Rizikuodavo visa šeima
„Žydų gelbėtojai dėl nepažįstamo ir svetimo žmogaus aukojosi ne vieną dieną. Jie ilgus mėnesius ir metus kartu su slapstomais žmonėmis gyveno baimėje, kad gali būti susekti ir suimti. Sunkų sprendimą dažniausiai priimdavo tik visi kartu gerai apsvarstę, nes rizikavo visi šeimos nariai“, – sakė Lietuvos katalikių moterų sąjungos Palėvenės Šv. Domininko parapijos draugijai vadovaujanti Aldona Ramanauskienė.
Genocido dieną ši draugija su Kupiškio etnografijos muziejaus istorike Aušra Jonušyte sukvietė parapijiečius pagerbti žydų gelbėtojų: Markevičių šeimą, kunigus Zenoną Karečką ir Antaną Jušką.
A.Ramanauskienė džiaugėsi, kad ir mišiose dalyvavo, ir jos pasakojimo klausėsi ne tik suaugusieji, bet ir vaikai – Noriūnų Jono Černiaus pagrindinio ugdymo skyriaus mokiniai.
Ypatingi renginio svečiai buvo 5 Markevičių anūkai: Vidmantas Markevičius, Janina Markevičiūtė-Kelmienė, Aldona Rytmetytė, Rimantas Markevičius ir Ričardas Markevičius.
Išgelbėjo 9 žmones
A.Ramanauskienė svarstė, kad teisuolių žygdarbį galima įvertinti tik prisiminus negailestingus tų laikų įstatymus. Juk ne tik už žydų slėpimą, bet ir jiems teikiamą menkiausią pagalbą grėsė mirties bausmė. Ne vienas gelbėtojas buvo išaiškintas ir nužudytas kartu su slapstomais žydais.
Pašnekovė sakė labai norėjusi, kad aplinkinių vietovių žmonės, o ypač – Palėvenės, Noriūnų gyventojai – žinotų apie Juozapo ir Elenos Markevičių ir 7 jų vaikų pasiaukojimą.
Per Antrąjį pasaulinį karą jie nuo mirties išgelbėjo 9 žmones: Subačiaus krautuvininką Kušnerį su jo dviem 13 ir 18 metų dukromis ir 7 metų sūnumi, Simą Ševelytę, du pabėgėlius iš Lenkijos, Šolomą Šorenzoną ir Špindelį.
Labiausiai tėvams padėjo vyresnieji vaikai: Jonas, Romualdas, Vladas, Marijona ir Valerija.
Atvyko su trimis lagaminais
A.Ramanauskienė pasakojo, kad Markevičiai gyveno Trinapolio vienkiemyje netoli Subačiaus. Dabar ten auga ąžuolas – anų dienų simbolis ir priminimas. Žemė aplink numelioruota.
„Dar iki nepriklausomybės matydavau ant kalno šlaito seną baisią bakūžę, bet nežinojau, koks stebuklingas žmogelis joje gyvena. Sutikdavau ir jį patį parduotuvėje ar autobusų stotelėje – sulinkusį, ilgu lietpalčiu, šlubčiojantį. Ne veltui sakoma: išmintis vaikšto po sermėga“, – prisiminė.
Pašnekovei labai gaila, kad J.Markevičius mirė nesulaukęs šalies nepriklausomybės. Tik kai valstybė atgavo laisvę, žmonės ėmė kalbėti apie šios šeimos nuopelnus.
A.Ramanauskienė pradėjo rinkti medžiagą apie Markevičius, išvartė bažnytines knygas, surado anūkus.
Panevėžyje gyvenantis vienas iš jų – V.Markevičius – pas ją į svečius atvyko su 3 lagaminais. Juose – jo paties surinkta medžiaga, pasakojimai ir nuotraukos.
Žemines šildė įkaitintais akmenimis
Du žydai pas Markevičius pragyveno apie 3 metus.
Kurgi įmanoma juos slėpti, kaip išmaitinti dar 9 žmones, kai savos šeimos – tiek pat?
„Susidarė didelė kuopa, maisto reikėjo aštuoniolikai burnų. Sesuo kepė duoną, man teko nešti pieną, krūmuose virti valgyti“, – apie tai korespondentės paklausta, A.Ramanauskienė pakartojo J.Markevičiaus žodžius.
Sūnūs kasė slėptuves svirne, daržinėje, tvarte, kieme, miške.
„Iš pradžių žmona nieko nežinojo, bet kiekgi gali nuslėpti, juk pamaitinti reikėjo tiek žmonių“, – pasakojo.
Pašnekovė tęsė, kad duoną visiems kepdavo vyriausioji dukra Marija, tuo metu jau turėjusi savo šeimą. Sūnus Jonas nešdavo maistą krūmuose pasislėpusiems žydams.
