Staklėms skyrė šviesiausią kambarį
Pasvalyje gyvenanti 62 metų P.Venslovienė austi pradėjo kone prieš du dešimtmečius. Nuo to laiko senovinės staklės niekada nestovi tuščios. Dar nespėjus baigti vieno audinio, pasvalietės galvoje jau dėliojasi būsimi nauji raštai.
Nemažai laiko praleidžianti prie audimo staklių audėja supranta, kad jos turi būti pastatytos labai geroje vietoje, nors yra didžiulės ir užima daug vietos. Taigi staklėms ji skyrė visą šviesiausią namo kambarį.
„Kad audinys būtų dailus ir nepriekaištingas, reikia ne tik susikaupimo, bet ir labai gerų akių. Vienu metu ant staklių būna užmesta daugiau nei tūkstantis du šimtai siūlų. Pagal pasirinkto rašto sudėtingumą tenka daug skaičiuoti. Nors akys pavargsta, betgi labai pailsi galva. Kad ir kokios sunkios mintys slėgtų, audžiant jos išsisklaido kaip dūmai“, – pasakojo audimo menu besimėgaujanti moteris.
Vyras atvežė savo motinos stakles
P.Venslovienė prisiminė, jog pamėgti senovinį amatą ją paskatino dukters liga. Kai mergaitė buvo vos penkerių, tėvai pastebėjo, kad kažkas negerai su jos sveikata. Bandant nustatyti mažylės negalavimo priežastį, motinai su mergaite teko labai daug laiko praleisti ligoninėse.
„Dėl dukters ligos teko atsisakyti darbo prekyboje. Ligoninėse tekdavo praleisti ištisus mėnesius. Aš esu kaimo vaikas ir buvau įpratusi visuomet dirbti. Gulėjimas ir nieko neveikimas man buvo didžiausia kančia. Tad kol dukra miegodavo, aš megzdavau ar nerdavau vąšeliu. Ir tomis sunkiomis valandomis vis dažniau prisimindavau savo vaikystę bei močiutę, palinkusią prie audimo staklių“, – sakė sergančią dukterį auginanti pasvalietė.
Mintimis apie senovines stakles ir norą išmokti austi P.Venslovienė pasidalijo su vyru Sauliumi. Sutuoktinis ne tik palaikė žmonos idėją, bet ir iš savo tėviškės pargabeno stakles. Jos ypatingos – jomis audė jo mama ir, mano, močiutė.
Nagingas vyras pats suremontavo daug metų palėpėje gulėjusias ąžuolines stakles, pagamino trūkstamas detales.
Audimo paslapčių mokėsi muziejuje
Audėjos įsitikinimu, gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Kai įrenginys jau buvo paruoštas austi ir tik reikėjo susirasti mokytoją, kad pamokytų to sudėtingo amato, Pasvalio krašto muziejus pranešė apie įkurtą audimo mokyklėlę.
Dabar jau šviesaus atminimo audėja pasvalietė Emilija Janušonienė paprastomis rankinėmis staklėmis mokė savo mokines audimo pradmenų.
Nors mokyklėlė veikė neilgai, bet P.Venslovienei laiko perprasti pagrindines audimo subtilybes užteko.
O tada prasidėjo darbai darbeliai. Pamažu pamažu, kartais ir labai smarkiai vargstant audimas ėmė pasiduoti dar nepatyrusiai audėjai. Ir štai dabar vienintelė Pasvalio krašto audėja audžia aukštaitiškus tautinius kostiumus: sijonus, liemenes, prijuostes, marškinius, nuometus, pina tautines juostas.
Geriausios dovanos – raštų knygos
Prieš dešimtmetį pasvalietė prisijungė prie Panevėžio krašto tautodailininkų. Ir tai nebuvo tik malonumas. Nė kiek ne lengviau už audimą buvo perprasti ir išmanyti tautodailės reikalavimus. Norint dalyvauti parodose, reikia laikytis griežtų standartų, bet ko nepasiūlysi.
Teko nemažai knygų perskaityti, kol perprato tautodailės raštus, kiekvieno Lietuvos regiono tautinių drabužių subtilumus.
