Vaizdo reportažai

Pasaulyje avangardiniu kinu išgarsėjęs, o kraštiečius eilėmis virkdantis Jonas Mekas amžiams atguls gimtuose Semeniškiuose, Biržų rajone. Tai pažadėjo menininko sūnus Sebastianas Mekas, vasario mėnesį apsilankęs tėvo žemėje ir palikęs įrašą, kad džiaugiasi galėdamas lankytis tose vietose, kur jo tėvas vaikščiojo ir kur jis po daugelio metų grįš. plačiau»

Na, negrabiau niekas nebegalėjo padaryti: viena dalis Gailionių kaimo po žemių perbraižymo atsidūrė Pasvalio rajone, o kita dalis – Pakruojo. Panevėžiui katedrą pastačiusio vyskupo Kazimiero Paltaroko gimtoji sodyba liko vienoje griovio pusėje, o šeimynos žemės – jau kitoje. Tai katra pusė dabar labiau stengiasi išsaugoti garsiojo žmogaus atminimą? plačiau»

Alizava nuo seno vadinama saulėtu miesteliu. Gal dėl to, kad ant nedidelės aukštumėlės įsikūrusi, o gal ir kita prasme: iš čia sklido vyskupo Motiejaus Valančiaus pasėtos blaivybės bei švietėjiškos idėjos. Vis dėlto nieko negalima diegti per prievartą. Štai prieš kelerius metus viena kraštietė bandė visus paspausti dėl taurelės prie vaišių stalo, ir pačių susitikimų bei vaišių jau niekam nebereikia. plačiau»

Kaip šalia miesto gali atsirasti kaimas? Ogi labai paprastai: pervelki savo išardytus po rąstą trobesius į kitą upės pusę, kur daugiau žemių, kaimynai savus pervelka – ir jau visa gatvė. Taip šalia Pasvalio atsirado Pervalkai. Tik bėda ta, kad tokiam kaimui nereikėjo nei bažnyčios, nei koplyčios – visi tilteliu į bažnyčią Pasvalin lėkdavo, taigi ir tos istorijos kaip ir nėra. plačiau»

Arkinio tilto nematyti Keli kilometrai už Rokiškio, tik pravažiavus Laibgalius, slepiami ūksmingų medžių dunkso seni Rokiškėlių dvaro rūmų griuvėsiai. Nežinodamas tos vietos pats nerasi – statinių liekanų nuo kelio nematyti, jų link vedanti buvusi alėja sulaukėjusi, akmenimis grįstas kelias padengtas lapais, o akmeninį arkinį tiltą per Audrupio upelį išvysti ne iš tolo, o tik gerokai įriedėjęs į apleistą teritoriją. Anuometę didybę liudija tik papilkėjusios rūmų fasado kolonos. Virš jų matyti buvusios erdvios terasos likučiai. Nors užsitęsęs vėlyvas ruduo, beveik jau žiemos pradžia, tačiau aiškiai jauti, kad gamtos kampelis čia įspūdingas. Ir jį sutvarkius atsivertų nepaprasta panorama. plačiau»

Pas Čičinską – iš Mitriūnų „Į Čičinsko puikų dvarą/Nuo Mitriūnų ir Lenčių/Suvažiavę duoda garą/Daug bajorų, daug svečių...“. Štai tokiomis eilutėmis su Mitriūnų vardu prasideda garsioji Maironio poema „Čičinskas“. Mūrinį dvaro rūmą Krekenavos seniūnijoje, 1855 metais statytą bajorų Savickių giminės ir beveik šimtmetį tarnavusį didikų kartoms, dar atmena daugelis vyresniųjų mitriūniečių. Dvarą visą laiką valdė išskirtinai Savickiai. Sakoma, kad net giminės dukterys ieškojo vyrų bendraparadžių, kad tik išliktų pavardės tąsa. Iki 1982 metų dvare dar gyveno žmonės. Likimo ironija: rūmai sugriuvo tuomet, kai buvo užsimota juos restauruoti. plačiau»

Geidžiūnų kaime stovi medinė Šv. Angelų Sargų bažnyčia. Rudenį čia minimi ir bažnyčios vardo atlaidai, tačiau policininkai, kuriuos mes dažnai vadiname angelais sargais, į šią religinę šventę neatvyksta. Čia negyvena ir nė vienas policininkas, užtat net du geidžiūniškiai pasirinko dvasininko kelią. Gal parapijiečiams užtenka sergėtojų vardu pavadintos parapijos, kad po kaimą nešmirinėtų vagys? plačiau»

Šilai. Panevėžio raj. Kaimas nepamiršo garsiojo kryždirbio Vinco Svirskio, nusilenkia A.Smetonos tėvams, palaidotiems bažnyčios šventoriuje. Bažnyčioje skamba beveik šimtamečiai varpai, atsiųsdinti iš už užjūrio išeivių patriotų rūpesčiu. plačiau»

