Jau – po kelis gyvenimus
Vieni strimgalviais lekia paskui madas, perka naujus baldus ir visokias namų interjero detales, o užeini į svečius ir matai, kad nėra jaukumo, nes viskas – kaip visų.
O štai 66 metų panevėžietės tautodailininkės Audronės Virbalienės aplinkoje naują, ką tik nudrėksta etikete daiktą sunkiai surasi, užtat koks malonumas dairytis po būstą, kur kiekvienas daiktelis jau nugyvenęs po kelis gyvenimus.
„Aš labai sunkiai ką nors išmetu, bet užtat lengvai priglaudžiu tai, ko kiti atsikrato“, – moteris pasakoja, kad išmestus daiktus restauruoja ir pritaiko buičiai.
Kad ir sulopyta, bet reikalinga
Žvalgomės po kūrybingos ir išradingos moters šiltojo sezono rezidenciją – vasarnamį.
Pradedam nuo miegamųjų palėpėje. Lova užklota skiautinių antklode, o ant žemės patiestas čiužinys uždengtas ryškiai mėlynu, meniškai lopiniais išmargintu vilnoniu užklotu.
„Jis mano tėvelio, ilgai naudotas, buvo visas skylėtas, sulopiau. Kaip brangaus žmogaus daiktą išmesi? Kai sūnūs su šeimomis atvažiuoja, čia nakvoja ir juo užsikloja“, – sako, kad užklotas kuo puikiausias.
Sako, dar turinti bobutės virbalus, jie surūdiję, megzti nebetinkami, bet išmesti ranka nekyla, saugo kaip šeimos relikviją.
Iš visokių spalvų kvadratėlių sudėliota antklodė – A.Virbalienės mamos gyvenimo liudininkė.
„Pasiuvau ją iš senų mamytės suknelių“, – aiškina, kad tokiu būdu pagerbė jos atminimą.
Dar viena, jau kitokių, gerokai ryškesnių, spalvų antklodė, pasiūta iš gausybės medžiagų gabalėlių, drykso lauke ant medinių sūpynių.
„Čia jau iš mano nebedėvimų suknelių“, – paaiškina pašnekovė.
Rado kampą ir anytos komodai
„Kur kas ką sulūžusio išmeta, aš imu ir sutaisau, sugalvoju, kur panaudoti, pritaikyti“, – sako ji.
Moteris rodo keistą konstrukciją: ant senovinės medinės taburetės viršaus pritvirtintas baltai dažytas ir gėlėmis dekoruotas stalčius. Suku galvą, kam jis naudojamas, bet neatspėju.
„Čia baldas nakčiai kompiuterį pasidėti“, – kvatoja šeimininkė.
Sulūžusią taburetę rado prie šiukšlių konteinerio, seną stalčių turėjo. Sutaisė, perdažė ir sumanė, kur panaudos.
„Vakare, gulėdama lovoje, pasidėjusi ant kelių naudojuosi kompiuteriu. Anksčiau, kai užsinorėdavau miego, dėdavau jį ant žemės. Nepatogu. O dabar paguldau į stalčių. Taburetė lovos aukščio, o stalčiaus sienelės saugo, kad nenukristų“, – paaiškina, kaip konstrukcija veikia.
Svetainėje stūkso gruboko darbo komoda, matyti, kad naujai perdažyta ir išpaišyta baltomis tulpėmis bei lelijomis.
„Komoda anytos. Kai ji mirė, baldą giminaičiai išmetė. Stovėjo molyje, visa apačia buvo supuvusi, tad dalį baldo teko nupjauti“, – sako moteris. Ir rodo, kad sunkus baldas dabar lengvai stumdomas, nes vietoj nupuvusių kojelių A.Virbalienė jai prisuko ratukus.
Inkilas su paslaptimi
Balta virtuvinė spintelė A.Virbalienei atiteko iš ankstesnio vasarnamio šeimininko. Tik ji buvo smarkiai nudėvėta. Moteris baldą kruopščiai perdažė ir papuošė mėlynų gėlyčių ornamentais.
O štai senos kojinės siuvimo mašinos rėmą, atsibogintą iš Biržų, pavertė staleliu, viršui pritaikiusi tarpukario gamybos veidrodį.
„Kai ardžiau jo rėmus, supratau, kad jis daug senesnis nei maniau, nes sovietiniais laikais šitaip jau negamino“, – tvirtina pašnekovė.
Virš geležinio, veidrodiniu stalviršiu stalelio kabo žvejams skirtas skardinis senovinis indas.
„Nuvežiau nebeveikiantį televizorių priduoti ir paprašiau, kad man leistų žvilgtelėti į metalo laužo konteinerį. Ten ir pamačiau šitą gėrį“, – juokiasi, kad atsikračiusi nebereikalingo daikto namo negrįžo tuščiomis.
