Grožio daug, o vien tyla, nieko nėra
Rokiškio rajone, Jūžintų seniūnijoje esančiame Gačionių kaime, šiandien gyvenamos tėra tik dvi sodybos, kiti namai stovi tušti arba lankomi tik savaitgaliais.
Vieta graži, čia pat tyvuliuoja vaizdingų pakrančių Gačionių ežeras, Beičių tvenkinys, už ketverto kilometrų – Jūžinto ir Bedugnio ežerai, važiuodamas link kaimo riedi pro miškingas vietoves, šviesius gojelius. Ir seniūnijos centras – Jūžintai čia pat, o štai kaimas tuštėja, ir gana.
Gačionys nusidriekę pagal kelią į Jūžintus. Stabtelėjus šalikelėje pasižvalgyti, tik viena sodyba krenta į akis apleistumu. Žolės iki pusės langų, matyt ilgus metus negenėtų vaismedžių šakos susiraizgiusios, vietomis nudžiūvusios, tako link sodybos nė žymės – visa užkėtusi laukinė augmenija.
Kitos gi sodybos – su gėlynais, vaisiais svyrančiom obelų šakom, nušienautom teritorijom. Tai liudija, jog turėtų būti gyventojų. Deja, vieno, antro, trečio namo durų niekas neatidaro.
Pas vaikus kraustytis dar nenori
Pabeldus į kaimo gale esančios sodybos duris, jas atveria Ona Gaižiuvienė.
Pagiriame prieangį pridengiančias vijoklines žyduoles, senoji iškart pasidžiaugia, jog tai Anykščiuose gyvenanti duktė taip jos namus pagražina.
O.Gaižiuvienė dabar gyvena viena, vyrą palaidojo prieš 6 metus. Vieniša nesijaučia, nes už 4 kilometrų esančiame Čivylių kaime gyvena sūnaus šeima.
„Sūnus ūkininkauja, štai jo grikiai žydi“, – ranka rodo vos už kelių žingsnių nuo savo namų esantį žiedų nubalintą lauką.
Pašnekovė pasidžiaugia, kad turi 4 anūkus, kol tie buvo mažesni, pas ją kaime vasarodavo, dabar užaugo, svečiuojasi tik kai gali atitrūkti nuo savų reikalų.
„Ir sūnus labai užimtas, prasidėjo javapjūtė, pats kūlimas“, – apgailestauja senutė.
Sveikatos jau nebe kaži kiek belikę, visą gyvenimą moteris dirbo kolūkio fermoje, rankomis melžė karves, tomis pačiomis rankomis ir mėšlą mėžė, užtat dabar baisiai gelia sąnarius. Vaikai vis kviečia kraustytis pas juos, bet kurgi norėsi iš savo namų eiti.
„Čia gi mano sodyba, uogos, obuoliai...“ – nutęsia ji.
Kaimą kūrė jau įsitvirtinus kolūkiui
O.Gaižiuvienė pasakoja, kaip kūrėsi Gačionyse.
Kai ištekėjo, ji su vyru gyveno Čivyliuose, už 4 kilometrų nuo čia. Jaunavedžiai nieko neturėjo, gyvenimą pradėjo nuo nulio.
Pradžiai išsinuomojo mažą gryčiutę, neilgai joje pagyveno, tada nusipirko tuščią stovėjusį rąstinį namą, jį išardė ir, medieną atsiganę į Gačionis, ėmė čia statytis.
Kai pasistatė namą, buvo 1971-ieji. Gačionių kaimas jau gyvavo apie dešimtmetį, pirmus namus kolūkis čia leido žmonėms statytis po 1960 metų.
„Kiti gačioniečiai anksčiau įsikūrė, mes statėmės paskutiniai“, – pasakoja ji.
Žemė namams buvo išskirstyta Gačionių dvarui priklausiusiame sode. Vietoj iškirstų vaismedžių ėmė dygti kolūkiečių sodybos. Visos buvo paprastos, medinukės, medžiagos dažnai imtos iš nugriautų kitose vietovėse namų. Juos griovė, nes vyko priverstinis kėlimas į gyvenvietes.
Buvo ir taip, kad žmonės pirko Sibiran ištremtųjų namus, juos ardė ir persigabenę į kitą vietą statėsi naujai.
„Už mūsų dar turėjo statytis daugiau namų, bet staiga statybas uždraudė. Nežinom kodėl“, – sako senolė.
O.Gaižiuvienė niekad nesvarstė, kodėl tuščioje vietoje sovietmečiu buvo imtas kurti kaimas. Gal kad dvaras buvo šalia? O jame – kolūkio centras, kontora, biblioteka, kultūros namai, dar ir kolūkiečių butai.
Dvare gyvenę kolūkiečiai namų Gačionyse nesistatė.
„Senieji išmirė, o kas ieškojo geresnio gyvenimo, išsikraustė į Jūžintus ar Rokiškį“,– aiškina O.Gaižiuvienė.
Nupirko, paremontavo ir paliko
O.Gaižiuvienė pasakoja, kad Gačionyse gyvena ne viena, prie pat dvaro teritorijos esančioje sodyboje gyvena dar viena jos amžiaus senbuvė, pas ją dar ir dukra su vaikais būna.
