoinickis.
Vyko į ekspediciją ieškoti dar nepranykusių pėdsakų
Ekspozicijos pateikimas įspūdingas: žiūrovas vedamas per juodus ir baltus kambarius, kuriuose išdidinti fotovaizdai jį tarsi panardina į seniai praėjusį laiką.
Dabartyje jis tarsi mato ano meto pėdsakus.
Abipus simbolinės upės krantų stūkso Mitriūnų dvaras: ir didingas senasis, su baltom kolonom, ir dabartinis – tai, kas iš jo likę. O likę vien storų raudono mūro sienų fragmentai. Daugelis eksponatų taip ir sugretinti: kas buvo ir kas liko.
Pasak R.Stružienės, rengdami parodą muziejininkai su savo fotografu Gediminu Kartanu leidosi į ekspediciją po Liaudos kraštą, ieškojo tų pačių vietų, kurios buvo užfiksuotos 1900 metais darytose nuotraukose.
Kitų dvarų ir kuklesnių bajorkiemių jau nelikę nė žymės, vienų buvimo vietą buvo galima nuspėti iš kalnelių, kitų – iš išlikusių parkų medžių.
Anot muziejininkės, per šimtmetį beveik nepasikeitė tik bažnyčios – kokios buvo Upytės, Vadaktų šventovės, tokios ir liko.
Įsivaizduoti kelis Liaudos gyvavimo šimtmečius žiūrovui padeda iš Lenkijos nacionalinės filmotekos – Audiovizualinio instituto – gauta medžiaga, sustabdyti kadrai iš filmo, pastatyto pagal antrą trilogijos dalį „Tvanas“.
Rodoma ir Tadeušo Bistramo, Lietuvos didikų palikuonio, dokumentinė apybraiža „Lietuviškais „Tvano“ keliais“.
Buvo lyg tas oro gurkšnis
Istorinė ir kultūrinė informacija koncentruota, tenka susikaupti, kad nepamestum ekspozicijos esmę siejančio siūlo.
R.Stružienė aiškina, jog ekspozicijoje galima matyti kelis laikmečio pjūvius.
H.Senkevičius „Tvaną“, kuriame aprašomas XVI amžiaus gyvenimas, išleido 1886 metais – lenkų tautai labai svarbiu metu. Tuo laiku buvo sunkūs caro represijų dešimtmečiai, kai visokiais būdais stengtasi susidoroti su lenkų kultūra, uždaryti visi lenkiški laikraščiai, drausta lenkiškai kalbėti, lenkų kilmės asmenys negalėjo įsigyti žemės.
Pasak R.Stružienės, „Tvano“ pasirodymas istoriškai sudėtingu laikotarpiu buvo lyg oro gurkšnis, labai svarbus lenkakalbei bendruomenei sudėtingu laikmečiu, kai lenkai, kaip ir lietuviai, stengėsi išsaugoti savo tautinį tapatumą. Tad romantizuoti ir heroizuoti knygos veikėjai kėlė dvasią.
„Žinomi faktai, kad knyga slapta skaityta namuose, susodinus vaikus ir susirinkus visiems šeimynykščiams. Visi turėjo įsivaizduoti, kokia buvusi didinga Liauda, kokie narsūs bajorai. Norėta pabrėžti ir lenkiškumą, ir tautinį savo tapatumą“, – pasakojo muziejininkė.
Knyga išpopuliarėjo, išversta į daugelį kalbų, per ją sklido žinia apie Vadaktus, Vadaktėlius, Pociūnėlius, Liubičius, Mitriūnus ir kitas Liaudos vietoves.
Rašytojui įteikta ypatinga dėžutė buvo padėka nuo Lietuvos bajorų. Dovana tuo metu buvusi ypač moderni.
Pavardžių iš „Tvano“ ir dabar ten pilna
Praeitis ir dabartis parodoje labai natūraliai persipina. Nebelieka svarbios laiko kilpos – to, kad rašytojas aprašo prieš 200 metų vykusį veiksmą. Kam rūpi, kiek čia tos tikrovės, jei vietovių pavadinimai tie patys, pavardės atitinka.
Bilevičiai, Domaševičiai gyveno ir tada, ir dabar. Ir kitos pavardės realios, buvusių aplinkinių dvarininkų. Ir romane jos minimos, ir gyvenime. Tą liudija dėžutėje rasti parašų lapai.
„Ir kaipgi čia tas „Tvanas“ tapo tokiu savu Liaudos gyventojams? Nes jie susitapatino su tom pavardėm, knygoje ėmė ieškoti savo protėvių, tarėsi juos atpažinę. Nors Liaudos jau kaip ir nebuvo, iš knygos išsirutuliojo mitas, apaugo pasakojimais apie jos praeitį“, – aiškina muziejininkė.