Kibirėlis senoviškas, prieškarinis. Dekupažo technika jį dekoravo lydekomis ir kitais upių gyviais, o dabar laukia, kai bus proga kokį žvejį apdovanoti.
Pokario mados laikrodis mediniu rėmu turėjo keliauti į šiukšlyną.
„Pažįstama pasakė, kad jį išmeta. Juk negalėjau leisti, kad toks geras daiktas atsidurtų sąvartyne“, – sako moteris.
Susidomiu, ką ant sienos veikia tikrų tikriausias inkilas.
Šeimininkė trūkteli priekinę lentelę ir parodo slėptuvę vyno buteliui.
Dovanai užnešti laiptai buvo per siauri
Lipam į vasarnamio palėpę. Prie lango stūkso didžiulė sena kraitinė skrynia. Su kalvio kaldintom geležinėm rankenom, mediniu kaiščiu, geležiniais sutvirtinimais per visą aukštį ir stalčiais apačioje. Visi kampai irgi sutvirtinti geležinėm juostom.
Baldas dar nerestauruotas. Medienoje vos įžiūrimi autentiški pagražinimai. Dangtis šiek tiek išgaubtas.
„Čia sūnaus dovana Motinos dienos proga“, – pasidžiaugia, kokią staigmeną šiemet gavo.
Ji sako, kad sūnus seniai žinojo, jog mama svajoja apie tikrą aukštaitišką skrynią. Rado pagal skelbimą ir nupirko.
Skrynia labai sunki, užvilkti į antrą aukštą buvo bėda, o užboginti į palėpę, kur ji dabar ir stovi, pasirodė neįmanoma – laiptai per siauri.
Sūnus nuardė laiptų turėklus, pasikvietė į talką kaimyną ir dovaną šiaip ne taip užtempė į patalpą, kurioje mama miega.
„Kai atvažiavus pamačiau tą skrynią, negalėjau savo akim patikėti“, – sako, kad malonus siurprizas tiesiog žadą atėmė.
Išmeta, nes neturi fantazijos
„Žmonės daug gerų dalykų išmeta. Neturi kur dėti ir neturi fantazijos“, – kalba išradinga moteris.
Veda į lauką parodyti, kuo tapo vienos miesto kavinės išmesti stikliniai dangčiai. Toji įstaiga keitė interjerą ir spalvotos grūdinto stiklo apvalios formos detalės keliavo į šiukšlyną.
A.Virbalienė tuos geltonus ir oranžinius skritulius pritvirtino prie medinių trinkų ir padarė lauko stalelius. Jie nebijo nei lietaus, nei šalčio.
„Aš pati beveik nieko neišmetu, stengiuosi daiktui suteikti antrą gyvenimą. Atsibodo drabužis? Imu ir iš dviejų pasiuvu vieną, kitokį. Iš senų džinsų prisiuvau kuprinių. Viena net dalyvavo konkurse Šveicarijoje, papuoliau į dešimtuką“, – pasidžiaugia, kad buvo įvertinta antrinių žaliavų panaudojimo srityje.
Moteris dar rodo į vasarnamio numerį. Adresą žymintis skaičius 13 prisuktas ne tiesiai ant sienos, o ant nuo medžio atpjautos ripkos.
„Tvarkydami sodą tą ripką iškasėm iš žemės. Kaip išmesi? Ji man tokia graži pasirodė“, – pasakoja, kad net tokį radinį sugalvojo pritaikyti.
Užburia daiktų praeitis
Moteris atneša dar vieną iš savo lobių – medinį lagaminą. Aiškina, kad jis tikriausiai gamintas tarpukariu, mat kampai be vinių, suleisti kaip kregždės uodega.
„Įtariu, kad jis su šeimininkais kartu pabuvojęs Sibire ir pargrįžęs atgal“, – kalba glostydama istorijos verpetuose pabuvojusio lagamino šoną.
Tą lagaminą Panevėžyje, prie daugiabučių namų šiukšlių konteinerio, pamatė A.Virbalienės draugai.
„Paskambino ir sako: „Lėk, tau tinkamas daiktas išmestas.“ Tik padėjau ragelį, tuoj kiti pažįstami skambina ir apie tą patį lagaminą praneša“, – pasakoja, kaip įdomybės pas ją patenka.
Radinį moteris išplovė, perlakavo, išdriskusį vidų išklojo languota drobe ir paskyrė rankdarbiams laikyti.
Tuoj pat rodo ir kitą lagaminą. Šveicarišką. Šitas atkeliavo iš Kauno, iš vieno remontuojamo namo palėpės.
