Graudus vestuvių rytas
Vidury kambario stovi molbertas, ant jo beveik baigtas paveikslas su liūdnoka senoviškų kupiškėniškų vestuvių akimirka: pirmas jaunamartės rytas jai dar svetimuose namuose ir pirmasis nuometavimas.
Tokių archajiškų vaizdų iš Kupiškio krašte vyravusių papročių bei buities tautodailininko Vytauto Pastarnoko dirbtuvėje pilna.
Ilgakasė sviestą muša, šeimininkė girnom grūdus mala, kita prie verpimo ratelio darbuojasi, būrys merginų pačių austą kraitį apžiūri.
Vienoj drobėj bulviasodis, kitoj – alaus darymas, trečioj arklys iš miško tempia pilną vežimą malkų, ketvirtoj muzikantas griežia armonika ir medinio namelio kieme sukasi poros.
Dar kiaunių pilnas medis, žvejai ant ledo, medžioklės scena, susitikimas su lokiu Šimonių girioj, dievdirbys su savo drožiniais, arklio kaustymas, burokų rovimas ir daug kitokių nutapytų situacijų.
Paveikslai lyg iš muziejaus, atrodo, galėtų būti tapyti tarpukariu gyvenusio menininko.
Stengiasi atkurti vaikystėje jaustą ramybę
Kaip šiuolaikinis žmogus geba labai tiksliai pavaizduoti užmarštin nuėjusio gyvenimo scenas? Kas tie visokius darbus dirbantys žmonės?
Tautodailininkas kvatoja: kokia čia senovė, dar prieš porą dešimt-mečių lygiai taip, kaip nupaišyta, čionykščiuose laukuose burokus rovė. Prieš dešimt metų Noriūnuose su arkliais dar ir laukus arė, ir bulves sodino.
Surimtėjęs paaiškina, kad nė vienos scenos neišgalvojo, kai kurias gal tik tam tikromis detalėmis pagražino.
„Kaime augau, gyvenom vienkiemy, mačiau visus ūkio darbus. Tėvai ir seneliai ūkius turėjo, buvo kiaulių, karvių ir kitų gyvių, bulviakasiai, šienavimas, rugiapjūtė – visa paties išbandyta“, – sako tapytojas.
Atmintyje tų vaizdų pilna, vaikystės potyriai įsirėžę neišdildomai, belieka tik imti teptuką ir paišyti iš galvos.
Kitas klausimas – kodėl senovę paišo, galėtų gi kurti vaizdelius iš dabartinio gyvenimo.
„Tie dalykai man gražūs ir įdomūs. Senelio seserys linines paklodes ausdavo, pabraukai per audinį ranka ir jauti, kiek ten energijos sudėta! Man būdavo baisiai gražu, kai tetos rateliu verpia, kojines mezga. Tokia ramybė tvyrodavo... Man didelis malonumas tą ramybę paveiksluose atkurti“, – patikina.
Sviestą mušė, rateliu verpė
Tetos laikė avis, pačios nukirpdavo, pačios iškaršdavo vilną. Būdamas dešimtmetis jis, į tetas nusižiūrėjęs, irgi bandė rateliu verpti. Prisimena, kad siūlas išeidavo storokas ir nelygus.
Sviesto muštokę buvo kaip reikiant įvaldęs, su broliu netgi eidavo lenktynių, kas greičiau geltonas kruopeles į vieną gabalą sumuš.
„Duodi, kol pavargsti, bet užtat vakarienei ant stalo šviežutėlis sviestas“, – prisimena.
Siužetų tapymui galvoje pilna, bet prireikia detalių: kaip žmogaus kūnas kokį darbą darant palinkęs, kiek galva pasisukusi, ranka susilenkusi.
„Klaidžiodavau su fotoaparatu po apylinkes, fotografavau šienaujančius, daržuose triūsiančius, dirvą ariančius. Dar pavyko nufotografuoti žmogų dvikinkiais arkliais ariantį. Dabar tokių vaizdų nė su žiburiu nerasi“, – atskleidžia, ką turi archyve.
Kai pritrūkdavo kokio judesio, fotografuodavo save reikiama poza ir tada perpiešdavo.
Taip iš fotografijų paveiksluose atsirado ne vieno kaimyno veidas.
„Ne visiems rodžiau, kad juos nupaišiau, kai kas jau numirė ir nebesužinos“, – sako.
