Vaizdo reportažai

Iš savo namų niekur per gyvenimą neišvykusi, senatvės dienas gimtajame Svirpliškio kaime leidžianti 85 metų K.Čirvinskienė namuose turimų istorinių vertybių labai nesureikšmino. Senolė pasakojo, kad daiktus iš Vileišių sodybos saugoti jos tėvams atvežė mamos pusbrolis Pažemeckas, buvęs garsios giminės kaimynas, gyvenęs šalia Vileišių. Tada, po Antrojo pasaulinio karo, okupacinė sovietų vadžia ūkininkus ir inteligentiją trėmė į Sibirą. Toks likimas ištiko ir Medinių kaime gyvenusius Joną ir Veroniką Vileišius – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio brolio Kazimiero sūnaus šeimą. Nujausdami skaudų likimą, jie savo daiktus su kaimynų pagalba išdalino sodiečiams saugoti. plačiau»

Kupiškio rajone esančiame Aukštaičių kaime XX amžiaus pradžioje žemės gavo ir įsikūrė Lietuvos kariuomenės savanorių šeimos, tarp jų – ir labai išsilavinusių, Lietuvai nusipelniusių žmonių. Jų dvasia įkvėpė kovoti už laisvę ir partizanus. plačiau»

Nevėžio ir Sanžilės upių santakoje įsikūrusių kurortinių Berčiūnų gyvenimą sovietiniai funkcionieriai visiems laikams mėgino pakeisti susprogdindami bažnyčią. Tačiau jiems nepavyko. Berčiūniečiai pasistatė naujus maldos namus ir iš naujo dėlioja įspūdingus praeities faktus. Paveldosaugininkų prašys ištaisyti klaidą Vaizdingoje vietoje esantys Berčiūnai – vienas patraukliausių priemiesčio kaimų, kuriame nerasi namų užkaltais langais. Vasarą miestiečiai į jį automobiliais ir dviračiais traukia pakvėpuoti grynu oru, pasimaudyti. Berčiūnų pušyne klega stovyklaujantys vaikai. Tarpukario laikus menantys mediniai vasarnamiai byloja, kad ir anuomet Berčiūnai buvo ypatinga vieta. plačiau»

Atsiskleidė tikrasis grožis Rokiškio pašonėje, abipus Nemunėlio upės vingio, nutūpęs Panemunėlio miestelis šiandien – tykus ir pustuštis. Žmonių ir dviejų šimtų nebesuskaičiuosi, išsikraustančių daugiau nei čia atkankančių, nors vietelė – bemaž dieviška. Žvyrkeliu artėjant prie Panemunėlio akyse, regis, auga įspūdinga raudonplytė, poeto ir dvasininko Maironio pašventinta Šv. Juozapo globėjo bažnyčia. Šmėsteli mintis: ji lyg ir per didinga tokiam mažam miesteliui. plačiau»

Pajiešmenių kaimas iš viršaus plačiau»

Svajojo apie parduotuvėlę „Žiauru buvo. Kiek teko iškentėti! Kai pasižiūriu į vaikus, galvoju: kaip jūs, nematę vargo ir baisybių, nemokate gyventi“, – apsiašaroja Rokiškio rajone, Lukštų kaime, ant pačios kaimelio kryžkelės šalia bažnyčios, gyvenanti Genė Gaškaitė-Šniokienė. Moteris papasakojo, kad bažnyčia ir tėvų namas buvo baigti tuo pačiu metu – 1925 metais. Netoli Juodupės, Sodeliuose, gimęs jos tėvas tarnavo savanoriu. Vyras apkurto viena ausimi, ir jį paleido anksčiau laiko. Kaip tik parceliavo Lukštų dvarą, ir savanoris gavo žemės. Jis galėjo pasirinkti vietą ten, kur širdis geidė, nes aplink buvo tušti laukai. Bet tėvo svajonė buvo turėti savo parduotuvėlę, todėl namą statyti ėmėsi prie pat kelio. Dabartinės bažnyčios tuomet irgi nebuvo, tik tolėliau vadinamasis šapas – ilgas medinis pastatas. Žmonės jame ir melsdavosi. plačiau»

Įvažiuojant į Rokiškio rajono Lukštų kaimą dėmesį iškart patraukia neįprasta akmeninių sienų bažnyčia. Neįprasta todėl, kad ją puošia ne aukšti bokštai, o kupolas, primenantis cerkvę. Šv. apaštalo evangelisto Jono bažnyčios šventoriuje švelniai sklando vargonų muzika. Ne per seniausiai iš Utenos atkeltas klebonas Aivaras Kecorius sako, kad gyventojai ne tik moka vargonais groti, bet ir gieda choru. „Jaučiuosi dar nauju žmogumi šioje parapijoje. Kad susipažinčiau, susigyvenčiau, prireiks pusės metų“, – kalbėjo kunigas. Ir juokdamasis palygino, jog ir stojus naujai šalies Vyriausybei skiriama 100 dienų įsivažiuoti. A.Kecorius kaip tik vaikščiojo pas parapijiečius, kalbėjosi apie jų rūpesčius, džiaugsmus. Tik kad rūpesčiai visur panašūs – jaunimas išsivažinėjęs po užsienius, kaime senti likę jų tėvai. Ar neliūdna būti perkeltam į mažą kaimą? To paklaustas A.Kecorius nusišypso: „Utenoje buvau vikaras, o čia – jau savarankiško darbo pradžia, kita atsakomybė. Patikėkite, liūdėti nėra kada.“ Viltingai jauną kleboną nuteikė tai, kad jau tarnystės pradžioje jis sutuokė šeimą, pakrikštijo vaikelį. „Tuoktuvės kaime – džiaugsmas visiems. Tik mieste jaunavedžiai praeina, niekas nepažįsta, neatsisuka. O ir krikštynos čia buvo tik prieš devynerius metus“, – kalbėjo dvasininkas. A.Kecorius parapijiečius į bažnyčią sakė kviečiantis gerumu, nes tik gerumu galima ko nors gražaus pasiekti. plačiau»