Žeminėse, ankštoje patalpoje, žydams ištverti irgi buvo sunku. Tik naktį jie pasikeisdami išeidavo pakvėpuoti grynu oru. Žiemą buvo šalta, todėl Markevičiai pirtyje įkaitindavo akmenis, apsukdavo skudurais ir nešdavo iš vakaro, kad būtų bent kiek šilčiau.
O 1943 metų vieną ankstyvą rytą pas Markevičius pasirodė vokiečiai. Labai išsigando 16 metų dukra Valerija, ji pamanė, kad dabar viskas – visus sušaudys. Bet pasidairę ir nieko neradę, neprašyti atvykėliai išvažiavo.
Šeimai kilo įtarimų, kad kažkas juos paskundė.
Slėptuvėse glaudėsi ir partizanai
„Per Kūčias ūkininkai žydus išsiuntė pas kitus patikimus žmones. Šeimoje liko tik Kušneriai – tėvas su jaunyle dukra ir sūnumi. Vokiečiams tikrinant Markevičių sodybą, kaimynai Bartkevičiai pas save spėjo paslėpti du žmones“, – kalbėjo A.Ramanauskienė.
Pašnekovė apgailestavo, kad Markevičių išbandymai tuo nesibaigė. Jau pokario metais žeminėse, kur slėpėsi žydai, glaudėsi partizanai.
Kai stribai juos surado, nuosprendis J.Markevičiui buvo tolygus mirčiai – 10 metų Komijoje, Uchtos pataisos darbų stovykloje. Vis dėlto atlaikęs kankinimus, atšiaurias sąlygas, jis sugrįžo.
A.Ramanauskienė sakė, kad kaimynai J.Markevičių prisimena kaip labai nuoširdų, paslaugų žmogų.
Gyvendamas Trinopolio kaime, jis turėjo siuvamąją mašiną ir siūdavo žmonėms drabužius, avalynę. Palėveniečių prašomas, išdirbdavo gyvulių ir žvėrelių odas.
„Sunkus gyvenimas buvo. Jau buvo garbingo amžiaus ir didelių darbų nebegalėjo imtis. Taigi turėjo išgyventi iš tokių vienkartinių darbų“, – prisiminė pašnekovė.
Viena iš dukterų Valerija buvo partizanų ryšininkė. Sibiro platybėse atsidūrė ne tik ji, bet ir brolis Romualdas. Sūnus Jonas buvo perspėtas apie tremtį ir spėjo pasislėpti pas gimines Lentvaryje.
Kiti suaugę Markevičių vaikai turėjo savo šeimas, kitur gyveno, todėl išvengė tremtinių dalios. Iš tremiamųjų sąrašo buvo išbraukta ir Elena Markevičienė su dviem mažametėm dukrom.
Niekad nepyko ir nesibarė
Panevėžyje gyvenantis V.Markevičius sakė gerai prisimenantis senelį. Tuomet jis, gal 10 metų paauglys, su tėvais važiuodavo pagelbėti ūkio darbuose.
„Gyvuliai, daržai, šienavimas... Dažnai būdavome Trinapolyje, o kai persikėlė į Palėvenę, namelis buvo toks mažytis, net permiegoti vietos trūko“, – kalbėjo.
Pašnekovas sakė senelį prisimenantis labai šviesiai – niekad nepykusį ir niekad nesibardavusį.
Apie tai, kad senelis slapstė žydus, po to partizanus, jis girdėdavęs iš suaugusiųjų pašnekesių nuogirdų. Bet tuomet dar nesuprato, kas tas holokaustas ir kuo šeimai viskas galėjo baigtis.
„Sovietmečiu visi bijojo garsiai prabilti. Tuo labiau kad senelis jau buvo labai nukentėjęs – per tardymus buvo kankintas, muštas, o iš tremties grįžo silpnos sveikatos. Neteko viso turto. Kokios nors paramos iš sovietų valdžios tikėtis net negalėjo – juk buvo nuteistas už partizanų slapstymą“, – apgailestavo.
V.Markevičius pasidžiaugė bent tuo, kad visi slėpti žydai išliko sveiki gyvi ir išvažiavo gyventi į Izraelį, Ameriką, Pietų Afriką.
„Gelbėdamas ir žydus, ir partizanus senelis rizikavo ne tik savo, bet ir visos šeimos gyvybėmis. Bet nepadėti irgi negalėjo, labai visų gailėjo. Sunkus sprendimas. Baisiau negali būti“, – kalbėjo.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Markevičių anūkai: A.Rytmetytė, V.Markevičius, J.Markevičiūtė-Kelmienė – aplankė senelių kapą. Kartu vyko A.Ramanauskienė (antra iš kairės) ir parapijietė Dalia Jusevičienė.
2. Mišiose su V.Markevičiumi ir J.Markevičiūte-Kelmiene – Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas.
A.Ramanauskienės nuotraukos