Lagaminas fanerinis, su originaliais apkaustais, su originalia ir tebeveikiančia spynele. Teko gerokai paplušėti, kol jį atnaujino.
„Tik nušveitusi pamačiau gamintojo logotipą. Radau ir lagamino savininko antspaudą, jis priklausė lenkų gydytojui“, – daiktų istorija ją tiesiog pakeri.
Su šituo lagaminu ji į muges irgi vežasi savo rankdarbius.
Kartą mugėje už lagamino užkliuvo žinovo akis, jis sakė iš karto klojąs 100 eurų, bet panevėžietė su restauruotu daiktu nepanoro skirtis.
Išgelbėjo šiltą vaikystės prisiminimą
Nagingos moters namuose iš naujo „sublizga“ net, regis, visai beverčiai daiktai.
„Draugė ketino išmesti sriubos indą iš servizo. Sakau, duok, nudažysiu, padarysiu gėlių puodą, tegu pastovi, kol suduš“, – rodo į naujai paskirčiai tarnaujantį daiktą.
Moteris kvatoja, kad net ir šeimynykščiai persiėmė jos įpročiais – radę ką kitiems nebereikalinga neša namo ir klausia, gal ji turi minčių, kam pritaikyti.
„Štai sūnus iš kaimyno partempė rąsto gabalą. Pasirodė įdomios formos. O žmogus norėjo jį sudeginti. Sūnus, galima sakyti, ištraukė iš laužo. Paguldėm prie tvenkinio, kaip čia buvęs“, – šypsosi ji.
Neišmetė nė vieno sklype nupjauto seno medžio, iš jų kamienų padarė ramsčius pirties terasai, tarp senų vaismedžių stimpų sukonstravo apžvalgos namelį.
Ragina palypėti kopetėlėmis aukštyn. Ten stovi medinis apvalus stalas kiek trumpesnėm nei įprasta kojom ir ramunėmis išpieštu stalviršio sutvirtinimu.
Moteris pasakoja, kad baldo istorija glaudžiai susijusi su vaikyste. Jos tėvas labai mėgo fotografuoti, turėjo ir draugą su panašiais pomėgiais. Per vyrus susibičiuliavo ir jų šeimos.
Dabar gi neseniai lankėsi pas tos šeimos vaikus, savo bendraamžius, ir jų garaže pamatė stalą, prie kurio vaikystėje visi žaisdavo kortomis.
Žmonėms baldas nebebuvo reikalingas, o jai – brangus prisiminimais. Parsivežė, pritrumpino iš apačios apipuvusias kojas.
Taigi iš senienų ši moteris gali padaryti bet ką.
„Šiais laikais visko galima nusipirkti, betgi sutaisyti ir naudoti seną, kažkam jau nebereikalingą daiktą yra daug įdomiau. Ir naudingiau planetai. Mano sūnūs su šeimomis irgi tokiomis pačiomis mintimis gyvena“, – džiaugiasi atžaloms įskiepytu gamtos tausojimo požiūriu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pamačiusi kavinės išmestus stiklinius skritulius A.Virbalienė tuoj sumąstė iš jų pasidaryti staliukus lauke, dabar jie kiemo puošmena.
2. Sriubos puodas dabar praverčia kaip dėklas gėlėms.
3. Su senu kavinuku patogu pasisemti lietaus vandens.
4. Kambaryje kabo inkilas su slėptuve.
5. Lenkų gydytojui priklausęs šveicariškas lagaminas dabar keliauja į muges su rankdarbiais.
6. A.Virbalienė iš vaikystės draugų garažo parsitempė stalą, prie kurio maži būdami kortomis lošė.
7. Naujai dekoruotas senovinis žvejo indas laukia naujo šeimininko.
8. Buvęs šeimininkas savo nutriušusios spintelės nebeatpažintų, ji virto prašmatniu baldu.
9. Kolūkinių laikų grėbiamosios ratai virto tiltelio turėklais.
10. Lauko kėdė iš seno kelmo bei šakų – ir graži, ir patogi.
11. Skiautinių lovatiesė, pasiūta iš senų mamos suknelių, yra labai brangus jos prisiminimas.
12. Vilnonis tėvo apklotas buvo skylėtas, bet kaip jį išmesi, jei gali sulopyti ir toliau naudoti.
13. Anytos komodą A.Virbalienė restauravo ir išpaišė stilizuotomis tulpėmis bei lelijomis.
14. Senovinę geležimi kaustytą skrynią A.Virbalienė gavo dovanų iš sūnaus.
15. Senų sodo medžių kamienai virto jaukios pirties terasos ramsčiais.
16. Iš sudėvėtų savo suknelių A.Virbalienė pasiuvo skiautinių antklodę, ją patiesė ant sūpynių sėdynės.
A.Švelnos nuotraukos
