INDIANA GRIGIENĖ
„Nebuvau ir neisiu, nenoriu į tokią bjaurastį žiūrėti. Užtenka to, ką mačiau internete. Neįžvelgiu absoliučiai jokios prasmės.
Kad tai rezonuoja su karu Ukrainoje, skamba kaip pasityčiojimas.
Mačiau ukrainietės menininkės fotografijų parodą. Joje karo suluošinti žmonės. Be kojos, sudraskytom rankom, žaizdoti, su ramentais vėl einantys į frontą.
Vaizdai žiaurūs, bet turi prasmę, matai, ką karas padaro su žmonėmis, ir ašaros tvenkiasi.
O čia kažkokių išprotėjusių veikėjų orgijos, nerandu žodžių, kaip kitaip įvardyt.
Jie sugalvoja išdraskyti gyvūną, jį prikalti prie kryžiaus. Kam?
Tai grynai satanistinės apeigos. Keista, kodėl bažnyčia tyli.
Prieš to autoriaus nepagarbą gyvybei piketavo ir žalieji.
Paimti išmėsinėtą gyvūną, pilstyti šiltą kraują ir iš to „daryti“ paveikslą, dėti ant kažkieno galvos žarnas – juk visa tai eina prieš žmogaus prigimtį.
Dukra buvo toje parodoje, neištvėrė iki galo žiūrėti vaizdo įrašo, tą dieną net valgyti negalėjo.
Ačiū, mums nereikia tokio meno.
„Stasys Museum“ skelbiasi, kad rengs vien tarptautines parodas.
Turime apsčiai talentingų lietuvių, kodėl jų kūrybos naujose erdvėse nerodyti?
Atvežkit Šarūną Sauką, rodykit Algimantą Aleksandravičių, Saulių Saladūną...
Kodėl saviškių purtomasi? Matyt, vadovų labai žema savivertė, jei į įstaigą norima atkreipti dėmesį visokiais išsišokimais.
AUGUSTAS MAKRICKAS
Ekskursijoje po muziejų buvau su gide. Geriausia, kai profesionalė parodą pristato, kuratorė papasakoja autoriaus gyvenimo bei jo kūrinių istoriją.
Manau, kiekvieną parodą reikėtų vertinti ne vien kaip vizualų darbą, bet atsižvelgti ir į paties menininko gyvenimo istoriją bei laikmetį. Tada matai visą vaizdą, o ne paskiras detales.
Manęs niekas nešokiravo, dabar juk tiek visokių keistenybių yra, bet žvelgiant į anuometinį laikotarpį, 1960–1980 metus, kai H.Ničas aktyviausiai kūrė, suprantama, tokios parodos atrodė kontraversiškos ir sulaukė neigiamo visuomenės dėmesio.
Nufilmuotas performansas visai nešokiravo. Performansų kūrėja panevėžietė Monika Dirsytė irgi eina per savo kūno galimybių ribas.
Panevėžiui ši paroda – sėkmė. Juk puiku, kad iš svetur atvežama nematytų, nepažintų, visiškai kitokių menininkų darbų. Mūsų miestui to tikrai reikia, reikia kultūriškai šviestis ir tobulintis.
DAIVA SKRUPSKELIENĖ
Parodoje lankiausi su gidu, vienai turbūt ne visai aišku būtų.
Koks įspūdis? Tiesiog žmogus savo išgyvenimus perkėlė ant drobės. Pamatyti viską verta, nemačius nereikėtų komentuoti, kuo daugiau pamatai, tuo geriau gali palyginti su kitkuo, nuomonę susidaryti.
Paroda savotiška. Negaliu sakyti, kad sužavėjo. Privertė susimąstyti, kokie skirtingi esame ir kokius skirtingus išgyvenimus patiriame.
Autoriaus išgyvenimai, atrodo, ištisai kartojasi. Negali žinoti kodėl, kito žmogaus kailyje nepabuvęs.