Miškai ir ežerai glaudė, bet nepaslėpė Ramus, nedidukas, palei vieškelį nuo Panemunėlio link Kamajų nusitęsęs Nevierių kaimas, kaip ir daugiau nei pusšimtį metų, – apsuptas miškų ir ežerų. Tik jau ne gūdžių. Miškuose vis daugiau boluoja kirtimų plynių. Kai nuo žvyrkelio pažiūri – vienoj pusėj žaliuoja Roblių miškas, kitoj kaimą lanku juosia ūksminga giria – Salagiris. Jiems kelią tarsi pastoja Petriošiškio, Užusienio, toliau – Dviragio ežeras. O ir kaiman vedantis kelias ne kažin koks, o tik dulkėtas vieškelis. Regis, be didelio reikalo į tokį užkampį ir neužmestum akies. plačiau»

Bajorų kaimo pavadinimas tarsi sufleruoja, jog tai vieta, kur kadaise galėjo gyventi didikai. Tačiau kaimo senbuvės tikina, kad jokiais laikais ši vietovė kilmingų gyventojų neturėjo. Bent jau istorikai tokių žinių nėra radę, o ir bažnytinėse knygose, kuriose Bajorai pirmą kartą paminėti 1550 metais, įrašų apie bajoriškos kilmės gyventojų vedybas ar krikštus irgi nėra. Skambiai Bajorais vadinamas kaimas kadaise buvo plačiai išsimėtęs vienkiemiais. Juose gyveno darbštūs, dažnai gausius vaikų būrius auginę ūkininkai. Dabar gi šiltų namų, taip vaizdingai viena bajorietė apibūdina gyventojų dar turinčias trobas, belikę vos keli. plačiau»

Pasvalio rajono pakraštyje įsikūrusių Kriklinių gyventojai gali didžiuotis gyvenantys miestelyje. Nors žmonių likę mažiau nei 200, miestelio statuso Krikliniai neprarado. Žaliosios girios pašonėje gyvenantiems krikliniečiams dabar miškas yra grybų ir uogų lobynas, o baisiaisiais pokario metais giria globojo partizanus. Jauniesiems šauliams pavyko atstatyti du Kriklinių krašte buvusius partizanų bunkerius. plačiau»

Aikštė prie seniausio Subačiaus pastato – ir dabar gyva. Stovi verslininkų mašinos, žmonės veža priduoti obuolius. Bet buvo laikai, kai čia ne tik pilni javų aruodai stovėjo, bet ir upės kraujo ir ašarų liejosi: regėta žydų tragedija, kovotojų už laisvę išniekinimas. O kai sandėlyje vyko vaidinimai, tai Vytautas Didysis ant žirgo atjojo. plačiau»

„Nevėžninkų dvare ir koplytėlėje kadaise gyvenimas virė visu pajėgumu, o dabar tai Dievo užmirštas kampelis“, – apgailestavo Panevėžio rajone, Papušių kaime, gyvenantis Kazimieras Jucevičius. Paskutinė dvaro savininkė Vladislava Eidrigevičienė-Maciejauskienė, Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukusi į Vakarus, daugiau taip ir negrįžo. K.Jucevičius pasakojo, kad, statant nuotekų valymo įrenginius Papušių kaime, iš savininkų buvo nupirkta dalis žemės, bet dabartinė šeimininkė, dabar – Špokas pavarde, neatvažiavo ir dokumentų tvarkyti. „Girdėjau kalbant, kad pabijojo, jog širdis neatlaikys“, – prisiminė K.Jucevičius. Gal ji ir buvo teisi – dvaras supleškėjęs iki pamatų, ir iš jo nė žymės nelikę. Koplytėlės vaizdas irgi spaudžia ašarą. Nei durų, nei langų, nei lubų. Vien šabakštynai, šiukšlės ir motorolerių paliktos vėžės. Čia, į kultūros paveldo sąrašą įtrauktoje koplyčioje, nuošalioje vietoje, prieglobstį surado prašalaičiai, nevaldomų linksmybių trokštantis jaunimas. O juk gyventojai prisimena koplytėlės ornamentus ir freskas, sakyklą, iš kurios kunigas sakydavo pamokslą, apskritimą ir balandį lubose, altorių su Aušros vartų Marijos atvaizdu. Dabar, lenkų kalba perskaičius vos įžiūrimą užrašą, kviečiantį šlovinti Aukščiausiąjį, belieka atsidusti. plačiau»

Garsus skulptorius Bernardas Bučas pritarė, kad Nevėžį simbolizuojanti jo skulptūra stovėtų vandentiekininkų įmonės teritorijoje šalia Nevėžninkų, kai Panevėžys jos atsisakė. Galbūt dėl panašumo į rūpintojėlį. Dabar jau garsiai rėkiama, kad tokiam kūriniui ne vieta prie nuotekų valymo įrenginių, bet jaunavedžiams, moksleiviams tai nė motais – jie noriai fotografuojasi prie mąslaus „Nevėžio“. plačiau»

Ant Kupiškio marių kranto esantis Palėvenėlės kaimas šiandien primena kurortą. Išpuoselėtos, gėlėse skendinčios sodybos, akį glostantis kraštovaizdis, nušienautos poilsiavietės, jose stalai ir suolai, patogios maudyklos, vieta valtims į vandenį nuleisti. Aplinkui tyla ir ramybė, raibuliuojančiu paviršiumi be garso slysta valtys. Ir vėjo atpučiamas vandens, meldų bei visokių žyduolių kvapas. plačiau»