Troškūnai iš viršaus, Šv. Trejybės bažnyčia plačiau»

Buvusi žydų poilsiavietė traukia pušų kvapu 12 km į šiaurės vakarus nuo Rokiškio esantis Žiobiškis praeityje buvo vietinės reikšmės kurortas, į jį traukė pasiturintys miestiečiai žydai. Dabar gyventojai stengiasi, kad jų kaimą iš naujo atrastų poilsiautojai bei turistai, ir jiems tai sekasi. plačiau»

Vis dar dzingsi raktais Kaip prieš devynis dešimtmečius atokiame Pasvalio rajono kampelyje KIburiuose, visai netoli Latvijos pasienio, buvo pašventinta bažnyčia, vietos gyventojai nebepamena. Amžininkų jau nelikę. Tačiau KIburiuose gyvenanti Liucija Sapijanienė gali pasigirti, kad ji gimė tais pačiais metais, kai buvo pastatyti šie maldos namai. Likimas taip susiklostė, kad ypatingais kaimui metais gimusi senolė bažnyčioje ne tik meldėsi, bet ir ją puoselėjo bei prižiūrėjo. Ir dabar, nors sveikata nebeleidžia rūpintis maldos namais, ji vis dar turi bažnyčios raktus. „Iki pat savo devyniasdešimtmečio, atšvęsto šiemet, bažnyčia rūpinausi: ploviau grindis, puošiau. Ir šventorių reikėdavo nugrėbti. Darbo netrūkdavo, tik kunigų liturginiais drabužiais man nereikėjo rūpintis. Dievas vis dar mane laiko, tai reikia ir jam padėti“, – sakė senolė. Jos giminėje buvo nemažai ilgaamžių: motina mirė sulaukusi 103 metų, o seserys Anapilin iškeliavo jau po 90-mečio. plačiau»

Kiburių bažnyčią projektavo tuomet ką tik Italijoje architektūros mokslus baigęs Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Parapijos administratorius kunigas Jonas Tamošiūnas pasakojo, kad prie altorių esančių šventųjų paveikslų rėmai iš pradžių buvę paauksuoti, tik savo amato neišmanę darbininkai puošnius rėmus nubronzino ir taip juos sugadino. „Kaimas nyksta, tad į pamaldas ateina vos keli tikintieji. Džiugu bent tiek, kad šiais metais teko pakrikštyti tris kūdikius“, – sakė dvasininkas. plačiau»

plačiau»

Rokiškio rajone, Obelių seniūnijoje, įsikūręs Aleksandravėlės kaimas garsėja jį supančių ežerų gausybe – net 17, devyniais piliakalniais, poeto Pauliaus Širvio tėviške ir skulptorių Žuklių gimtine netoliese, Degučių kaime, bei čia pat turistus traukiančiomis ypatingomis kapinaitėmis. Bet ir pačioje Aleksandravėlėje yra ką pamatyti ir naujo sužinoti. Vietinių ir aplinkinių kaimelių gyventojų traukos centras – klasicistinė Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia su keturiolika Kryžiaus kelio stočių, dviem varpinėmis ir puikiais vargonais. Aleksandravėliečiai mena vieną skaudžiausių kaimo įvykių, kai naktį iš varpinės pradingo varpas. Bet vietiniai turi ir kuo didžiuotis – 30 savo gyvenimo metų čia kunigavo Pranas Savickas – vienas pirmųjų lietuviškai rašiusių poetų. Išlikę du jo kūriniai – „Pustymai“ ir „Apsakymas“. Lietuvišką žodį skleidusio kunigo likimas – su mįslėmis. Nežinoma tiksli gimimo ir mirties data bei kur iš tiesų jis palaidotas. plačiau»

Autorius Laimas Jurkus plačiau»

Statė tarsi parduotuvę Koplyčią germaniškiečiai statė neturėdami projekto. A.Skadinis, pagal specialybę statybininkas, pasakojo, kad jie taip elgėsi ne iš blogos valios, o iš vargo. Mat iš sostinės atvykęs architektas užsiprašė 7 tūkstančių litų. Tokių pinigų bendruomenė neturėjo, todėl atsisakė jo paslaugų. Nutarta pasinaudoti turimu senuoju parduotuvės projektu ir pradėti statyti ant išlikusių pamatų. „Oficialiai mes atlikome renovacijos darbus, o iš tiesų statėme koplyčią. Statybos darbams einant į pabaigą vis dar neturėjome projekto, o be jo negalėjome pastato eksploatuoti pagal paskirtį. Biržų rajono savivaldybė skyrė 10 tūkstančių litų. To užteko ir signalizacijai, ir apšvietimui, ir kitiems apdailoms darbams baigti bei projektui. Jį padarė vienas biržietis architektas kelis kartus pigiau“, – pasakojo vyras. plačiau»