Vaizdo reportažai

Vis dar dzingsi raktais Kaip prieš devynis dešimtmečius atokiame Pasvalio rajono kampelyje KIburiuose, visai netoli Latvijos pasienio, buvo pašventinta bažnyčia, vietos gyventojai nebepamena. Amžininkų jau nelikę. Tačiau KIburiuose gyvenanti Liucija Sapijanienė gali pasigirti, kad ji gimė tais pačiais metais, kai buvo pastatyti šie maldos namai. Likimas taip susiklostė, kad ypatingais kaimui metais gimusi senolė bažnyčioje ne tik meldėsi, bet ir ją puoselėjo bei prižiūrėjo. Ir dabar, nors sveikata nebeleidžia rūpintis maldos namais, ji vis dar turi bažnyčios raktus. „Iki pat savo devyniasdešimtmečio, atšvęsto šiemet, bažnyčia rūpinausi: ploviau grindis, puošiau. Ir šventorių reikėdavo nugrėbti. Darbo netrūkdavo, tik kunigų liturginiais drabužiais man nereikėjo rūpintis. Dievas vis dar mane laiko, tai reikia ir jam padėti“, – sakė senolė. Jos giminėje buvo nemažai ilgaamžių: motina mirė sulaukusi 103 metų, o seserys Anapilin iškeliavo jau po 90-mečio. plačiau»

Kiburių bažnyčią projektavo tuomet ką tik Italijoje architektūros mokslus baigęs Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Parapijos administratorius kunigas Jonas Tamošiūnas pasakojo, kad prie altorių esančių šventųjų paveikslų rėmai iš pradžių buvę paauksuoti, tik savo amato neišmanę darbininkai puošnius rėmus nubronzino ir taip juos sugadino. „Kaimas nyksta, tad į pamaldas ateina vos keli tikintieji. Džiugu bent tiek, kad šiais metais teko pakrikštyti tris kūdikius“, – sakė dvasininkas. plačiau»

plačiau»

Rokiškio rajone, Obelių seniūnijoje, įsikūręs Aleksandravėlės kaimas garsėja jį supančių ežerų gausybe – net 17, devyniais piliakalniais, poeto Pauliaus Širvio tėviške ir skulptorių Žuklių gimtine netoliese, Degučių kaime, bei čia pat turistus traukiančiomis ypatingomis kapinaitėmis. Bet ir pačioje Aleksandravėlėje yra ką pamatyti ir naujo sužinoti. Vietinių ir aplinkinių kaimelių gyventojų traukos centras – klasicistinė Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia su keturiolika Kryžiaus kelio stočių, dviem varpinėmis ir puikiais vargonais. Aleksandravėliečiai mena vieną skaudžiausių kaimo įvykių, kai naktį iš varpinės pradingo varpas. Bet vietiniai turi ir kuo didžiuotis – 30 savo gyvenimo metų čia kunigavo Pranas Savickas – vienas pirmųjų lietuviškai rašiusių poetų. Išlikę du jo kūriniai – „Pustymai“ ir „Apsakymas“. Lietuvišką žodį skleidusio kunigo likimas – su mįslėmis. Nežinoma tiksli gimimo ir mirties data bei kur iš tiesų jis palaidotas. plačiau»

Autorius Laimas Jurkus plačiau»

Statė tarsi parduotuvę Koplyčią germaniškiečiai statė neturėdami projekto. A.Skadinis, pagal specialybę statybininkas, pasakojo, kad jie taip elgėsi ne iš blogos valios, o iš vargo. Mat iš sostinės atvykęs architektas užsiprašė 7 tūkstančių litų. Tokių pinigų bendruomenė neturėjo, todėl atsisakė jo paslaugų. Nutarta pasinaudoti turimu senuoju parduotuvės projektu ir pradėti statyti ant išlikusių pamatų. „Oficialiai mes atlikome renovacijos darbus, o iš tiesų statėme koplyčią. Statybos darbams einant į pabaigą vis dar neturėjome projekto, o be jo negalėjome pastato eksploatuoti pagal paskirtį. Biržų rajono savivaldybė skyrė 10 tūkstančių litų. To užteko ir signalizacijai, ir apšvietimui, ir kitiems apdailoms darbams baigti bei projektui. Jį padarė vienas biržietis architektas kelis kartus pigiau“, – pasakojo vyras. plačiau»

