Su T.Valentėliu kartu gyvenęs latvis vos išvengė žūties

Pavyko ištraukti tik po trijų savaičių

51 metų rygietis ne tik keturis mėnesius kartu gyveno su dvidešimtmečiu biržiečiu T.Valentėliu, bet ir buvo sunkiai sužeistas bandant išgabenti žuvusio lietuvio kūną iš mūšio lauko. Biržietis žuvo kovo tryliktą, tačiau jo kūną iš priešo užvaldytos zonos išgabenti pavyko tik per pakartotinę operaciją praėjus trims savaitėms po mirties.

Bandant kūną išvežti buvo sužeisti keturi tokiai užduočiai išsiųsti Užsieniečių legiono kariai. Sunkiausią sužeidimą patyrė būtent mano pažįstamas rygietis Raivis Marcencas.

Bijojo rusakalbių keršto

Su Raiviu susipažinau tą pačią dieną, kai prasilenkiau su T.Valentėliu. Ryte degalinėje šalia Charkivo laukiau atvykstančio Latvijos Uogrės miestelio mero Egilio Helmanio, atvežusio trisdešimt automobilių ukrainiečių kariams.

Mero, pasirodo, laukė ir du latvių kariai, su vienu iš jų, slapyvardžiu Šešėlis, buvau susipažinęs ir parengiau interviu prieš metus. Su juo kartu buvo Raivis Marcencas, jis prisipažino neseniai atvykęs iš Vokietijos, dar nedalyvavo mūšiuose. Raivis prašė nefotografuoti jo iš priekio, nes prisibijojo, kad šeimos nariai Latvijoje nesusilauktų keršto iš rusakalbių kaimynų.

Per atsisveikinimo su Tomu Valentėliu ceremoniją Raivis pareiškė, kad jau galiu jį fotografuoti iš priekio, nes Maskvos žiniasklaida jį demaskavo, paviešino nuotrauką.

Lietuvį ir latvį suvedė likimas

Tai va, prieš pusantro mėnesio ryte susipažinau su Raiviu, o po pusdienio prasilenkiau su T.Valentėliu taip ir nesusipažinęs su juo. Mat lankiausi kaime šalia Kupiansko, kur biržietis buvo dislokuotas, ir į namą, kuriame lietuvis gyveno, iš Charkivo ligoninės tą dieną atvežiau pasveikusį kitą Užsieniečių legiono karį.

Pastarasis vežant laikėsi visų instrukcinių nurodymų ir nepasakojo nei su kuo kartu gyvena, nei kokiuose mūšiuose dalyvavo, kur treniruojasi.

Kadangi baisiai duobėtais pa-frontės keliais manęs laukė trijų valandų kelionė atgal, nepriėmiau atvežto kario siūlymo užeiti arbatos ir išskubėjau atgal į Charkivą, kad suspėčiau grįžti iki komendanto valandos. Tokiu būdu nesusitikau ir su T.Valentėliu, o jis, pasirodo, tame name gyveno.

„Su Tomu nebuvome labai artimi, tačiau su juo kalbėjausi dažniau nei kad su prancūzu, amerikiečiu ar vengru. Tomas buvo uždaras, be to, jam vos 20 metų, o man 51, tad interesai irgi kiti, tačiau pradžiugau išgirdęs, kad jis iš Biržų, nes į Rygą grįždamas iš Vokietijos, o ten gyvenau pastaruosius penkerius metus, dažnai pro Biržus pravažiuodavau ir esu ne kartą sustojęs pavalgyti“, – pasakojo Raivis.

Latvis su lietuviu sakė kalbėdavęs rusiškai ir angliškai, nes pastarąją kalbą biržietis mokėjo neblogai, mat pastaruoju metu gyveno Jungtinėje Karalystėje.

„Likimas mudu suvedė – jis metė darbą Jungtinėje Karalystėje, o aš Vokietijoje, kad padėtume ukrainiečiams kovoti su Maskvos okupantais, kad šie juos įveikę neatsibelstų į mūsų tėvynes. Tačiau Tomui buvo lemta žūti, o aš likau gyvas, nors siekiant jo kūną ištraukti irgi galėjau žūti, nedaug trūko“, – kalbėjo Raivis.

Vos nesibaigė tragiškai

Balandžio 16-ąją Kyjive vyko oficiali atsisveikinimo su Ukrainoje žuvusiu lietuviu kariu savanoriu Tomu Valentėliu ceremonija. Iš Biržų kilęs dvidešimtmetis vaikinas į Kyjivą atvyko prieš penkis mėnesius ir lankė pratybas Užsieniečių legiono treniruočių stovyklose.

Žuvo kovo tryliktą Charkivo regione šalia Kupiansko esančiame Zapadnės kaimelyje, kuriame iki karo gyveno 350 žmonių.

Kad Tomas visus keturis mėnesius gyveno kartu su R.Marcencu, sužinojau per lietuvio atsisveikinimo ceremoniją Kyjive.

Nustebau pamatęs iš neįgaliojo vežimėlio išlipantį ir su ramentais vos paeinantį Ravį. Jis tada ir papasakojo, kad buvo sužeistas praėjus kelioms dienoms po Tomo žūties. Tada, kai Užsieniečių legiono vadovai nusprendė pargabenti lietuvio kūną iš mūšio lauko, nors jis liko gulėti vos už pusšimčio metrų nuo priešo apkasų.

