Vaizdo reportažai

Rusiškame kaime – tik du rusai lietuviškomis pavardėmis Keli kilometrai nuo Pumpėnų, palei Lėvens upės krantą nusidriekusiame Gegabrastos kaime pusantro šimto metų dauguma gyventojų buvo rusai. Apie su kolonistų misija atvykusius šios tautybės asmenis dabar liudija tik išlikusi Šv. Nikolajaus cerkvė ir stačiatikių kapinės. Čia vėl šeimininkauja lietuviai. Jie čia pasistatė net ir pokylių namus. plačiau»

plačiau»

plačiau»

LietuvIškasis akropolis virto griuvėsiais Onuškyje išlikusios vieno statinio liekanos,darančios įspūdį net ir nesidomintiesiems istorija.Tai - dvaras,savo aukštomis kolonomis primemantis akropolius Iatlijoje ar Graikijoje. plačiau»

ažiuojantieji pro Karsakiškį, įsiterpusį vaizdingoje vietoje tarp Žaliosios girios ir Lėvens, Panevėžio rajone, mato nedidelį bažnytkaimį. Bet ne kiekvienas žino, kad šio kaimelio neoromantinėje vienabokštėje penkių altorių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje saugomas ypatingas reliktas – šventas paveikslas. Dabartinė, mūrinė, šventovė – jau trečia. Prieš tai Karsakiškyje stovėjo dar dvi bažnyčios, bet jos neišliko. Antroji – sudegė. Vietiniai gyventojai pasakoja apie stebuklą, įvykusį po tos bažnyčios gaisro. Viską pasiglemžė ugnis, išskyrus Nukryžiuotojo Jėzaus paveikslą. Jis buvo vienintelis sveikas likęs daiktas. Karsakiškio parapijos klebonas Jonas Morkvėnas sakė, kad dabartinė bažnyčia kiek daugiau kaip prieš šimtą metų parapijiečius melstis kviesdavo įspūdingų varpų dūžiais, bet jie buvo išvežti į Rusiją. Buvo įsigyti nauji varpai, deja, savo skambesiu pirmiesiems neprilygstantys. Sovietmečiu sudegė didžioji dalis bažnytinių knygų, saugotų naujoje klebonijoje. Senąją kleboniją iš bažnyčios atėmė sovietų valdžia. Joje įkūrė mokyklą. Ir dabar tebeveikia Strazdelio pagrindinė mokykla. plačiau»

Smilgiečių bažnyčia per karą išdygo akyse Karo baisumai ir nežinomybė nesutrukdė Smilgiuose tarnavusiems kunigams ir vietiniams gyventojams statyti bažnyčią. Priešingai, nujausdami greitą okupaciją prie darbo prisidėjo visi – vasarą arklių traukiamais vežimais, o žiemą rogėmis vežė žvyrą, plytas. Bažnyčia duris atvėrė neįtikėtinai greitai – jau po gerų metų. plačiau»

Adomynės kaimas panašus į mažą jaukų kurortą: seno medinio dvaro rūmai, ūksmingų medžių alėjos palei tvenkinį, smėlėtas paplūdimys, sūpynių aikštelė, lygutėliai nušienautos pievos ir naujai suformuoti gėlynai. Važiuojantiems pro šalį visa tai perša mintį, jog čia yra brangi, galbūt mokama poilsio zona. Vis dėlto taip nėra. Kaimą išpuoselėjo patys gyventojai. plačiau»

Ėriškių gyvenvietė netoli Panevėžio klestėte klestėjo sovietmečiu, bet unikalių senovės ženklų čia irgi gali rasti. Medinė bažnyčia jau stovi antrą šimtą metų, o legendinio dievdirbio Vinco Svirskio kryžius prie seno namo – tikrų tikriausias. plačiau»

plačiau»

plačiau»

Pasvalio rajone esančio Daujėnų miestelio gyventojai juokais apgailestauja, kad žmonės šiais laikais tapo šviesesni ir išmintingesni. Jei būtų kaip seniau, į jų miestelį ir pėsti, ir ratuoti, ir net keliais veržtųsi sveikatos ieškantys fanatiški tikintieji. plačiau»

Dvarininkę randame erdvioje rūmų oficinos virtuvėje gurkšnojančią priešpiečio arbatą. Oficinoje kadaise gyveno aptarnaujantis personalas, o dabar įrengti keli atskiri butai giminės nariams. Aštuntą dešimtį bebaigianti moteris pilna energijos ir planų ateičiai. „Dar ūkininkauju, neatiduodu šaukšto“, – juokiasi A.Rimševičienė, veda į svetainę ir rodo palei sekciją sukrautas daiginamų bulvių dėžes. plačiau»

Vos keli kilometrai nuo Latvijos esančiame nedideliame Kvetkų kaime visada gyveno ir dabar gyvena po kelis Kvetkus. Vietiniai šviesuoliai vis tiek dar svarsto, ar šis pavadinimas kilo iš pavardės, ar iš slaviško žodžio „kvietkai“, reiškiančio gėles. Miestelyje išties buvęs toks nepaprastas gėlių kalnelis, vėliau užleidęs vietą bažnyčiai. plačiau»

plačiau»

plačiau»