Pėsčiomis kunigo keliu
„Su kiekvienu žingsniu susimąstykime ir apie kunigo Alfonso Lipniūno gyvenimo kelią, ir apie savuosius...“ – taip palinkėjo Panevėžio vyskupas, emeritas Jonas Kauneckas būriui žmonių, susirinkusių nueiti pėsčiomis nuo Talkonių kaimo iki Pumpėnų.
Tai – A.Lipniūno vaikystės kelias, kuriuo iš gimtos sodybos jis eidavo pradinės mokyklos link.
Dabar šioje sodyboje baltomis langinėmis gyvena tolimi šviesuolio giminės.
Neilgu, bet prasmingu žygiu kraštiečio kankinio 120-ąsias gimimo metines nusprendė pažymėti Pasvalio krašto muziejaus darbuotojai. Jie pakvietė prisijungti visus norinčius.
Muziejaus direktorė Vitutė Povilionienė pasidžiaugė, kad į žygį rinkosi ne tik įvairaus amžiaus pasvaliečiai, pumpėniečiai, bet atvyko kunigo gerbėjų biržiečių, panevėžiečių, vilniečių.
Jau neabejojama, kad vos 40 metų gyvenusį A.Lipniūną Vatikanas paskelbs palaimintuoju. Klausimas tik, kada tiksliai tai įvyks: šiemet ar kitąmet.
„Lipniūnas stos į vieną gretą šalia palaimintųjų Teofilio Matulionio, Jurgio Matulaičio. Be abejonės, mums garbė turėti tokį šviesuolį“, – kalbėdama su korespondente džiaugsmo neslėpė muziejininkė Bronislava Lapinskaitė.
Prisiminė visus šviesuolius
„Plazdant Lietuvos trispalvei, lydimi vyskupo Jono Kaunecko ir Pasvalio dekano Henriko Kalpoko pajudėjome akmenuotu keliu link Pumpėnų miestelio. Pumpėnų žemėse užaugo daug iškilių žmonių“, – žygio įspūdžiais dalijosi muziejininkai.
Žygeiviai pakeliui sustojo ir trumpai prisiminė kitus krašto šviesuolius: knygnešį kunigą Felicijoną Lelį, Šv. Rašto vertėją kunigą Česlovą Kavaliauską, kino režisierių ir operatorių Petrą Abukevičių, skulptorių Juozą Zikarą, bažnyčią atnaujinusį ir šventoriuje palaidotą kunigą Juozapą Viksvą.
Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Šv. Mišias už Dievo tarną, didį kunigą ir kankinį A.Lipniūną aukojo J.Kauneckas, Pasvalio dekanas Henrikas Kalpokas ir Pumpėnų bažnyčios kunigas Domingo Avellaneda. O kultūros centro salėje skambėjo prisiminimai apie A.Lipniūną, pamąstymai apie jo gyvenimą ir netgi asmeniniai jautrūs paatviravimai.
Bene labiausiai visiems rūpėjo išklausyti kunigo giminaičių prisiminimus. Jie pasakojo, kaip dar vaikystėje ganydamas karves jis mėgdavo pasilypėti ant akmens ir garsiai sakyti prakalbas.
Vaikas stebuklingai išgyveno
Vyskupas A.Kauneckas užsiminė apie išskirtinį atvejį, kurį jis pats laiko stebuklu.
Jis ir prisiminimų knygoje aprašęs, kaip kentėjo dėl stuburo išvaržų keliamų skausmų. Dėl jų nebegalėjo nei į vyskupiją važinėti, nei sėdėti, nei miegoti. Kai skausme ir nemigoje išsikankino kelias dienas ir naktis, mintyse papriekaištavo A.Lipniūnui, kodėl šis, būdamas danguje, leidžia taip kankintis jo vyskupijos vyskupui.
Kaip tik tuo metu skausmai aprimo ir vyskupas užmigo visai parai. Nubudęs pats labai nustebo, kad nebeskauda stuburas. Gydytojai ištyrė ir pasakė, kad išvaržos pranyko, savaime sudžiūvo. Bet patikino, kad taip nutinka, tiesa, tik vienam iš 100 tūkstančių.
Apie A.Lipniūną kalbėjusi garsi panevėžietė buvusi bibliotekininkė Albina Saladūnaitė perdavė ir daugiau žmonių liudijimų, kaip jie pagijo maldoje kreipdamiesi pagalbos į A.Lipniūną.
Ji prisiminė vieną pumpėnietį vaiką, taip smarkiai apdegusį kūnelį, kad išgyventi, atrodė, neįmanoma. Bet kunigas ir tėvai meldė A.Lipniūną išsaugoti gyvybę, ir berniukas stebuklingai išgyveno.
Atsakymai nežinia iš kur ateina
„Prie Lipniūno kapo Panevėžio Katedros šventoriuje esu pakalbinusi jaunuolį, kodėl jis būtent čia meldžiasi. Atsakė, kad kunigas jam padeda sunkiausiais gyvenimo momentais“, – tęsė A.Saladūnaitė.
