Šifruoja tėvo kūrinių reikšmes
Tvarkydamas prieš tris mėnesius mirusio panevėžiečio dailininko Jono Dailidėno dirbtuves, jo sūnus, stiklo menininkas Viktoras Dailidėnas, aptiko įdomius tėvo užrašus ir niekad nematytų, niekur neeksponuotų kūrinių.
Ėmus dėlioti paveikslus pagal jų nutapymo laiką, paaiškėjo dar ir tai, kad tėvas saugojo drobes, sukurtas Sąjūdžio aušroje bei dramatišku Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu, – jų nepardavė.
„Žiūrėdamas ir rūšiuodamas jo užrašus bei paveikslus pasijutau taip, tarsi skaityčiau Deno Brauno romaną „Da Vinčio kodas“ – tiek daug simbolizmo ir paslėptų reikšmių!“ – apie atsivėrusį kitokį pasaulį kalbėjo Viktoras.
Paveiksluose slėpė trispalves, kai dar nežinojo, ar jos liks
Sūnus mena, kad tėvas aktyviai dalyvavo Panevėžio atgimimo renginiuose, mitinguose, kartu su draugais ruošė trispalves, darbovietėje iš sovietinės į lietuvišką keitė vėliavų antgalių simboliką.
Tuo laikotarpiu Viktoras tebuvo pradinukas ir ne itin įsidėmėjo, ką užsidaręs dirbtuvėse tėtis tapė, o štai jo draugų komentarai įstrigo.
Tuomet šeima gyveno trijų kambarių bute penkiaaukštyje. Vyras ir žmona, abu dailininkai, dirbtuve buvo pavertę vieną kambarį.
„Ne kartą girdėjau, kaip svečiai tėvus ragino dirbtuvėse nelaikyti pakabinus kai kurių paveikslų – turės bėdų“, – dabar prisimena.
Sūnus, žvelgdamas į tas drobes, supranta draugų perspėjimus – jose pasipriešinimo sovietams simboliai net nebuvo užkoduoti, kiekvienam buvo aiškut aiškutėliai.
O dar jei koks netinkamas žmogus būtų perskaitęs kitoje paveikslų pusėje įrėžtus pavadinimus: „Raudonas traktorius, važiuojantis per Kryžių kalną“, „Kareiviški kerziniai batai ir kirvis“ arba „Iš bangų kylanti amfora su trispalve“?
„Dar Atgimimas nebuvo įsisiūbavęs, o tėtis savo kūriniuose jau paišė trispalves, ne visada ryškias, truputį primaišęs spalvų. Tada dar niekas nežinojo, bus ta trispalvė ar nebus, o jis tuos paveikslus jau laikė pasikabinęs“, – išsidėliojęs drobes netgi prisimena, kurios anuomet kabėjo ant sienų namuose.
Vyrui akyse tebestovi ir paveikslas su didžiuliu rūpintojėliu – tik jo namuose nebėra, gal jį kas nors nupirko.
Žinojo, kas tie kentaurai
„Ne visus tėčio nutapytus kūrinius buvau matęs, kai kurie man visai nauji, smalsu juos patyrinėti“, – sakė sūnus.
Panagrinėti tėvo kūrinius bus įdomu ir seseriai Julijai Palmeido, profesionaliai menotyrininkei, gyvenančiai ir dirbančiai Paryžiuje.
Yra visa krūva paveikslų, nupieštų ant kitų transparantų pusių. Juos J.Dailidėnas nutapė jaunystėje, kai vienoje autotransporto įmonėje dirbo dailininku ir privalėjo ruošti sovietinę vaizdinę agitaciją.
„Tėtis yra sakęs, jog nori, kad žmonės nesiliautų svajoti ir puoselėtų viltis“, – aiškina tai, kas persismelkę tėvo kūriniuose.
Produktyviai kūręs J.Dailidėnas buvo populiarus tarp meno mėgėjų, gerbėjai jo drobes mielai pirko. Daugelyje darbų realybė persipynė su fantazijomis, menininko matomomis vizijomis. Kaip jas perskaitys, priklausė nuo žiūrovo.
Kūrinių, kurie likę dirbtuvėse, šeima neketina parduoti, juos pasilaikys atminimui.
„Norisi nuodugniai peržiūrėti ir paanalizuoti. Tėtis buvo labai protingas ir apsiskaitęs, savitas menininkas, turėjo gilią savo filosofiją, supratimą apie pasaulio sandarą ir būtį. Kai kitiems vaikams tėvai skaitė tradicines pasakas, jis man sekė graikų mitus, apie kentaurus žinojau dar į darželį neidamas. Kūriniuose atseku jo mitologijos išmanymą“, – sakė Viktoras.
Gyvenimo fragmentai ir begalybės brėžiniai
„Tėvų auklėjimas buvo kitoks, nes jie patys buvo kitokie nei aplinkiniai. Man jie visada atrodė labai laisvi. Pas mus pabuvę klasiokai sakydavo, kad man labai pasisiekė su tėvais. Mums su sese nebuvo jokių griežtų namų taisyklių ar apribojimų, nepatyrėm draudimų ar barimų, tėvai džiaugėsi kiekvienu mūsų laimėjimu, nuolat skatino pažinimą. Primestinai jie mūsų nieko nemokė, tiesiog paprastai savo pavyzdžiu rodė, kaip reikia gyventi“, – įvertina tėvų duotą lobį.