Profesorė parašė laišką
Parodai parengti prireikė trejų metų. Ji yra net devynių kultūros institucijų bendro darbo rezultatas. Pagrindinis organizatorius – Panevėžio kraštotyros muziejus.
Prasidėjo nuo to, kad Varšuvos universiteto Baltistikos centro profesorė, mokslų daktarė Inesa Szulska kreipėsi į mūsų muziejų, ieškodama medžiagos apie dailininką R.Švoinickį. Su muziejaus vadovu A.Astramsku užsimezgė bendravimas laiškais.
Susirašinėjant paaiškėjo, kad profesorė prieš trejus metus Kelcų nacionalinio muziejaus padalinyje H.Senkevičiaus memorialiniame muziejuje aptiko labai įdomų eksponatą – dėžutę – ir ją ištyrinėjo.
Lenkijoje rašytojo muziejus įkurtas dvarelyje, kurį jis gavo dovanų iš valstybės už kūrybinius nuopelnus. Išlikę dalis rašytojo daiktų. Dėžutę profesorė aptiko žiūrinėdama šūsnis rašytojui siųstų sveikinimų. Iki tol tuo, kas joje buvo sudėta, istorikai nebuvo domėjęsi.
Paaiškėjo, kad dėžutė labai susijusi su Panevėžio kraštu, kadaise egzistavusiu Liaudos istoriniu regionu. Į Panevėžį atkeliavo ir tai, kas buvo įdėta į ypatingąją dėžutę – originalios senovinės nuotraukos bei piešiniai. Jiems rodyti buvo iškeltos griežtos sąlygos: eksponatai negali būti ryškioje šviesoje ir privaloma paisyti temperatūrų bei drėgmės režimo.
Romane – gal ir bičiulio pasakojimai įsilieję
Rengiant parodą, prasidėjo panevėžiečių ir lenkų muziejininkų bendradarbiavimas, daug laiko praleista archyvuose ir bibliotekose, lyginant istorinius parašus ir kitus duomenis.
Paaiškėjo, kad dvarą Roduose turėjęs R.Švoinickis būdamas Varšuvoje artimai bendravo su rašytoju H.Senkevičiumi, šeimos krikštijo vieni kitų vaikus.
Gali būti, kad dailininko pasakojimai apie savo krašto praeitį atsidūrė ir garsiajame romane.
Viena galerijos siena skirta ir R.Švoinickiui, eksponuojami jo išlikę kūriniai ir šeimos nuotrauka.
Buitiškas kampelis sudėliotas iš mūsų muziejaus turimų eksponatų, priklausiusių Panevėžio krašto dvarams ir atspindinčių Liaudos gyvavimo laikotarpį.
Muziejus turi dvi gražias alebatsro vazas iš Naudvario dvaro, įėjusio į Liaudos teritoriją. Sveikosios vazos atspaudas rodomas ant tento, o gyvai – sudužusiosios gabalai.
„Tai simbolių kalba apie lietuvių ir lenkų santykius. Juk buvo visokių istorinių peripetijų laikotarpis, kai pas mus lankų kalba laikyta kanceliarine, kai kultūra ėjo iš Lenkijos ir laikyta viršesne. Tarsi lieka klausimas, ar santykiai tarp tautų tebėra pabyrėję, ar dar jaučiam nuoskaudas, ar visas lenkiškasis dvarų paveldas per tiek laiko jau tapo savas ir mums?
Kad panevėžiečiai išvystų legendinę Liaudos žemę, Panevėžio muziejininkams talkino Nacionalinis Kelcų muziejus, jo padalinys H.Senkevičiaus memorialinis muziejus Oblengoreke, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka, Kėdainių krašto muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka bei Lenkijos nacionalinės filmotekos audiovizualinis institutas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Dailės galerijos patalpoje, kur eksponuojama vertingoji dėžutė, tvyro prietema, ji sukuria tolimos praeities atmosferą.
2. „Tvano“ autorius H.Senkevičius su vaikais savo dvare Oblengoreke.
3. Dovaną rašytojui siuntusių Lietuvos bajorų parašai, papuošti R.Švoinickio piešiniu.
4. ir 5. Mitriūnų dvaras senais laikais, kai turėjo šeimininkus bei gyventojus, ir dabar, kai iš jo likę vien mūro griuvėsiai.
6. Dėžutės dangtis papuoštas žalvariniu Vyčiu, o nuo jo einančiuose spinduliuose įrašyti Liaudos bajorkaimių pavadinimai.
7. Upytės bažnyčia per daugiau nei šimtmetį išoriškai visai nepakito ir šiandien atrodo taip pat.
8. ir 9. Parodoje rodomi išlikę dvarininko R.Švoinickio tapyti paveikslai.
10. Muziejus iš savų eksponatų sukomponavo dvaro aplinkos kampelį, atitinkantį Liaudos gyvavimo laikmetį.
A.Švelnos nuotraukos