Sočiai giminaičių veidų
Prisimena atvejį, kai nupaišytam žmogui parodė kūrinį. Oi, kas iš to išėjo.
Tą kartą ieškojo aludario personažo. Užėjo pas vieną, tas gėrimą virdavo lauko viralinėje. Ten buvo metalinė krosnis, mediniai kubilai, kaušai ir kiti aludarystės rakandai.
„Ne kiekvienas paveikslui tinka, o šitas žmogus buvo gražus, tipiškas senovinis aludaris, tokio man ir reikėjo. Paprašiau, kad imituotų alaus virimą, jis apsirengė net tam reikalui naudotą chalatą, paskui dar alumi pavaišino“, – pasakoja, kad tada daug gerų vaizdų prifotografavo.
Paveikslas pavyko puikus. Autorius jį parodė personažui ir pasiūlė nusipirkti už 200 litų, anais pinigais visai nebrangiai.
Žmogus tarė, kad reikia vaistų pirkt, tad paveikslo neims.
„Ir gerai, kad nepirko, netrukus aludarių asociacijos prezidentas už paveikslą paklojo 1200 litų“, – šypsosi meistras.
Nutapytos senovinius buities darbus dirbančios aukštaitės dažnai – tetų ar kitų giminaičių veidais. Nei jų, nei savo tėvų portretų specialiai netapė, bet veidai vieno ar kito personažo pavidalu vis tiek atsidūrė drobėse.
„Čia mano mama su anūkais glosto veršelį“, – ištraukia paveikslą.
Teko ir knygų pagraužti
Dailininkas prisipažįsta, kad kūriniui pavykus apima didelis džiaugsmas, bet kūrybinis procesas neina lyg per sviestą, reikia įdėti nemažai ir su tapymu nesusijusio darbo.
„Paišau ne vien iš gyvenimo, ką pats atsimenu, dar ieškau informacijos literatūroje. Kiek knygų perskaityta, spektaklių pažiūrėta. Man labai gelbėjo Mariaus Katiliškio novelės, Juozo Baltušio romanai, ten randu, kaip žmonės gyveno, ką dirbo, kuo apsivilkę vaikščiojo“, – džiaugiasi.
Vyras juokiasi, kad kartais pernelyg paleidžia savo fantaziją, štai nupaišė netikėtą žmogaus susitikimą su meška girios proskynoje.
„Akistatoje su lokiu nupaišiau save, nes nebuvo kas pozuoja, upelio ten nebuvo, jį prikūriau. Vaizdavau seną girią, tai nutapiau tokią, kaip Šimonių“, – komentuoja piešinį.
Menininkas nukeliauja ir į žilą senovę, kunigaikščių laikus. Nutapė kunigaikščiui Gediminui pranašišką sapną aiškinantį Lizdeiką, pradėjo tapyti ir Vytautą Didįjį.
Po stuburo lūžio suveikė kita smegenų pusė
Kupiškėno kelias į kūrybą keistas.
Būdamas mokinys salo nuo kiekvieno žurnale pamatyto paveikslo. Žiūrėjo ne vien į vaizdą, bet ir į spalvų derinius, sukomponavimą.
Tuo metu jis su tėvais gyveno Šepetoje. Kaimynas buvo anuomet gerai žinomas tautodailininkas Antanas Tučius, tad teko ir gyvai pamatyti tapymo magiją.
„Dailininkas man atrodė didis žmogus, nedrįsau net svajoti, kad galėčiau piešti. Atvirkščiai, buvau įsitikinęs, kad nemoku ir niekada nemokėsiu. Man rūpėjo tik pamatyti paveikslus, tai yra jų nuotraukas, nes anuomet, gyvenant kaime, nebuvo galimybių net reprodukcijų albumų pavartyti. Paveikslų spalvose jaučiau gyvastį, rūpėdavo, kaip jie padaryti“, – prisimena.
Viskas apsivertė po sunkios stuburo traumos tarnaujant sovietų armijoje. Per treniruotę, kai sukosi rate pririštas už rankų ir kojų, nutrūko rankas laikę raiščiai ir smūgio jėga kūną net kelis kartus sulenkė perpus.
Lūžo stuburo slanksteliai, net 8 mėnesiai ligoninėje bevaisiai, namo grįžo visiškai paralyžiuotas.