Filmą apie jaučių žudymus ir mėsinėjimus žiūrėjau, akių prisidengti neprireikė, tai juk performansas, tokia autoriaus saviraiškos forma.
ALOYZAS NAINYS
Parodoje, o ir „Stasys Museum“ dar nebuvau. Ruošiuosi, gal kada ir nueisiu.
Esu grynas panevėžietis, dar prisimenu „Garsą“ ir buvau bei esu prieš šito pastato atsiradimą.
Parodas lankau, ką tik buvau J.Miltinio dramos teatre parodoje dailininkui Stasiui Petrauskui atminti. Apie kruvinąją parodą girdėjau, nesu nei veganas, nei vegetaras, bet tapymo krauju nesiveržiu žiūrėti. Nors kaip čia pasakius, dabar mada tokia...
Suprantu, kad daug kas piktinasi nepagarba gyvybei. Ogi pažiūrėkim į šuniukus, kai gatvėje vedasi visokiais madingais drabužėliais apvilktus. Kartais šunelis madingiau už savininkę atrodo...
Man nieko bloga neatsitiktų, jei pažiūrėčiau vaizdajuostę apie gyvūno nužudymą ir išdarinėjimą, juk kaime augau. Iki šiol atsimenu, kaip pirmą kartą gaidžiui galvą nukirtau. Toks gyvenimas, specialiai augini gyvulį ar paukštį, kad suvalgytum.
Auginant vaikus buvo problema, galvojau, kaip čia reikės elgtis: nesinori, kad vaikai matytų skerdžiamą gyvulį, bet jie tai vis tiek sužinos.
Negalim žinoti, kas laukia ateity, gal tie mūsų vaikučiai, kuriuos labai saugom nuo visko, susidurs su itin baisiais dalykais.
LIUDA JONUŠIENĖ
Apie parodą negaliu kalbėti, nes nemačiau, bet ir nenoriu jos matyti.
Sprendžiant iš atsiliepimų, nuotraukų, reportažų, toks menas, o greičiau antimenas, ne kiekvieno, net ir menininko, psichikai ir nervų sistemai... Man tik gaila, kad Stasio muziejus jau savo parodinės veiklos pradžioje iškart į lankytojus šauna išcentrinėmis kulkomis...
TOMAS RUDOKAS
Paroda neabejotinai reikalinga. Didelis pliusas miestui, kad atvežta menininko, įtraukto į pasaulio meno istoriją, kūryba.
Tik klausimas, kiek žiūrovas yra tam pasiruošęs. Mokyklose per vieną savaitinę pamoką meno vartotojo neišugdysi.
Daugelis įsivaizduoja, kad menininkas privalo kurti tik gražius paveikslus, kur viskas estetiška ir aišku, o kai susiduria su kitokio pobūdžio menu, suveikia savisaugos instinktas ir atmetimo reakcija: „Jei aš čia nieko nesuprantu, vadinasi, čia nesąmonė.“
Nuo XX amžiaus pabaigos mene neliko privalomos estetikos, į pirmą planą išeina emocijų bei idėjų transliavimas, todėl šiuolaikinėje dailėje yra ir kraujo, ir žarnų, tad, mano manymu, Ničas neparodė nieko naujo, manęs nei šokiravo, nei sukrėtė.
Paroda stipri, nors nėra estetiškai patraukli. Išėjus jos nepamirši, šitie kūriniai sukelia diskusijas tarp žiūrovų, o tai nėra blogai.
Pats Ničas teigė, kad karas, kuriame dalyvavo jo tėvas, padarė didelę įtaką jo kūrybai. Su tuo nepasiginčysi, juk bet koks karinis konfliktas veikia visus į jį patenkančius žmones.
Kalbant apie šią parodą karo Ukrainoje tema nereikėtų spekuliuoti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. AUGUSTAS MAKRICKAS.
2. DAIVA SKRUPSKELIENĖ.
3. ALOYZAS NAINYS.
4. LIUDA JONUŠIENĖ.
5. TOMAS RUDOKAS.
A.Švelnos nuotraukos
