Vaizdo reportažai

Miškai ir ežerai glaudė, bet nepaslėpė Ramus, nedidukas, palei vieškelį nuo Panemunėlio link Kamajų nusitęsęs Nevierių kaimas, kaip ir daugiau nei pusšimtį metų, – apsuptas miškų ir ežerų. Tik jau ne gūdžių. Miškuose vis daugiau boluoja kirtimų plynių. Kai nuo žvyrkelio pažiūri – vienoj pusėj žaliuoja Roblių miškas, kitoj kaimą lanku juosia ūksminga giria – Salagiris. Jiems kelią tarsi pastoja Petriošiškio, Užusienio, toliau – Dviragio ežeras. O ir kaiman vedantis kelias ne kažin koks, o tik dulkėtas vieškelis. Regis, be didelio reikalo į tokį užkampį ir neužmestum akies. plačiau»

Bajorų kaimo pavadinimas tarsi sufleruoja, jog tai vieta, kur kadaise galėjo gyventi didikai. Tačiau kaimo senbuvės tikina, kad jokiais laikais ši vietovė kilmingų gyventojų neturėjo. Bent jau istorikai tokių žinių nėra radę, o ir bažnytinėse knygose, kuriose Bajorai pirmą kartą paminėti 1550 metais, įrašų apie bajoriškos kilmės gyventojų vedybas ar krikštus irgi nėra. Skambiai Bajorais vadinamas kaimas kadaise buvo plačiai išsimėtęs vienkiemiais. Juose gyveno darbštūs, dažnai gausius vaikų būrius auginę ūkininkai. Dabar gi šiltų namų, taip vaizdingai viena bajorietė apibūdina gyventojų dar turinčias trobas, belikę vos keli. plačiau»

Pasvalio rajono pakraštyje įsikūrusių Kriklinių gyventojai gali didžiuotis gyvenantys miestelyje. Nors žmonių likę mažiau nei 200, miestelio statuso Krikliniai neprarado. Žaliosios girios pašonėje gyvenantiems krikliniečiams dabar miškas yra grybų ir uogų lobynas, o baisiaisiais pokario metais giria globojo partizanus. Jauniesiems šauliams pavyko atstatyti du Kriklinių krašte buvusius partizanų bunkerius. plačiau»

Aikštė prie seniausio Subačiaus pastato – ir dabar gyva. Stovi verslininkų mašinos, žmonės veža priduoti obuolius. Bet buvo laikai, kai čia ne tik pilni javų aruodai stovėjo, bet ir upės kraujo ir ašarų liejosi: regėta žydų tragedija, kovotojų už laisvę išniekinimas. O kai sandėlyje vyko vaidinimai, tai Vytautas Didysis ant žirgo atjojo. plačiau»

„Nevėžninkų dvare ir koplytėlėje kadaise gyvenimas virė visu pajėgumu, o dabar tai Dievo užmirštas kampelis“, – apgailestavo Panevėžio rajone, Papušių kaime, gyvenantis Kazimieras Jucevičius. Paskutinė dvaro savininkė Vladislava Eidrigevičienė-Maciejauskienė, Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukusi į Vakarus, daugiau taip ir negrįžo. K.Jucevičius pasakojo, kad, statant nuotekų valymo įrenginius Papušių kaime, iš savininkų buvo nupirkta dalis žemės, bet dabartinė šeimininkė, dabar – Špokas pavarde, neatvažiavo ir dokumentų tvarkyti. „Girdėjau kalbant, kad pabijojo, jog širdis neatlaikys“, – prisiminė K.Jucevičius. Gal ji ir buvo teisi – dvaras supleškėjęs iki pamatų, ir iš jo nė žymės nelikę. Koplytėlės vaizdas irgi spaudžia ašarą. Nei durų, nei langų, nei lubų. Vien šabakštynai, šiukšlės ir motorolerių paliktos vėžės. Čia, į kultūros paveldo sąrašą įtrauktoje koplyčioje, nuošalioje vietoje, prieglobstį surado prašalaičiai, nevaldomų linksmybių trokštantis jaunimas. O juk gyventojai prisimena koplytėlės ornamentus ir freskas, sakyklą, iš kurios kunigas sakydavo pamokslą, apskritimą ir balandį lubose, altorių su Aušros vartų Marijos atvaizdu. Dabar, lenkų kalba perskaičius vos įžiūrimą užrašą, kviečiantį šlovinti Aukščiausiąjį, belieka atsidusti. plačiau»

Garsus skulptorius Bernardas Bučas pritarė, kad Nevėžį simbolizuojanti jo skulptūra stovėtų vandentiekininkų įmonės teritorijoje šalia Nevėžninkų, kai Panevėžys jos atsisakė. Galbūt dėl panašumo į rūpintojėlį. Dabar jau garsiai rėkiama, kad tokiam kūriniui ne vieta prie nuotekų valymo įrenginių, bet jaunavedžiams, moksleiviams tai nė motais – jie noriai fotografuojasi prie mąslaus „Nevėžio“. plačiau»

Ant Kupiškio marių kranto esantis Palėvenėlės kaimas šiandien primena kurortą. Išpuoselėtos, gėlėse skendinčios sodybos, akį glostantis kraštovaizdis, nušienautos poilsiavietės, jose stalai ir suolai, patogios maudyklos, vieta valtims į vandenį nuleisti. Aplinkui tyla ir ramybė, raibuliuojančiu paviršiumi be garso slysta valtys. Ir vėjo atpučiamas vandens, meldų bei visokių žyduolių kvapas. plačiau»

