Bloknote užlinko lapas

„Ir vėjas mus nuneš“ – taip vadinasi ką tik Panevėžyje, „Stasys Museum“, atidaryta nauja tarptautinė paroda. Savo darbus čia eksponuoja 21 menininkas iš 5 valstybių, o pristatyme dalyvavo trys.

Tai jau antroji paroda naujajame „Stasys Museum“. Ji irgi gali sukelti skandalą, nes vėl neišvengė kraštutinumų.

Pirmoji paroda buvo austrų menininko Hermanno Nitscho. Ji, skirta tik pilnamečiams lankytojams, sulaukė pasipiktinimo žinučių, nes kai kurie kūriniai buvo tapyti ir krauju, o nufilmuotuose performansuose vaizduojamos jaučio dorojimo scenos.

Parodų kuratorė Lina Albrikienė čia eksponuoja ir vieną savo darbą. Ji prisiminė, kaip per pandemiją įstrigo Latvijoje, Jūrmaloje.

„Daug vaikščiodavau pajūriu. Bangos ir mėlynas gylis įkvepia, tada kilusias idėjas užsirašinėjau. Vieno lapo kamputis bloknote užlinko ir liko ši eilutė „...ir vėjas mus nuneš“. Kokia sakinio pradžia, supras kiekvienas, apžiūrėjęs parodą“, – aiškino L.Albrikienė.

Ji tęsė, kad vėjas sujungia žemę ir vandenį – dvi pagrindines šios parodos ašis, per kurias menininkai kalba globaliomis ir nepatogiomis temomis: apie karą, klimato kaitą, priverstinę migraciją, patirtas traumas.

Jau vykstant karui Ukrainoje L.Albrikienė lankėsi Rusijos užpultoje šalyje ir netgi nustebo, kad šalia žuvusiųjų laidotuvių, kapų su plevėsuojančiomis vėliavomis, kaukiančių sirenų gyva viltis. Žmonės, kaip sugeba, toliau gyvena, atrodytų, įprastu ritmu: vaikšto gatvėmis, dirba, kuria.

Jos įspūdžius iš Ukrainos sustiprina iš Lvivo parsivežta ukrainietiška plaukų segė.

Negalėjo palikti močiutės

L.Albrikienė išskyrė ukrainietės menininkės Katyos Buchatskos kūrinius – jie tapyti ne grynais aliejiniais dažais, o sumaišytais su dumblu iš okupantų rusų susprogdintos Kachovkos hidroelektrinės užtvankos prie Dniepro aukščiau Chersono teritorijos. Tada vanduo užliejo kaimus, tūkstančiai gyventojų buvo priversti palikti namus.

Dar du tos pačios menininkės darbai nutapyti sumaišius dažus su žemėmis iš karo zonos. Jų parvežė kariaujantys draugai.

„Kai žinai, kas slypi už šių darbų, kodėl ir kaip jie buvo sukurti, jie įgauna dar stipresnę prasmę, net nukrečia“, – jausmais dalijosi pašnekovė.

Bet į Panevėžį autorė neatvyko. Ji gyvena Kyjive su 92 metų močiute ir negali jos vienos palikti.

Piešė savo pačios krauju

Muziejaus direktorė Vaida Andrijauskaitė korespondentei prisipažino, kad emociškai sunku parodoje matyti kabančią lentelę, skelbiančią apie vienos iš numatytų parodos dalyvių mirtį.

Ukrainietė Marharyta Polovinko savanoriavo evakuojant sužeistus karius iš fronto, o įstojusi į ginkluotąsias pajėgas šiemet žuvo. Ji piešė pieštuku, kaip pati yra sakiusi, laukinę baimę, bet norėjo išgauti medžiagą iš gilumos ir ėmė piešti savo pačios krauju.

V.Andrijauskaitė apgailestavo, kad po dailininkės žūties buvo nebeįmanoma į parodą atsivežti jos darbų.

Augo supama vandens

O galbūt negandų purtomame pasaulyje nušvis viltis – taip, kaip pasirodė saulė, kai Solveiga Setemsdal kūrė nuskendusio laivo instaliaciją?

Menininkė prisiminė, kad pilką, niūrią dieną staiga jos darbą nušvietė ryškus spindulys.

Laivo nuolaužos panardintos į vandens pripildytą akvariumą. Į jį nukreiptas prožektorius taip fokusuoja šviesą, kad laivas iš skirtingų taškų atrodo vis kitaip.

Jungtinėje Karalystėje ir Norvegijoje kurianti menininkė sakė, kad ši instaliacija jai kelia mielus ir šviesius vaikystės prisiminimus.

„Su tėvu, auginusiu avis, išaugau nedideliame miestelyje. Jis stovi ant salų, todėl iš visų pusių supamas vandens – tai chaotiško, tai rimstančio, tai gainiojamo štormų“, – pasakojo menininkė.

Jos pavaizduotas laivas išties guli 2,5 km gylyje Juodojoje jūroje. Niekas nėra jo matęs iš arti, bet buvo nuskenuotas ir S.Setemsdal jį atkūrė.

Menininkei patinka archeologija – tai, kas vyko prieš 2,5 tūkstančio metų, nes matyti pokyčiai.

