Gieda šimtametėje troboje
Šukionių kaimas Biržų rajone gal niekuo iš kitų neišsiskirtų, jeigu ne jį garsinanti šimtametė mojavų tradicija. Mojavos – liaudiškos gegužinės pamaldos, kai nedalyvaujant kunigui žmonės ne bažnyčioje, o savo namuose gieda senovines giesmes, meldžiasi.
Ši ilgametė tradicija būtent šio kaimo bendruomenės pastangomis pernai įtraukta į mūsų šalies nematerialaus kultūros paveldo sąvadą greta Biržų aludarystės tradicijos ir sutartinių.
Rusų kalbos žodis „maj“ yra gegužės mėnesio pavadinimas, o praėjusio amžiaus pradžioje Lietuva dar nešė caro jungą. Dabar jau visur vartojamas lietuviškas vertimas – gegužinės pamaldos, bet šukioniškėms giedotojoms mieliau skamba į kraują įaugęs senovinis žodis.
Mojavos Šukionyse vyksta 87 metų Valės Bajoriūnienės troboje. Ji statyta prieš šimtą metų šeimininkės vyro senelių. Dabar jau daugiau negu dešimtmetį kiekvieną gegužės vakarą į Valės kiemą suka kaimo žmonės. Kas automobiliu, kas dviračiu, o kas motoroleriu.
Trobos šeimininkė – bene seniausia kaimo gyventoja ir viena labiausiai patyrusių giedotojų. Ji turi ir knygelę – Mergelės Marijos litanijų skaitinius, iš jos kiekvienai dienai skirtas vis kitas skaitinys. Šį retą egzempliorių moteriai padovanojo krikšto mama. Jis buvo tiek suskaitytas, nuzulintas, kad sūnus Antanas pasistengė ir rado laiko naujai įrišti.
Iš laukų grįžę dar rasdavo jėgų
V.Bajoriūnienė turi ir giesmyną – kantičką. Kai kurios giesmės, kai paklausai, labai artimos liaudies dainoms, gal tuo ir labiau patrauklios. Kodėl būtent jos giedamos per mojavas, moteris nežino, svarsto, kad atsakymas greičiausiai slypi jų istorijoje.
Nuo 19 a. antros pusės iki 20 a. vidurio liaudies giesmės buvo giedamos iš Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus redaguotų giesmynų. Liaudies giesmių melodijos plito iš lūpų į lūpas. Nuo praėjusio amžiaus pabaigos Lietuvoje jau retai giedamos senosios kantičkinės giesmės.
Mojavos kilusios iš katalikiškų Europos kraštų, nes ten nuo septynioliktojo amžiaus pradėta garbinti Marija. Lietuvoje jos paplito devynioliktojo amžiaus pabaigoje, o ypač išpopuliarėjo, kai ankstesnis popiežius Leonas XIII paragino tikinčiuosius gegužę skirti Marijai.
Nuo dvidešimtojo amžiaus pradžios mojavos tapo populiarios kaimuose ir miesteliuose. Jos vykdavo bažnyčiose, bet greitai persikėlė į sodybas, nes gegužę kaimiečiams begalė darbų laukuose, susiruošti į bažnyčią nebūdavo laiko. Rinkdavosi kaimynai daržinėse, nes jos didelės, daugiau žmonių tilpdavo.
Gieda visi vienu balsu
Šukionių bibliotekos darbuotoja Vilma Šulnienė prisimena Vabalninko parapijos vargonininkės pasakojimą, kad religinės giesmės giedamos iš kantičkų – giesmynų. Tokiose liaudies pamaldose paprastai kunigas nedalyvauja, giesmėms būdingas pamaldus ir ramus tonas. Kiekviename regione giedama vis kitaip, o Aukštaitija išsiskiria tuo, kad giedama vienu balsu, lėtai, ritmingai.
„Tos giesmės surinktos iš senų žmonių. Turėjome senų giedotojų, tokių kaip Antanas Sriubikė, iš moterų – Puodžiūnienė. Tai nėra kažkas naujo, tai yra sena, surinkta, išsaugota“, – sako V.Šulnienė.
„Mūsų balsai neišlavinti, bet gerai bent kartą per metus padainuoti“, – kuklinasi Irena Armonienė, nors jos balsas stiprus – iš visų labiausiai girdimas.
Paklausta, ar nebedainuoja užstalės dainų per kitokius susiėjimus, ji atsako, kad žmonės vis mažiau sėdi prie vaišėmis ir gėrimais nukrautų stalų.
Altorius – ir mirusiam vyrui
Gegužinių pamaldų vieta V.Bajoriūnienės seklyčioje paruošta taip, kaip anksčiau ruošdavo jos tėvai.
„Nuo pat mažens dalyvaudavau mojavose. Jos vykdavo mūsų klėtyje. Susirinkdavo kaimo žmonės. Būdavo pastatytas altorėlis Marijai, apkaišytas tik berželiais, nes tuo metu niekas neaugino nei tulpių, nei narcizų. Uždegdavome žvakes ir giedodavome“, – pasakoja moteris.