Geležinė valia ir nuolatiniai fiziniai pratimai padėjo atsistoti ant kojų.
„Buvau dešiniarankis, bet po traumos dešinė buvo smarkiau pažeista, viską pradėjau daryti kairiąja. Matyt, dėl to vystėsi kita smegenų pusė ir galėjau piešti“, – svarsto.
Azartą sukėlė susidomėjimas
Apie tapybą ir dažus neturėjo jokio supratimo. Iš pradžių nuėjo pas kaimyną pasižiūrėti, paskui prisipirko dažų, drobių ir ėmė eksperimentuoti.
Pirmą paveikslą nutapė mažą, antrą didesnį, tą iš karto nupirko.
„Maniau, paišau dėl savęs, kad noriu tai daryti, bet jei žmonėms patinka, tai dar įdomiau“, – atsiveria ir apie atsiradusį azartą.
Noriūniečiui tapymo sezonas trigubas: ruduo, žiema, pavasaris. Vasarą daro pertrauką, su žmona kraustosi į sodybą.
Buvo laikas, kai archajiškuosius V.Pastarnoko sukurtus vaizdinius žmonės graibstyte graibstė. Įvairiuose tapybos konkursuose kupiškėnas laimėdavo apdovanojimus. Yra pelnęs geriausio metų liaudies meistro diplomą, buvo „Aukso vainiko“ nominantu.
Jo darbų yra įsigiję Kupiškio etnografijos ir Vilniaus nacionalinis muziejai, kūriniai iškeliavę ir į privačias kolekcijas.
Kai keitėsi pinigai iš litų į eurus, į Noriūnus iš sostinės atvažiavo dailininkas Rimas Bičiūnas, garsiosios primityvistės Monikos Bičiūnienės sūnus, su bičiuliais ir nupirko beveik visus tuomet jo turėtus darbus.
Nei išsenka, nei nusibosta
V.Pastarnoko kūriniai iškeliavę ir į Švediją, Ameriką.
Švedijos lietuvių bendruomenė suorganizavo jo parodą Stokholme, ten liko ir keletas paveikslų.
Vėliau jį pasikvietė Čikagos lietuvių bendruomenė. Po parodos nemažai drobių namo irgi nebegrįžo, jas įsigijo nostalgiją gimtinei jaučiantys tautiečiai.
Iš rankų išleidęs paveikslą, tautodailininkas stengiasi vėl nutapyti tą patį siužetą. Ne kopiją padaryti, o tą pačią temą pavaizduoti iš naujo.
Dėl to vyras dirbtuvėje visada turi lyg ir nedidelę savo kūrinių kolekciją etnografine tema.
„Dabar jau dirbu lėčiau, anksčiau paveikslą nupaišydavau per dvi tris savaites, dabar jau sugaištu mėnesį, o kartais ir ilgiau“, – sako.
Kartais jis tapo tiesiog peizažus ir natiurmortus, bet kur buvęs, kur nebuvęs vėl grįžta prie širdžiai mieliausių liaudiškų siužetų.
„Ta tema negali nei išsekti, nei nusibosti – juk vaizdai tebėra galvoje“, – patikina.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kupiškio turguje vaikystėje matytas vaizdas virto įtaigiu paveikslu, dabar nieko panašaus jau nepamatysi.
2. Savo mamą V.Pastarnokas nutapė glostančią veršelį gimtojoje sodyboje.
3. Gamtą mėgstantis tapytojas dažnai piešia ir žvėrelius.
4. Akmeninėm girnom grūdus malanti aukštaitė – paveikslo autoriaus tetos veidu.
5. Tapydamas susidūrimą su lokiu kupiškėnas panaudojo gerai pažįstamos Šimonių girios vaizdą.
6. Paveikslai kupiškėniškų vestuvių tema dirbtuvėje ilgai neužsibūna.
7. Pats V.Pastarnokas medžioklėje niekad nėra buvęs ir medžiotojų nepažįsta, tad situaciją teko sufantazuoti.
8. Žvejai ant Kupiškio marių paveiksle atsidūrė iš tikro gyvenimo.
9. Vaizdas, kaip kadaise verpė tetos, atmintin įsirėžęs neišdildomai.
10. „Kunigaikščio Gedimino sapnas“ pasakoja apie gerokai tolimesnę praeitį.
A.Švelnos nuotraukos