Kaimynas už poros namų irgi dažnokai atvažiuoja.
Tvarkingas, gėlių darželiais išpuoštas greta stovintis namas atgyja tik vasaros savaitgaliais. Kai senieji šeimininkai mirė, namus paveldėjo kitur gyvenanti duktė. Tėviškė jai tapo poilsiaviete.
O štai pats paskutinis kaimo namas – tas su žolėmis iki langų viršaus, jau dešimtmetį stovi tuščias.
Kai jo šeimininkai pasimirė, namą nupirko žmogus iš Utenos. Kelerius metus sodybą jis tvarkė, atrodė, lyg ir ruoštųsi čia gyventi, bet paskui visi darbai liovėsi. Savininkas atvykdavo kartkartėmis tik žolės nupjauti, o pastaruosius trejus metus išvis niekas nebesirodo.
Ką gi jauni čia veiks?
„Turiu šešias vagas bulvių, galelį daržo, šiltnamį, bet pati jau nieko nesodinu, atvažiavusi dukra viską padaro“, – aiškina žilagalvė.
Močiutė rodo į žemom tinklinėm tvorelėm apjuostus gėlynus – tai apsauga nuo vištų – jei netversi, tos dešimt raibųjų viską iškapstys.
Būtinai nori parodyti ir jurginų eilę. Žiedą išskleidusi tik viena vyšnių raudonio spalva, ant kitų šakų dar tik pumpurai.
Prie jurginų driekiasi ištisa plantacija vaizdingojo, violetu žydinčio raudonėlio. Tuos tuoj skins ir pasidžiovins arbatai.
Gačionyse nėra jokios parduotuvės, kaip gi išsiverčia?
„Visa, ko reikia, vaikai nuperka ir atveža, o jei labai ko pritrūkstu, einu pas užsukančią „autolavkę“, – sako ji.
Turėti vilčių, kad į kaimą atsikraustys jaunos šeimos, neverta.
„Ką jie čia veiks?“ – klausia senoji.
Su baronu sėdėjo prie vieno stalo
Beveik prieš du dešimtmečius imtas remontuoti ir naujam gyvenimui prikeltas Gačionių dvaras, į kurį grįžo gyventi baronas Piotras Rozenas. Gal ponas pažindinosi su vietiniais, aplankė kaimo senbuvius?
„Ponas būna vasaromis, bet su mumis nebendrauja. Nė vieno čia nėra aplankęs. Jis net lietuviškai nemoka, tik lenkiškai“, – sako O.Gaižiuvienė.
Atsisveikinę su pašnekove prie dar vienos sodybos pamatome vyrą. Žmogus pusamžis, į savo teritoriją užeiti leidžia, bet apie save pasakoti nenori.
Mosteli ranka į namą greta – ten užaugo. Namas atiteko seseriai. Sodybą ji tvarko, bet čia negyvena.
Kaimyninį namą, statytą 1961 metais, jis nusipirko, kai mirė senukai.
Anksčiau vyras gyvenęs miestuose, dabar gal kursis Gačionyse.
„Žmonės į Gačionis susikraustė iš aplinkinių vienkiemių. Ne dėl to, kad juos išgujo melioracija, gal kolūkių tvėrimosi metu įtakos turėjo kolektyvizacija, mada sueiti į būrį“, – sako jis.
Štai jo paties tėvai čia namus ėmė statytis atsikraustę iš netoliese esančio Girelės kaimo.
Vyras juokiasi, kad jų kaimas netuščias, štai ant stulpo susuktam lizde priešais namus šią vasarą gageno net 6 gandrai.
O dvaras ar teikia kaimui spalvos? Baroną juk lanko gausybė svečių, gal kaimui tai gėris, gal dvarininkai iš kaimiečių perka produktus, sodo ir daržo gėrybes?
„Toks ir gėris, kad nepabaigė griūt – baronas išgelbėjo. O kaimui jokios naudos, kad dvaras gyvas. Kas gi čia ką beaugina, kad parduot turėtų?“ – juokiasi pašnekovas.
Kaimas dvarvietės šurmulio visiškai negirdi, viskas ten vyksta labai ramiai. Bet vyras neslepia: su baronu yra bendravęs, net už vieno stalo sėdėjęs, bet draugystės nėra, tik tiek kad pasilabina susitikę.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Apleisti, nebegyvenami Gačionių kaimo namai kelia liūdesį.
2. Iš pažiūros sodyba tvarkinga, su gausiai žydinčiais gėlynais, tačiau čia šeimininkai pasirodo tik vasarų savaitgaliais.
3. Kad ir ištuštėjęs Gačionių kaimas, vasarvietėmis paverstose sodybose gausiai žygi gėlės.
4. Namus stačiusių šeimininkų nebelikę, bet jų palikuonys ankstesnės buities rakandų neišmetė, padarė savotišką muziejėlį.
5. Kaimo ramybę drumsčia tik ausiai malonus gandrų kleketavimas.
6. Ir kaip gi į tuščias sodybas naujakurius priviliosi, jei aplinkui nėra jokių darbų.
7. Laimė, negyvenami Gačionių namai lankomi nors savaitgaliais, šeimininkai sutvarko teritorijas, tad visai neatrodo, jog gyventojų čia beveik nėra. A.Švelnos nuotr.