Praėjus keliems dešimtmečiams, viskas tas pats – seklyčioje Valė taip pat pastato staliuką, uždengia balta staltiesėle, atneša Marijos paveikslą, pati nupina beveik dviejų metrų ilgio vainikėlį ir priskina iš darželio tulpių, narcizų, berželio šakų. Pastato žvakių, būtinai šventintų.
Pasirodo, Marijos paveikslas seklyčioje – ne vienišas. Šalia Marijos altoriaus – gėlėmis ir kryželiais apdėtas altorius ir jos vyrui Alfonsui.
„Čia toks staliukas buvo, sakau, tegul būna jisai, tegul laimina. Jis čia gyveno, dirbo, labai darbštus buvo, noriu garbinti, kasdien prisiminti. Mirė gegužę, tegul kartu meldžiasi. Jis buvo darbo pirmūnas, čia ir fotografija jo kaip pirmūno. Nesimušėm, kaip dabar mušasi, retkarčiais gal persitardavome“, – atvirauja šeimininkė.
Norėjo melstis
Į Šukionis moteris atsikraustė iš gretimo kaimo. Baigusi septynias klases, mergina toliau nesimokė.
„Negalėjau palikti vienos mamos, nors turėjau brolių ir seserų, labiausiai patiko dirbti ūkio darbus“, – prisimena V.Bajoriūnienė.
Tėvai buvo pamaldūs, eidavo į bažnyčią. Ir duktė jiems iš paskos.
„Labai norėdavau melstis. Eidavau pėsčiomis septynis kilometrus iki koplyčios Šukionyse, pakely stovėdavo kryžius, toks medinis, senovinis. Prie jo suklupdavau, pasimelsdavau, pabučiuodavau ir toliau eidavau“, – pasakoja giedotoja.
Būdama 27-erių mergina ištekėjo už šešeriais metais vyresnio Alfonso Bajoriūno. Šeima daug dirbo – tuomečiame kolūkyje šėrė jaučius. Pasistatė mūrinuką šalia tėvų medinio namo. Užaugino penkis vaikus. Du iš jų ir dabar gieda bažnyčioje.
Barsukai naktimis kniso kiemą
Vyrui mirus, moteris gyvena viena. Žiema labai prailgsta, todėl laukia pavasario, ypač šitų pamaldų.
Tuomet atvažiuoja ir vaikystės draugė Irena Indriliūnienė, jos labai laukia, juk per žiemą abi bendrauja tik telefonu.
Šeimininkė veda draugę parodyti kieme išraustų duobių. Pasakoja spėjanti, kad rausėjai – naktį atsidanginantys barsukai.
„Oi, padūkėliai“, – guodžiasi Irena ir bando žemes užlyginti lazda.
Draugės grįžta į trobą, nes jų jau laukia būrys žmonių. Kas vakarą svečių susirenka įvairiai – kartais dešimt, kartais dvidešimt. Daugiausia pagyvenę, bet ateina ir jaunesnių. Buvusios bendruomenės pirmininkės Ritos Bieliakienės sūnus Mindaugas kartais atsiveda du sūnus.
„Patinka pabendrauti su žmonėmis, gerai praleidžiu laiką, atsipalaiduoju. Reikia jaunimui ateiti, reikia tradiciją palaikyti, nes nutrūks mojava, nebeliks jos“, – sako M.Bieliakas.
Šukionių kaimo gyventoja Vaida Miežonienė prisimena, kad abi dukros užaugo šitaip – žvakes degdavo, giedodavo, viską darydavo.
Šukionių kaimas turi savo fotografą Stanislovą Vadapolą, tai nuotraukų visi turi.
„Šis kraštas pagarsėjęs mojavomis, dalyvauju kiekvieną gegužį. Fotografuoju, filmuoju, užrašau giesmes, įamžinu tuos žmones“, – džiaugiasi fotografas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Marijos altorius puošiamas pavasario gėlėmis – tulpėmis, narcizais, berželių šakomis, žolynų vainiku.
2. V.Bajoriūnienė visą žiemą laukia gegužės mėnesio, kad jos namai prisipildytų žmonių klegesio.
3. Po maldų ceremonijos šukioniškiai vaišinasi savo atsineštais saldumynais.
4. Šukionių giedotojai. Buvusi bendruomenės pirmininkė R.Bieliakienė (pirma dešinėje) pasistengė, kad mojavos būtų įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
5. Uždegamos šventintos žvakės ir prasideda mojavos – nepaprasta kaimo tradicija.
6. V.Bajoriūnienės vyriausias sūnus Antanas taip pat gieda bažnytines giesmes, tik bažnyčioje Vilniuje.
7. Žmonės nori, kad Marijos altorius būtų kuo puošnesnis, paaukoja net žydinčias obelų šakas.
8. Prieš 12 metų šukioniškių giedotojų būrys buvo gausesnis. Dabar nuotrauka jau būtų kuklesnė – žmonės miršta, jaunimo nedaug, tačiau mojavų tradicija dar gyva.
S.Vadapolo nuotraukos