Tomo kūno pargabenimo operacija vos nesibaigė tragiškai keturiems kariams, mat priešo dronai ėmė persekioti ir atakuoti juos vežantį šarvuotą karinį automobilį „Humer“.

Kūną bandę paimti kariai nuo skeveldrų patyrė sužeidimų, o rimčiausiai sužalotas buvo būtent Raivis.

Viliasi, kad vaikščioti galės

Latvio teigimu, per dronų atakas buvo prakiurdyti „Humerio“ ratai, tačiau ši mašina vis vien sugebėjo karius išvežti tolėliau nuo priešo zonos, ten sužeistuosius perėmė atvykusi kita mašina. Ja kariai buvo skubiai nugabenti į pirminę fronto ligoninę.

Balandžio 9 dieną Raiviui buvo daroma trečia operacija, nuo kurios priklausys, ar jis ateityje galės vaikščioti be ramentų.

Su Raiviu susitarėme, kad po operacijos jį aplankysiu, nes mus sieja keli bendri bičiuliai. Prieš pusantro mėnesio iš Raivio ėmiau interviu, bet dar jo nepaskelbiau.

Raivio likimas šiek tiek panašus į Tomo, jis irgi be didesnių rūpesčių gyveno užsienyje – Vokietijoje, tačiau nusprendė viską mesti ir vykti padėti kovoti ukrainiečiams.

Tomą neblogai pažinojęs lietuvis karys, fronto medikas pravarde Jaras, sakė, kad biržietis buvo uždaro būdo, tačiau klusniai lankė pratybas, vykdė visus nurodymus ir kasdien darėsi vis labiau savimi pasitikinčiu kariu.

Kulkų nepavyko išvengti

Po atsisveikinimo su Tomu ceremonijos teko bendrauti ir su lietuvio kūno išgabenimą iš mūšio lauko organizavusiu karininku ukrainiečiu bei jam talkinusiu lietuviu karo instruktoriumi.

Vyrai spėjo, kad per kilusį susišaudymą Tomui galbūt pritrūko šaltakraujiškumo ir dėl užvaldžiusių emocijų per daug atsidengė, todėl neišvengė kulkų.

Tačiau per tokius mūšius žūva ir labai patyrę kariai, nes ugnies zonoje lekia ir visiškai atsitiktinės kulkos bet kokia kryptimi.

„Tomas žuvo kaip didvyris, džiaugiuosi, kad pavyko jo kūną atkovoti per antrą operaciją, kuriai ruošėmės net dešimt dienų, ir per ją niekas nebebuvo sužeistas, nors operacija buvo priskirta prie ypač pavojingų“, – sakė ukrainiečių karininkas, panoręs dalyvauti ir atsisveikinimo su Tomu ceremonijoje Kyjive.

Karininkas viliasi, kad Lietuvos vyriausybė apdovanos medaliais Tomo kūną išgabenusius karius, tačiau prašė jo pavardės kol kas neminėti.

Jūra vėliavėlių – žuvusiems atminti

Per atsisveikinimo ceremoniją karstas su Tomo palaikais stovėjo Maidano aikštėje Kyjive, kur šalia plevėsuoja tūkstančiai vėliavėlių su užrašytais žuvusių karių vardais.

Vėliavėlių jūroje iki tol švytėjo prieš metus žuvusiam lietuviui savanoriui Tadui Tumui skirta tri-spalvė, o nuo šiol šalia plazdės ir T.Valentėliui skirta mūsų tautinė vėliava. Prie jos į Kyjivą atvykę lietuviai neš gėlių ir priklaupę ant kelio pagerbs žuvusiuosius.

Prie Tomo karsto Maidano aikštėje kalbą sakė Lietuvos ambasadorė Ukrainoje Inga Stanytė-Toločkienė, Užsieniečių legione tarnaujantys Tomo bendražygiai, paramą Ukrainai vežantys lietuviai savanoriai, Ukrainos armijos atstovai.

Palaikai vėliau buvo pervežti į katalikišką Šv. Aleksandro katedrą, kur buvo aukojamos Mišios. Čia šalia vienas kito sėdėjo sužeistas latvis karys R.Mencenas bei mūšyje Kursko srityje sužeistas lietuvis Osvaldas Guokas.

Iš bažnyčios karstas buvo išvežtas į didžiausių Kyjivo kapinių šarvojimo salę. Per ceremoniją kariai iššovė tris simbolines šūvių salves. Vakare Tomo atsisveikinimo ceremonijoje dalyvavę lietuviai rinkosi į pagerbimo vakarienę.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Lietuvis karys buvo pašarvotas Baikovo kapinių gedulingoje salėje.

2. Užsieniečių legiono kariai bažnyčioje gedėjo žuvusio bendražygio lietuvio.

3. R.Marcencas buvo sunkiai sužeistas bandant iš mūšio lauko išvežti lietuvio kūną.

4. Žuvusį tautietį gyrė karys Jaras.

5. Lietuvos ambasadorė Ukrainoje I.Stanytė-Toločkienė pasakė kalbą prie lietuvio karsto.

E.Butrimo nuotraukos