„Birželio pradžioje gyvenome Jurgėnuose, o dabar jau Kalne“, – juokiasi Pasvalio rajono Pumpėnų seniūnijos ūkininkai Alfonsas ir Zita Mickeliūnai. Niekur jie nesikraustė, tame pačiame name gyvena jau 47 metai, o ir kaimas visada Kalnu vadinosi. Tiesiog kolūkių laikais buvo pridaryta painiavos: Kalnas imtas vadinti Jurgėnais. Ir, kaip kalniečiai sako, tik prieš 3 savaites atkurta teisybė, lenta su klaidinančiu Jurgėnų pavadinimu išrauta ir jos vietoje pastatyta nuoroda, kad atvykote į Kalną. Tikrojo pavadinimo grąžinimą kalniečiai atšvęs jau greit – per Onines: gausiausią ir linksmiausią vietinę šventę. plačiau»

Pasvalio pašonėje, ant vaizdingo Mūšos upės vingio, stūksančiame Vytartų dvare kadaise šmėžavo garsių moterų siluetai. Čia, savo močiutės Šarlotės Osten Saken Chodakauskienės namuose, dažnai buvodavo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė bei jos sesuo Jadvyga Tūbelienė, anuomečio ministro pirmininko Juozo Tūbelio sutuoktinė. Vytartuose dažna viešnia buvo ir S.Smetonienės krikštamotė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, taip pat iš Chodakauskų giminės. S.Smetonienės senelis ir Bitės tėvas buvo broliai. Anuomet Vytartų dvaras net pravardžiuotas kilmingų panelių pensionu. Vytartų ponios davusios toną ir pasvalietėms. Vienos tik madas mėgdžiojo, kitos, kaip tos giminės panelės, troško šviestis ir mokytis. Sofijai, Jadvygai ir Bitei Vytartai buvę ne šiaip poilsiavietė, o brangintinas giminės lizdas, kuriame vertintas protas bei išsilavinimas. plačiau»

Sentikių kryžius ant pastato Kvedariškio kaime rodo, kad tai – maldos namai. Bet viduje – tušti ikonų rėmai. Nesuvokiama, bet šventųjų atvaizdus pagrobė plėšikai. O buvo laikas, kai maldykloje gyventojai vos tilpo, giedojo choras, iš upės pasemtame vandenyje buvo krikštijami vaikai. Dar buvo karai, masiniai kapai, asmeninės nelaimės – ko tik, žmogau, per gyvenimą neiškenti. plačiau»

Važiuojant Biržų–Rokiškio keliu, netoliese Kučgalio, vienoje pusėje matyti Kvedariškio kaimo namų stogai, kitoje – beržais apsodintos kapinaitės. Kvedariškis anksčiau vadintas Fiodoriškiu, čia iki šiol gyvena sentikių palikuoniai. Kadaise vaikų balsais klegėjęs kaimas dabar sunykęs. Senieji gyventojai mirę, išsibarstę į kitas vietoves, bet kapai – visuomet ir stebėtinai kukliai sutvarkyti. Kaime, šalia sentikių namų, stovi jų maldos namai – lentutėmis apkaltas pastatas su kryžiumi ant stogo. Sekmines švenčiantys sentikiai rinkosi į kapinaites pagerbti mirusiųjų. Nuo pat ryto prasidėjęs giedojimas kasmet užtrunka po kelias valandas, kartais – iki gerų pavakarių. Ir šįkart automobilių per pietus prisirinko kelios dešimtys ir jų vis daugėjo. Saulėta aiški diena, siūbuojančios beržų šakos, senovinės rusiškos giesmės prie kiekvienos kapvietės – ir susitinkantys giminaičiai bei pažįstami. Daugiau nei liūdesio kapinaitėse – ramybės ir neskubos. plačiau»

Pensiono galeriją neįgalieji saugo kaip savo akį Anksčiau proto ir psichikos ligonių pensionai keldavo siaubą, nes būdavo panašūs į kalėjimus. Šiandien tai – šiuolaikiškai įrengtos, atviros globos įstaigos. O Rokiškio rajone esančiame Skemų pensione ligoniai gyvena tarsi savotiškoje meno galerijoje, meldžiasi menininkų įrengtoje koplyčioje. plačiau»

Šiandien tykus ir mažai kam bežinomas Surdegio kaimas kadaise garsėjo stačiatikių vienuolynu ir stebuklinga Surdegio Dievo motinos ikona, kurios net kopijos laikomos labai vertingomis. Vieną seną ikoną vietos bažnyčios prižiūrėtoja savo nuožiūra šviežiais dažais kiek „pataisė“ ir už tai gavo pylos ne tik nuo klebono. plačiau»

Tiesiog pasiilgsta žmonių Surdegis yra Anykščių rajone. Skaičiuojant nuo Panevėžio – tai 30-as siaurojo geležinkelio kilometras. Surdegio siaurojo geležinkelio stotis priskirta kultūros paveldui, pastatas iš dalies restauruotas, apstatytas senais baldais, bet žmonės sako, kad įdomiausia čia yra ne tiek aplink dairytis, kiek pabendrauti su visus maloniai sutinkančia stoties gyventoja 75 metų Stase Švedko. plačiau»

Velykiai šventė, bet dangus procesijos nepanorėjo Velykiams, atrodo, tik ir skirta džiaugsmingai švęsti Velykas. Išties, nors čia nuolatinių gyventojų kaip ir nelikę, bet didžioji Prisikėlimo šventė sutraukia daugybę buvusių savųjų, į bažnytėlę vos visi sutelpa. Šiemet, kaip ir įprasta, katalikai rengėsi ir procesijai, tik kad oras visai subjuro. Nieko, atsigriebs kitąmet. plačiau»