Dar viena staigmena: sūnus rado tėvo užrašų knygutes su įdomiais įrašais. Vienur jie vos iš kelių sakinių, kitur ilgesni, netgi su pridėtais brėžiniais.
„Įdomiai jis filosofuoja, kas yra begalybė. Tai žmogaus kelias, nuotrupos, fragmentai. Individo nugyventa atkarpa yra sudedamoji didžiosios begalybės dalis. Begalybę jis pavaizdavo ir sudėtingu brėžiniu“, – sako.
Yra įrašų apie žmogų įsiurbiantį kasdienybės ratą, kai visa ką užvaldo buitis ir ištrūkti darosi neįmanomai sunku. Dailininkas rašo ir apie vis mažėjantį draugų būrį, kai jiems iškeliavus Anapilin artėja vienatvė.
„Tėtis visą gyvenimą labai saugojo ir gerbė mamą, jiedu buvo labai artimi. Jis niekad nekėlė balso, artinantis ginčui mokėjo taip išlaviruoti, kad šis nuslopdavo nė neprasidėjęs. Tiesiog užsidarydavo dirbtuvėse ir apimtas emocijų išsiliedavo paveiksle“, – sūnus atpasakoja tvyrojusią namų atmosferą.
Rado jėgų vaikus pagirti
Anot sūnaus, iki pat paskutinio atodūsio tėvas išliko savimi: ignoruodamas didžiulius skausmus, džiaugėsi vaikų sėkme.
Liga dailininką pasiglemžė labai greit, per dvi savaites.
„Mes su žmona Laura vykom į Rygą, ten buvo jos kolekcijos pristatymas. Grįždami užvažiavom pas tėvus. Tėtis jau buvo labai silpnas, sėdėjo mamos apklostytas supamajame krėsle, pirmiausia paprašė parodyti kolekcijos pristatymo įrašą ir nuotraukas. Pagyrė, kad esam šaunuoliai, nustebinom Rygą“, – prisimena vieną iš paskutinių susitikimų.
Viktoro žmona Laura – šalyje garsi kostiumų dizainerė bei juvelyrė, prekės ženklo „Laura Daili“ dizainerė.
Tuoj po to jie turėjo ruoštis pa-rodai Kaune. Tėvui labai pablogėjo ir jį išvežė į ligoninę.
„Prie lovos sėdinti mama jam sakė: dar pakentėk, Joneli, neišeik, vaikai parodą padarys...“ – atminė paskutines dienas.
Sūnus mąsto, kad tėvą gyvenimas pririšęs tarsi laikė būtinybe pasidžiaugti savųjų sėkme, būtinybe dar ką nors užsibrėžta padaryti.
Pernai Panevėžyje, „Galerijoje XX“, J.Dailidėnas 70-mečio proga surengė personalinę parodą. Tai ir buvo paskutinis menininko pasirodymas žiūrovams.
Šis tas ir iš protėvių
Sunkios ligos diagnozę J.Dailidėnas išgirdo tada, kai atrodė, kad per vėlu, medikai nenorėjo net operuoti.
Gydytojai panevėžietį nurašė, esą ką esant tokiai situacijai be-operuos, jam liko suskaičiuotos dienos. O Dievas jam davė pagyventi dar 9 metus.
„Tėtis atlaikė kelias operacijas, kelis chemijų kursus. Niekada nerodė, kad skauda, niekada nesiskundė, visada buvo linksmas ir sakė, kad jam viskas gerai. Vasarą sveikata pradėjo šlubuoti. Į Vilnių pas mus atvažiavo su viltimi, sakė, kad tuoj gaus chemijos ir viskas bus gerai“, – prisimena ligonio stoiškumą.
Galvodamas apie tėvo būdą, jo inteligenciją, subtilumą bei niekada nenuslopusį pažinimo norą, sūnus mano, kad tos savybės atėjusios iš protėvių: senelio knygnešio ir močiutės bajoraitės.
Tėvo senelis Juozapas Dailidėnas buvo knygnešys, veikė Ustronėje, Krekenavoje, Ramygaloje ir Vadokliuose. Buvo žandarų suimtas, pabėgo į JAV, vėliau grįžo gimtinėn į Upytę.
Meilė knygai persidavė ir knyg-nešio vyriausiam sūnui Ignui, tapytojo tėvui. Jis, Lietuvos kariuomenės kariūnas ir Upytės agronomas, išsaugojo didžiulę tėvo knygnešio biblioteką, jos pagrindu Upytėje atsirado viešoji biblioteka, gyvuojanti iki šiol.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Paskutinį kartą J.Dailidėnas personalinę parodą surengė prieš dvejus metus, tada jam daug talkino dukra Julija, sūnus Viktoras ir visame kame palaikanti žmona Lidija.
2. J.Dailidėnas per parodos atidarymą niekuo neišsidavė, kad sunkiai serga, džiaugėsi anūko Igno pasakojimu apie jųdviejų bendravimą.
A.Švelnos nuotraukos
