– Panevėžio muzikinio teatro dirigentu dirbate beveik 2 metus. Diriguojate ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, esate dirbęs su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Klaipėdos kameriniu orkestru, Estijos nacionalinėje operoje, taip pat užsienyje – Lenkijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Baltarusijoje... Ar galima sakyti, kad dabar jūsų namai – jau mūsų šalyje?
– Šiuose teatruose teko padirbėti kaip kviestiniam dirigentui, o Panevėžyje esu atsakingas už orkestro meninį lygį. Čia važinėju iš Kauno automobiliu, nes ten gyvenu, dirbu 14 metų.
Vairavimas, kelionės manęs visiškai nevargina. Priešingai, kartais klausausi pokalbių laidų per automobilio radiją, retai – muzikos, bet dažniausiai važiuoju tyloje, ramiai susidėliodamas mintis.
Noriu, kad panevėžiečiai pamiltų savo Muzikinį teatrą, kad matytų – stengiamės dėl jų, ir tuo didžiuotųsi. Jis turi ateitį, nors finansiškai sunku.
Į Lietuvą mane pakvietė garsus dainininkas ir tuo metu kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas. Iškart sutikau. Visuomet sakau „taip“, nes atsisakyti bet kada suspėsi. Nedvejojau ir tuomet, kai Kotryna Nekrošiūtė pasiūlė atvykti į Panevėžį. Gyvenimas toks trumpas, kad jei dar abejosi, nepamatysi, kaip jis praeis.
Į Estiją grįžti neplanuoju, nes mano draugai, kolegos, žmonės, su kuriais puikiai sutariu, jau čia, Lietuvoje. Tai labai svarbu.
Pastaruoju metu dažniau vykstu į Estiją, nes prieš pusmetį mirė tėvas, aplankau mamą.
– Tiek pasaulio matęs, nesijaučiate Panevėžyje kaip provincijoje?
– Provincialumas egzistuoja mūsų galvose. Reikia mėgti tai, ką darai, turėti idėjų ir planą joms įgyvendinti, norėti vis daugiau. Skųstis beprasmiška.
Tikiu stebuklais, norėčiau, kad ir klausytojai ateitų ne su nuostata „dabar mane linksminkite“, o trokšdami patirti kažką naujo, nepatirto. Kad žiūrovai atvažiuotų iš kitų miestų. Muzikos energija labai galinga.
Kai susipažįstu su nauju orkestru, dažnai perprantu, kurie yra draugiški, o kas nesutaria, kokia atmosfera. Bet tik tuomet, kai visų tikslas yra bendras, įvyksta stebuklas – orkestras suskamba. Jo lygį rodo silpnesnis muzikantas, todėl reikia būtent jam sudaryti kuo palankesnes sąlygas.
Nepuolu tiesmukai aiškinti klaidų, nes kils konfliktas ir vėliau jį atitaisyti bus labai sunku.
Nutinka ir komiškų situacijų. Gerokai anksčiau Baltarusijoje muzikantų pasiteiravau, kaip sekasi. Daugelyje šalių tai tiesiog mandagumo frazė, bet to orkestro nariai ėmė lieti nuoskaudas. Matyt, taip sunkumai slėgė, kad ir telaukė, kol kas nors juos išklausys.
Pasimokiau – daugiau to nebeklausiau... (Juokiasi.)
– Jūsų tėvas irgi buvo dirigentas, tik ne orkestro, o choro? Ar mama irgi muzikantė?
– Mano gimtinė yra mažas miestelis Pietų Estijoje – Voru. Jame gyvena apie 13 tūkstančių gyventojų ir kalba visiškai kitokiu dialektu nei daugelis tautiečių. Galėtų būti atskira valstybe. (Šypsosi.)
Augau sovietmečiu. Tėvas dėstė akordeono specialybę, vadovavo chorams, buvo gerbiamas žmogus, prieš jį atsidarydavo visos durys. Nebuvo komunistas, bet netgi turėjo automobilį „Žiguli“.
O aš nenorėjau apsiriboti vien tik dirigavimu chorui. Neturiu nieko prieš, nes žmogaus balsas man labiau patinka nei instrumentų garsai, bet orkestras ir teatras suteikia daugiau to, ko noriu.
