– Paskelbus 2025-uosius metus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metais, jūsų veikla tarsi įgavo naujus sparnus. Dabar su garsiuoju dailininku ir kompozitoriumi susijusi jūsų paroda keliauja iš miesto į miestą, o šiuo metu sustojusi Pasvalyje – krašto muziejuje lankosi žmonės, trokštantys pamatyti jūsų siuvinėtus paveikslus. Apšviesti prieblandoje, jie atrodo labai romantiškai. Ar eksponuojate visus savo darbus?
– Parodoje nėra naujausio mano siuvinėto darbo – „Rex“. Tai didžiausias Čiurlionio paveikslas, maždaug 1,45 m aukščio ir 1,20 m pločio. Siuvinėjau jį trejus metus ir dešimt mėnesių. Buvo iš anksto suplanuota, kad, vos tik pabaigsiu, jis bus eksponuojamas Kaune, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Ir kaip tik dabar jį man grąžino į namus.
– Gimėte ir augote Panevėžyje, gyvenate Kaune ir dirbate klinikose akušere. Galbūt ir su Pasvaliu sieja kokie nors ryšiai?
– Ne. Tiesiog viskas dėl svarbios šiais metais pažymimos datos – Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių. Pasvaliečiai muziejininkai paskambino ir pakvietė pas juos surengti parodą. Pastaraisiais metais ji apkeliavo daug miestų, bet visuomet mane susiranda, netenka pačiai siūlytis.
– Jūsų siuvinėti Čiurlionio paveikslai yra tokio pat dydžio kaip originalai. Bet jie – didžiuliai, kiek laiko ir kantrybės reikia išsiuvinėti kryželiu! Ar nėra kilę minties mesti, kad ir įpusėjus, ypač jei nesiseka?
– Tokių minčių nėra kilę niekuomet gyvenime. Nesu pagalvojusi nei „ai, gal šito neužbaigsiu“, nei kad nepavyks. Negali nepavykti, tik reikia iš pradžių gerai pasiruošti, pasirengti tam tikras schemas, jas susinumeruoti – ir jokių nemalonių staigmenų nebus.
Siuvinėdama suklysti tiesiog negali, nes jau geriau būtų pradėti viską iš naujo negu ardyti ir taisyti.
– Ar tiesa, kad iš pradžių muziejuje Čiurlionio paveikslus matavote sprindžiais? Ar dabar tai nekelia jums šypsenos?
– Taip ir buvo. Atsargiai, neliesdama paveikslų juos taip ir matavau. Muziejaus darbuotojos labai paslaugios, mielos, bet iš pradžių nedrįsau prisipažinti, kad juos siuvinėju.
– Turbūt dažnai sulaukiate klausimų, kuo sužavėjo būtent Čiurlionis. Apie jį kiekvienas girdėjome besimokydami mokykloje, bet daugelis žinome galbūt keletą paveikslų ar esame girdėję kokį nors muzikinį kūrinį. O kuo jums jis toks svarbus – savo kūryba, asmenybe, gyvenimu ar filosofija?
– Jis mane žavi viskuo, ir darbais, ir filosofija. Mirė labai jaunas, 35 metų, bet tiek daug sukūrė. Ypač daug mąsčiau, galima sakyti, gyvenau su Čiurlioniu, siuvinėdama jo paveikslą „Rex“. Jam labai patiko miškas, jūra, debesys... Labai mylėjo Lietuvą. Ir aš taip pat, esame giminingos sielos.
Nuo pat vaikystės bandžiau sau atsakyti į daugybę klausimų – apie pasaulį, visatą, žmogaus trapumą. Tai – ir Čiurlionio kūryboje. Kaip ir jis, esu mąsliukė.
Kaip ir sakote, paauglystėje žinojau, kas toks yra Čiurlionis, bet jaunas būdamas daug ką visai kitaip vertini. Tuomet nemaniau, kad pajusiu tokį glaudų ryšį.
– Ar pirma pradėjote siuvinėti, ar pirma susižavėjote Čiurlionio kūryba? Kodėl nesiuvinėjate pagal kitų dailininkų kūrybą ar savo siužetų?
– Kurį laiką gyvenau jausdama, kad turiu kažką daryti, bet niekaip nesupratau – ką būtent, kuo užpildyti šią tuštumą. Dukra parodė internete surastą siuvinėtą paveikslą. Vaikystėje buvau išmokusi, tad išsiuvinėjau tris. Patiko.
Bet toji būsena mane ir toliau kankino. Prasidėjo mistiški sapnai. Prabusdavau vidurnaktį ar po vidurnakčio su mintimis apie Čiurlionį.
Vieną rytą nebeištvėrusi vyrui pasakiau, kad turime aplankyti jo muziejų, gal ten rasiu atsakymą. Vos tik išvydau paveikslą „Žinia“, persmelkė supratimas – turiu jį išsiuvinėti.
Vyrui pasakiau, kad man jau viskas aišku, galima ramiai apžiūrinėti parodą. Vyras labai nustebo, juk ką tik atėjome.
Kitko nesiuvinėju. Negaliu paleisti Čiurlionio. Arba jis manęs. Išsiuvinėjau 9 paveikslus ir negaliu sustoti.