Žmogus kenkia ekosistemai

Mažesniuose negu akvariumas ir atviruose, bet irgi vandens pilnuose induose – Mindaugo Gapševičiaus susodinti augalai. Viename iš jų plaukioja nedidukė kamera. Maždaug per 6 valandas ji pasikrauna, nufotografuoja vaizdą ir nuotrauką nusiunčia į internetą. Instaliacija – tai „Meilės laiškai mano draugams žmonėms“.

Panevėžietis menininkas daugiausia laiko leidžia Berlyne ir Atėnuose, sugrįžta ir į Vilnių.

Induose turėjo būti ir dumblo, bet oro uoste paaiškėjo, kad jo negalima vežti, ir per patikrą muitinės darbuotojai jį atėmė.

M.Gapševičius savo eksperimentu parodys, kaip augalus ir vandenį veikia trąšos, o platesne prasme – kaip žmogus kenkia ekosistemai.

Į indus jis pils skirtingus trąšų kiekius. Parodos lankytojai galės stebėti, kaip kis vandens spalva, nes atsiras vienų bakterijų, kitų neliks, žus mikroorganizmai.

Paradoksas, bet augalai bus žalesni ir vešlesni. Tad ar kam begali rūpėti ekologija ir klimato kaita?

„Žemdirbystėje norime rezultato jau dabar, bet po kelerių metų išryškėja žala, ji ilgalaikė. Trąšos nuplaunamos į upes ir ežerus, žūva žuvys, augalai“, – įspėjo menininkas.

Pelėdos įspėjimai nejuokingi

„Nesu optimistas, gyvename sudėtingais laikais“, – atviravo dar vienas parodos dalyvis – Vilniuje gyvenantis ir dirbantis skulptorius, performanso ir videomeno kūrėjas Dainius Liškevičius.

Jis jau ne pirmą kartą pristato projektą apie pelėdos pranašystes.

Mat į jo namų terasą beveik dešimtmetį atskrisdavo pelėda ir purptelėdama palikdavo savo žymę. D.Liškevičius jas vadina žinutėmis žmonijai.

Pagalvojęs, kad tai gali būti orakuliški pranešimai, menininkas nusprendė jais dalintis su parodų lankytojais.

Tad ką gi nori pasakyti pelėda?

„Gali nutikti taip, kad žmonijai teks palikti savo planetą ir kurtis kitose“, – aiškino autorius.

O ir pati pelėda nesirodo pusmetį, nes šalia pradėtas intensyviai kirsti miškas. D.Liškevičius nuogąstavo, kad šie laiškai gali būti paskutiniai.

Menininkas užtikrino, kad šiais darbais jis visiškai nesiekia pokštauti, sukelti juoko. Kaip tik priešingai – įspėti, kad jei neišsaugosime miškų, anūkai mums tikrai nepadėkos.

Valties nuolauža lyg iš Nojaus laivo

Lina ALBRIKIENĖ

Tai yra mano autoportretas „Pasistenkime, kad pasaulis vėl taptų nuostabus“.

Nustačiau laikmatį ir nufotografavau save, žiūrinčią į horizontą, į ateitį. Žmogus, likęs vienas, daug ką apgalvoja. Tuomet mąsčiau apie koronaviruso pandemiją, dabar turbūt neatsikratyčiau minčių apie karą.

Sienelė prie fotografijos – iš Juozo Miltinio dramos teatro grindų. Tai užuomina į teatrališkumą, dviveidiškumą, norą apsimesti, nematyti to, ką nemalonu matyti.

Medinė paletė – iš Karklės. Atostogavome prie jūros, buvo audra, pakilo didžiulės bangos. Pamatėme ją blaškomą, norėjome ištraukti, bet nepavyko. Tikėjausi, kad kitą rytą ją rasime pakrantėje. Taip ir nutiko. Šia detale kalbu apie vis didėjantį vartotojiškumą.

Ant paletės, kaip pati spėju, – valties nuolauža. Ant jos fragmento yra likusių žalių dažų, o valtis būtent taip dažydavo. Man tai asociacija su Nojaus arka – išsigelbėjimo laivu.

Vanduo, į kurį aš žiūriu fotografijoje, – simbolis to, kas jungia skirtingas tautas, religijas, požiūrius, istorijas. Nebegalime nesigilinti ir nesureikšminti, kas blogo vyksta aplink mus. Baltijos šalių gyventojai jaučia nerimą dėl karo, bet, sakykim, londoniečiai apie jį nesusimąsto, nekalba. Tarsi jis vyktų tik kažkur žemėlapyje ir iki jų niekad neateis grėsmė.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Kūriniai, nutapyti sumaišius aliejinius dažus su žemėmis iš karo zonos, sukrečia.

2. Kurdama „Nuskendusį laivą“, S.Setemsdal (dešinėje) prisiminė vaikystę.

3. Instaliacija „Meilės laiškai mano draugams žmonėms“ M.Gapševičius nori įspėti apie trąšų žalą gamtai.

4. Kriso Lemsalu „Fantomų stovykla“.

5. D.Liškevičius drobes, ant kurių purpteli pelėda, vadina pranašystėmis.

6. Edithos Karlson „Praeitis ir ateitis“.

A.Švelnos nuotraukos