Mama nesimokė muzikos, bet iki šiol dainuoja chore. Ji visą gyvenimą dirbo konditere, keldavosi 4 valandą, kad rytą po miestą išvežiotų šviežias bandeles. Tuometė realybė buvo tokia, kad buvo trys darbuotojos, bet kitos dvi – alkoholikės ir dažnai į darbą neateidavo. Tad aš pagelbėdavau mamai.
Konditerės darbas tais laikais teikė tam tikrų privilegijų, mama deficito laikais gaudavo sviesto, kiaušinių, cukraus. Šeima buvo soti, o aš prisimenu pirmuosius savo džinsus – mama juos gavo mainais į sviestą. Dabar tai keistai skamba, bet viskas būtent taip ir vyko.
Tik man baisiai pikta, kad už sunkų savo darbą mama gaudavo grašius – 80 rublių. Ačiū Dievui, kad vis mažiau žmonių, besiilginčių to laikmečio.
O bandelių išsikepti ir dabar mokėčiau, bet nemėgstu gaminti maisto, neturiu kantrybės.
– Esate orkestro dirigentas, neturintis kantrybės? Prisipažinsiu – labai nustebinote...
– Betgi orkestras – visai kas kita. Kai pradedi gaminti maistą, bet kažkas nesiseka, juk neatidėsi kitai dienai, mėnesiui ar metams. O orkestre labai greitai perpranti, ką galima ar netgi būtina dabar daryti, o ko neverta skubinti.
Kartais išties nesiseka – tvyro įtampa, kažkas ima nervintis... Varymas pirmyn, liepimas susikaupti nepadės, tik dar viską pablogins. Tokiu momentu reikia pertraukėlės, gilaus atokvėpio, o dar geriau – pasakyti anekdotą.
Bet klausytojams neįdomu, kas vyksta mūsų virtuvėje, jie laukia skanaus patiekalo.
Juokas, geros emocijos numalšina stresą. Bet keista – jei susėsim sakyti anekdotų, tai nė vieno neprisiminsiu, o tam tikroje situacijoje jis tiesiog galvoje gimsta.
Su šypsena prisimenu, kaip žurnalistai kartą klausė, o kam orkestrui reikalingas dirigentas. Atsakiau, kad gėlėms priimti! Orkestre apie 100 muzikantų, ne visiems užteks...
Pajuokauti visuomet gerai.
– Ar taip pat su humoru reaguojate į klaidas per koncertus? O gal jos sunervina, išmuša iš vėžių?
– Neužtenka tvarkingai natas sugroti. Geriau suklysti, bet stengtis perteikti emociją – klausytojai dėl jų ateina. Kažkas suklydo? Na ir kas... Per koncertą per vėlu dėl to galvą sukti.
Dirigento užduotis – leisti muzikantams atsiskleisti. Kad per koncertą jie stebuklą kurtų, o ne sunkų darbą dirbtų.
Kai buvau jaunas dirigentas, tenoras supainiojo žodžius. Dalį jų praleido, po to suprato, prie pradžios grįžo. Prisimenu, išsigandau, bet orkestras buvo patyręs. Klausytojai gal nesuprato, kas vyksta, užtat kaip emocingai orkestras toliau grojo, koks buvo puikus pasirodymas!
Dar kartą yra nutikę, kad po 10 minučių koncerto pradingo elektra. Atsiprašome klausytojų, kūrinį nuo pradžių pradedame. Praeina keliolika minučių – ir vėl tamsa. Vėl atsiprašinėjame, bet sakome, jei vis nuo pradžių pradėsime, gal iki ryto nepabaigsime.
Klausytojai liko sužavėti, nes koncertas vyko ne taip kaip visuomet, ne taip, kaip jie tikėjosi.
– Ir vis dėlto ką tik sakėte, kad gražiausias instrumentas yra žmogaus balsas...
– Taip, žmogaus balsas – mano aistra. Studijuodamas daug dainavau, turėjau ansamblį.