– Gal turite kokių nors giminingų sąsajų? Apie tai nepagalvojote?
– Ne, nemanau. Tik štai dar vienas įdomus dalykas – Čiurlionio mama irgi siuvinėjo. Tą žinojau, bet vis neradau informacijos, kaip ji siuvinėjo. O kartą mano parodos kuratorė parodė išsaugotą jos darbą. Paaiškėjo, kad siuvinėjo taip pat kryželiu.
– Ar dabar jau bent pati sau atsakėte į klausimą, kodėl pasąmonė siuntė žinią būtent apie Čiurlionį?
– Į kai kuriuos klausimus nėra atsakymų. Kartais tiesiog tiki, nereikalaudamas įrodymų.
Manau, kad žmogui visko žinoti ir nereikia. Tai iškreiptų mūsų natūralų elgesį.
Žmogus pats renkasi prioritetus, vieni gyvena širdimi, kiti protu. Bet protas kartais kelia tikrą sumaištį, ir tik kai jis nurimsta, širdis padiktuoja teisingą atsakymą.
Pasirenkame, ar nusivilti, jei patekai į duobę, ar laikyti pamoka, kurią šiame gyvenime turėjai išmokti.
Mums duota daug ko nežinoti – lai taip ir toliau būna.
– Kaip manote, kokias svarbiausias mintis paveikslais skleidė Čiurlionis? Ar siuvinėdama pagal jo kūrinius perimate nors dalį jo filosofijos? Apie ką mąstote siuvinėdama? O gal tai techniškas, didelio susikaupimo reikalaujantis darbas?
– Pats Čiurlionis nemėgo kalbėti apie savo darbus, taigi nedrįstu ir aš. Jis mums paliko savo paveikslus – ištisas knygas. Kiekvienas savaip juos supranta ir išjaučia.
Man siuvinėjimas yra atsipalaidavimas. Panyri, nieko nebegirdi, nebematai. Gali būti įjungtas televizorius, bet man netrukdo.
O kartais dirbu tyloje. Tyla manęs niekuomet negąsdino ir nebaugino. Mintys ima plaukti... Bet kartu reikia susikoncentruoti ir į schemas. Net nežinau, bet kažkaip pavyksta suderinti.
– Vieną darbą siuvinėjate daugiau nei metus. Ar šeima nepyksta, kad tam skiriate tiek daug laiko? Ir ar nebarate jų, jei trukdo?
–Ne, su šeima nesibarame. (Juokiasi.) Atsikėlusi iš ryto stengiuosi atlikti daugelį darbų, kad vakarą galėčiau skirti siuvinėjimui. Bet būna, kad planai keičiasi. Tuomet siuvinėjimą atidedu.
Būna, kad su šeima kalbamės, o aš siuvinėju. Džiaugiuosi jų palaikymu, nes tai svarbu ir suaugusiam, ir vaikui. Šeima yra mano varomoji kūrybinė galia.
Žinoma, daug knygų neperskaičiau, daug susitikimų su bičiuliais atidėjau, bet daug ir spėju. Kai yra noras, atsiranda ir galimybių.
– Jeigu jūsų darbai neeksponuojami, ar jie kabo namuose ant sienų?
– Taip, visi jie turi savo vietą. Tiesa, dabar jau ne visi telpa. Kai jie buvo išvežti į parodą – namuose pasidarė labai tuščia. Laimė, dukra Ugnė atvežė savo tapytą paveikslą. Ji piešia labai meniškai, įdomiai ir giliai – ir namai vėl prisipildė šilumos.
– Į Pasvalį buvote atvykusi su vyru Vidmantu, dukra Ugne, mama Danute Kubiliene. Gal iš mamos paveldėjote kantrybę ir optimizmą?
– Mama galėtų būti energijos pavyzdžiu kiekvienam. Pernai dviračiu važiavo ilgus atstumus, daug vaikšto nepaisydama ir blogo oro. Džiaugiasi gyvenimu – būtų gerai, kad visi taip mokėtų.
Vyras buvęs kariškis, labai kūrybiškas. Turime sodybėlę, ten daug ką auginamės be chemikalų, be trąšų. O Vidmantas net šaltinėlį gražiai įrengs, rožes susodins ne bet kaip, o su meile, kūrybine gyslele.
Prierašai po nuotraukomis:
1. 2025–ieji paskelbti dailininko, lietuvių profesionaliosios muzikos pradininko M.K.Čiurlionio metais.
2. Tai – naujausias A.Zupkienės siuvinėtas darbas pagal M.K.Čiurlionio paveikslą „Rex“. Jos pastangas puikiai įvertino vyras V.Zupka, dukra Ugnė Zupkaitė su draugu Austumu Maliausku.
3. Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Jolita Šležaitė kvietė pasvaliečius suskubti į unikalią parodą. A.Švelnos nuotr.
4. A.Zupkienė su vyru V.Zupka sėdo ant motociklo ir aplankė M.K.Čiurlionio muziejų Druskininkuose.
5. Kiekvieną M.K.Čiurlionio paveikslą A.Zupkienė siuvinėja ilgiau nei metus, išskyrus „Saulė eina Šaulio ženklu“.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
_sk0.jpg)