„O man patinka išlipti iš tų nurodytų rėmų. Važiuodama pro geltoniu padengtą rapsų lauką, užsimaniau žaliai bei geltonai languoto tautinio sijono. Ant staklių užsimečiau būtent tokios spalvos siūlus – taip norisi džiaugtis pavasario žaluma. Žinau, kad aukštaitiškame sijone dar turėčiau įausti ir raudonos spalvos, bet šiuo metu man jos nesinori“, – šypsojosi prie audimo staklių palinkusi pašnekovė.
Net gimtadienio proga ji atsisakė giminaičių siūlomų padovanoti prabangių kvepalų, vietoj jų moteris pasirinko albumą apie tautinius kostiumus. O audimo raštų knygų jai padovanojo vyro bendradarbiai – ugniagesiai.
Pirmas pagalbininkas – vyras
Paruošti staklėse siūlus audimui – ilgas, dviejų žmonių pastangų reikalaujantis procesas. Taigi užvynioti siūlus ant veleno, kad šie nesusipainiotų, audėjai padeda vyras.
Tautodailininkė kantriai pasakoja visą pasiruošimo audimui procesą. Pirmiausia siūlai užmetami ant mestuvų. Prieš nuimant nuo jų, siūlai supinami į kasą ir suveriami į retą sietą. O užvyniojant siūlus ant veleno, jau reikalinga vyro pagalba: vienai to padaryti neįmanoma. Nuo veleno siūlai veriami į nytis. Tuomet suveriama į tankesnį skietą, skirtą audimui. Tada tie metmenų siūlai gerai įtempiami ir pririšami. Ir štai dabar, po tiekos paruošiamojo darbo, jau galima sėsti austi.
Audinio raštą lemia suvėrimas į nytis, pakojų pririšimas bei jų numynimas.
Siūlus pakeisti nėra taip paprasta, todėl vieno rašto audinį audžia bent keliems tautiniams kostiumams. Vienam tautiniam sijonui pasiūti reikia maždaug trijų metrų audinio. O kur dar palaidinė įmantriausiais rinktiniais raštais austais rankogaliais, prijuostė bei prie sijono deranti liemenė!
Giminėje – darbštūs ir garsūs
Labiausiai mamos išaustu ir pasiūtu tautiniu kostiumu didžiuojasi duktė Neringa. Nors mergina turi sveikatos problemų, užtat, kaip ir mama, turi menininkės gyslelę. Ji grožį mato per fotoaparato objektyvą. N.Venslovaitė yra surengusi ne vieną fotografijų parodą.
Sūnus Tomas, kaip ir tėvas, linkęs prie technikos. Inžinerijos studijas baigusio vaikino didžiausia aistra – motociklai.
Ateinantį mėnesį Palmira ir SauliusVenslovos minės 40 metų vestuvių sukaktį. Draugauti jie pradėjo dar mokydamiesi Saločių vidurinėje mokykloje, tik vyras mokymo įstaigą baigė metais anksčiau.
Saločių krašte, Medinių kaime, gyvenusi P.Venslovienės motina Marijona Zilporienė šiemet švęs 95 metų sukaktį. Jaunystėje moteris taip pat audė, nes reikėjo išlaikyti 5 vaikus, tik, va, audimo staklių neišsaugojo.
Vidurinioji iš tų penkių vaikų – Palmira – buvo padykusi, bet imli rankdarbiams. Motina turėjo siuvamąją mašiną, iš Latvijos parveždavo rietimus kartūno, ir duktė sėsdavo prie mašinos – siūdavo patalynę.
Pasvaliečiai žino, kad Palmiros sesuo – garsi visame pasaulyje. Dviratininkė Laima Zilporytė tris kartus tapo Europos čempione, o Seulo olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalį.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Tautiniu kostiumu audėja papuošė ir dukters lėlę.
2. P.Venslovienė (kairėje) dėkinga savo audimo mokytojai E.Janušonienei. Nuotr. iš P.Venslovienės albumo
3. P.Venslovienė mėgsta eksperimentuoti: į audinį įaudžia linų stiebelius, to dar neteko matyti.
4. Lietuviški raštai audinyje atsiranda tik sukaupus nemažai žinių apie tautinį meną.
5. Venslovos šiemet minės 40-ąsias vestuvių metines. Palmirai Saulius – didžiausias pagalbininkas.
6. ir 7. Staklėmis moteris išaudžia įvairiausius margaspalvius raštus.
V.Savickienės nuotraukos