Prieš žmogaus balsą nublanksta bet kuris instrumentas, net puikiai griežianti violončelė...
Deja, garsūs teatrai labiau orientuojasi ne į talentus, o garsius vardus. Ir šiais laikais garsus vardas nebūtinai reiškia kokybę. Patiktukus socialiniuose tinkluose galima ir nusipirkti.
Dabar gražiausi balsai yra Azijoje. Vykstu į perklausas tose šalyse, kad talentingiausius pakviesčiau į konkursą Estijoje. Jį organizuoju jau 25 metus.
Man visa ko viršūnė yra muzikinis teatras, nes jis jungia ir vokalą, ir chorą, ir orkestrą, ir teatrą.
Kai buvau pirmokas, atsistodavau klasėje ant suolo ir juokindavau draugus. Šie plodavo ir prašydavo pokštus tęsti.
– Iš šalies žiūrint, smuikininkai intensyviai griežia visą koncertą, bet yra muzikantų, kurie, sakykim, lėkštėmis tik retkarčiais sudaužia. Arba jūs, dirigentas, iškeltas rankas laikote po kelias valandas. Tai vargina?
– Taip, yra toks niuansas, kad, pavyzdžiui, tūba muzikantas groja tik keliose vietose ir tik po kelias ar keliolika natų. Kitą laiką tiesiog laukia. Žinoma, nieko neveikti nuobodu, bet taip yra. Ir atlygis jo toks pat kaip kitų muzikantų, nes tai bendras viso orkestro darbas.
O man rankos nepavargsta, išmokau jas atpalaiduoti. Galiu ilgai stovėti, tai man lengviau negu sėdėti.
Kartą Kauno teatre nebuvo laisvų vietų, atsistojau kampe, iš kur viskas labai gerai matosi. Bet kėdės ten nepastatysi. Viena žiūrovė labai nustebo, nejaugi išstovėsiu visą koncertą.
Tai žinoma! Man tai įprastas dalykas. Stovėdamas ir kelias valandas nepavargstu.
– Paprastai mes estus įsivaizduojame labai lėtus ir santūrius. Jūs visiškai priešingybė šitam stereotipui – nuolat juokaujate, emocingai ir greitai kalbate. O kaip estai įsivaizduoja lietuvius?
– Estų kalbos žodžiai susilieja vienas su kitu, atrodo, tarsi vieną žodį tartų laaabai lėėėėtai...
Mano giminėje nėra maišyto kraujo, aš grynas estas, vadinasi, tikrieji estai – emocingi!
Bet jei kyla konfliktinė situacija, tai estai iš tiesų nepuola bartis. Stovi, mąsto. Mes atsargūs, nes vis buvome kieno nors priespaudoje. Tai ne lėtumas, o išmintis.
Turime anekdotų apie suomius, latvius, o apie lietuvius – ne. Jus gerbiame už praeitį, turėjote net kunigaikštystę. Šiek tiek pavydime jūsų valstybės istorijos.
Daug keliauju, tai plačiai atveria akiratį, o grįždamas kaskart suprantu, kad Lietuva, Estija ir Latvija – šalys, kur žmonės gal mažiau šypsosi, bet dar rūpinasi vieni kitais. Čia jautiesi saugiai, šios šalys – kaip viena šeima. Dar ir Lenkija.
Keliaudamas suderinu darbą su pramoga. Labiau mėgstu važiuoti automobiliu su draugiškais žmonėmis, kuriuos pats pakviečiu keliauti, nei lėktuve sėdėti šalia nepažįstamų. Automobilis suteikia laisvę važiuoti kur panorėjus, o laisvė man svarbiausia.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Orkestro dirigentas E.Pehkas yra emocingas, greitakalbis, jis nuolat juokauja ir tuo laužo stereotipą, kad estai lėti. Gyvenime jam svarbiausia laisvė. A.Švelnos nuotr.
2. Po operos-monodramos „Žmogaus balsas“ E.Pehkas gyrė solistę Moniką Pleškytę.
3. E.Pehkas ir orkestras siekia bendro tikslo – kad įvyktų muzikos stebuklas.
Panevėžio muzikinio teatro nuotraukos