Vadaktėlių kaime, Panevėžio rajone, prie pat Nevėžio upės ant kalnelio stovi Šv. Jono Nepomuko bažnyčia. Pasislėpusi tarp medžių, medinė ir kukli – kaip ir kadaise čia trejus metus kunigavęs rašytojas, deimančiukų, gerųjų žmogaus savybių, ieškotojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Į neturtingą kaimo bažnytėlę 1902–1905 metais jis buvo caro valdžios ištremtas už visuomeninę, lietuvių kalbą aukštinančią veiklą. plačiau»

plačiau»

Dvaro paveldėtojai sukvietė gyventojus giedoti šalies himno Gulbinėnų dvarą paveldėję generolo Kazio Ladigos palikuonys norėtų rūmus panaudoti menui ir kultūrai. Adrenalino ištroškusius lankytojus lengviausiai čia pritrauktų kraupios legendos apie vaiduoklius, bet paveldėtojai yra įsitikinę, kad pramanai apie prosenelių vėles – šventvagiški. Tad jie verčiau eina mažesniais žingsniais – tvarkydami dvaro parką ir koplyčią, kviesdami gyventojus pažymėti tautai svarbios šventės. plačiau»

Rusiškame kaime – tik du rusai lietuviškomis pavardėmis Keli kilometrai nuo Pumpėnų, palei Lėvens upės krantą nusidriekusiame Gegabrastos kaime pusantro šimto metų dauguma gyventojų buvo rusai. Apie su kolonistų misija atvykusius šios tautybės asmenis dabar liudija tik išlikusi Šv. Nikolajaus cerkvė ir stačiatikių kapinės. Čia vėl šeimininkauja lietuviai. Jie čia pasistatė net ir pokylių namus. plačiau»

plačiau»

plačiau»

LietuvIškasis akropolis virto griuvėsiais Onuškyje išlikusios vieno statinio liekanos,darančios įspūdį net ir nesidomintiesiems istorija.Tai - dvaras,savo aukštomis kolonomis primemantis akropolius Iatlijoje ar Graikijoje. plačiau»

ažiuojantieji pro Karsakiškį, įsiterpusį vaizdingoje vietoje tarp Žaliosios girios ir Lėvens, Panevėžio rajone, mato nedidelį bažnytkaimį. Bet ne kiekvienas žino, kad šio kaimelio neoromantinėje vienabokštėje penkių altorių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje saugomas ypatingas reliktas – šventas paveikslas. Dabartinė, mūrinė, šventovė – jau trečia. Prieš tai Karsakiškyje stovėjo dar dvi bažnyčios, bet jos neišliko. Antroji – sudegė. Vietiniai gyventojai pasakoja apie stebuklą, įvykusį po tos bažnyčios gaisro. Viską pasiglemžė ugnis, išskyrus Nukryžiuotojo Jėzaus paveikslą. Jis buvo vienintelis sveikas likęs daiktas. Karsakiškio parapijos klebonas Jonas Morkvėnas sakė, kad dabartinė bažnyčia kiek daugiau kaip prieš šimtą metų parapijiečius melstis kviesdavo įspūdingų varpų dūžiais, bet jie buvo išvežti į Rusiją. Buvo įsigyti nauji varpai, deja, savo skambesiu pirmiesiems neprilygstantys. Sovietmečiu sudegė didžioji dalis bažnytinių knygų, saugotų naujoje klebonijoje. Senąją kleboniją iš bažnyčios atėmė sovietų valdžia. Joje įkūrė mokyklą. Ir dabar tebeveikia Strazdelio pagrindinė mokykla. plačiau»

Smilgiečių bažnyčia per karą išdygo akyse Karo baisumai ir nežinomybė nesutrukdė Smilgiuose tarnavusiems kunigams ir vietiniams gyventojams statyti bažnyčią. Priešingai, nujausdami greitą okupaciją prie darbo prisidėjo visi – vasarą arklių traukiamais vežimais, o žiemą rogėmis vežė žvyrą, plytas. Bažnyčia duris atvėrė neįtikėtinai greitai – jau po gerų metų. plačiau»