Apie savo panašias patirtis susirinkusiesiems paatviravo ir Vaškų bibliotekininkė Aldona Oniūnienė. Moteris papasakojo, kad ant stalo laiko knygą su A.Lipniūno nuotrauka. Kai viskas gyvenime susipina ir sunku surasti išeitį, ji žvilgteli į nuotrauką – ir atsakymas nežinia iš kur ateina.
Moteris pasidžiaugė, kad su šeima buvo nuvykusi į Pucką, kitas Lenkijos vietoves, susijusias su kunigu. Tai buvo kadaise sau pačiai duotas pažadas.
A.Saladūnaitės įsitikinimu, tokie pasakojimai – tai liudijimai, kad iki žmonių, o ypač kraštiečių, dar vis ateina A.Lipniūno gyvenimo aidai.
Ji gyrė muziejaus parengtą kilnojamąją nuotraukų parodą „Kun. Alfonsas Lipniūnas: žmogus, nešęs žmogui ir tautai prisikėlimo viltį“. Ją galima pamatyti muziejaus kieme, o ypač įspūdingai atrodo apšviesta vakare.
Nebėgo dėl šv. Mišių
A.Saladūnaitė vedė ir Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos renginį „Šventas Kunigas, šventas Žmogus ir šventas Lietuvis“.
Kunigo giminaitė Danutė Kriščiūnienė parodė A.Lipniūno jos šeimai dovanotus šaukštelius, perskaitė ant skiaučių jos motinos užrašytus kunigo pamokymus.
„Ir bibliotekoje Lipniūnas buvo prisimintas labai šiltai ir šviesiai. Pagalvojau, kad niekur kitur taip stipriai pajusti jo dvasią gal ir nebūtų įmanoma kaip gimtajame krašte“, – svarstė A.Saladūnaitė.
Ji sakė, kad negali nesigraudinti žinodama, kaip A.Lipniūnas per pamokslus liepdavo nežudyti žydų, negrobstyti jų turto, kaip iš sakyklos šaukė, kad negalima mūsų jaunuolių atiduoti nacių SS daliniams.
„Kunigo klausydavo pilna bažnyčia, kai kas – tiesiog gatvėje. Jo žodžiai veikė kaip magnetas“, – kalbėjo A.Saladūnaitė.
Okupantai apkaltino kunigą kurstymu prieš valdžią, suėmė ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
A.Lipniūnas galėjo išvengti baisios lemties. Naktį jis buvo perspėtas, bet nepaklausė patarimo bėgti. Kunigas paaiškino, kad negali niekur bėgti, nes rytą jam reikės laikyti šv. Mišias.
Apgailestavo dėl nupjauto gluosnio
Koncentracijos stovykloje – mirties fabrike – A.Lipniūnas neapleido kunigo pareigų, klausė išpažinčių, dalijo komuniją, badaujančius gelbėjo atiduodamas savo duonos kriaukšlelius. Jis rizikavo savo gyvybe, bet kitiems teikė viltį.
Kalėjo ir daugiau lenkų kunigų, bet daugiau tokių drąsių kaip A.Lipniūnas nebuvo.
„Ką gali kunigas vietoje, baisesnėje nei pragaras, rodo istorija, nutikusi su žiaurumu garsėjusiu prižiūrėtoju Kazlovskiu“, – tęsė A.Saladūnaitė.
Jeigu Kazlovkis išsikviesdavo ką nors pas save, visi žinojo – tai mirties nuosprendis.
Tad kaliniai nebesitikėjo išvysti ir A.Lipniūno, kai jis buvo nuvesdintas į prižiūrėtojo kabinetą. Bet po kurio laiko svyruodamas A.Lipniūnas grįžo į savo vietą ir tepasakė, kad Kazlovskis priėjo išpažinties.
A.Saladūnaitė prisipažino, kad pasakodama šį kunigo gyvenimo epizodą ji negali sulaikyti ašarų.
Pradėjus Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuaciją, kaliniai buvo varomi į Lenkiją vadinamuoju mirties keliu. Daugelis jame ir liko – sušaudyti, užmušti šautuvo buože, mirę iš nuovargio, bado ir ligų.
A.Lipniūnas pasiekė Pucką, bet ligoninėje susirgo šiltine ir mirė.
Pervežti palaikai buvo palaidoti Katedros šventoriuje, po svyrančiu gluosniu. A.Saladūnaitė apgailestavo, kad gluosnis buvo nupjautas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kunigas Domingo kalbėjo, kad A.Lipniūnas teikė žmonėms ir tautai viltį.
2. Kraštotyrininkas Bronius Mažylis pabrėžė, kad visko pagrindas yra šeima.
3. Vyskupas J.Kauneckas ir kunigas D.Avellaneda (centre) būryje žmonių paniro į asmeninius pamąstymus.
4. Saulėtą gražią dieną žygio dalyviai neskubėjo, pakeliui sustojo ir trumpam prisiminė kitus krašto šviesuolius: F.Lelį, Č.Kavaliauską, P.Abukevičių, J.Zikarą, J.Viksvą.
P.Ramanausko nuotraukos
