Ir pats norėjo veiklos
Panevėžio Liekupio bendruomenė gyvena saldžiu laukimu – artėja ta diena, kai įvyks jų bendruomenės narių fotoportretų paroda ir pasirodys katalogas-albumas. Jų autorius – vis ką nors neįprasta sumanantis fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius.
Jų keliai susikirto, kai pastarasis su istoriku Sauliumi Kurnicku pristatinėjo knygą „Karaimai visada buvo su mumis. Šiaurės Lietuvos karaimų istorija“.
S.Bagdonavičius korespondentei atviravo jau tuomet atkreipęs dėmesį į šiuos renginio dalyvius, įdėmiai ir smalsiai besiklausančius jų pasakojimo. Be to, buvo pažįstamas su liekupiete Brone Slapšiene.
Iš pradžių tik mintyse pagalvojęs, kaip būtų įdomu sukurti šių žmonių fotoportretus, jis tai pasiūlė B.Slapšienei – ir prasidėjo darbas, peraugęs į bičiulystę su bendruomene.
„Aš pats irgi tada kaip tik turėjau laisvo laiko, norėjau aktyvios kūrybinės veiklos“, – prisipažino pašnekovas.
Stebėjosi fotografo kantrybe
Po Liekupio bendruomenę akimirksniu pasklido žinia, kad jų fotografuoti atvyks garsus fotomenininkas.
Buvo kuklių narių, nedrįsusių stoti prieš fotoobjektyvą. Buvo ir nelabai patiklių, kurie nenorėjo rizikuoti ir baimintis, kas iš viso to išeis. Bet dauguma su entuziazmu sutiko.
S.Bagdonavičius ypač džiaugėsi vaikais ir paaugliais, išdrįsusiais atstovauti savo šeimoms. Buvo, kad tėvai pozuoti fotografui nenorėjo, bet sutiko, kad būtų įamžinti vaikai.
Pašnekovas prisiminė paauglį, besifotografavusį su savo keturračiu. Pastarasis jam tarnauja ne tiktai pramogai – žiemą juo valo nuo gatvės sniegą.
Berniukas savo keturratį pastatė prie garažo durų, nusiėmė šalmą.
„Pradėjau fotografuoti. Praeina ne 10 ir ne 15 minučių, paauglys kantriai pozuoja... Baigęs paspaudžiu jam ranką, padėkoju“, – pasakojo S.Bagdonavičius.
O tuomet prie jo priėjo moteris, procesą su kitais žmonėmis stebėjusi gatvėje, ir prisistatė berniuko motina. Ji prisipažino nesitikėjusi, kad fotomenininkas bus toks kantrus ir tiek daug laiko skirs jos sūnui.
Iš pradžių ji galvojo, kad keturratis tėra paauglio kaprizas, o dabar suprato – normalu turėti savų norų ir juos išpildyti.
Pasiruošęs laukė momento
Su savo transporto priemone, tik ne keturračiu, o traktoriuku žolei pjauti, pozavo vyresnis liekupietis.
S.Bagdonavičius paprašė važiuoti į pavėsinę. Žmogus taip ir padarė, bet buvo prie dėmesio nepratęs, todėl labai jau susikaustęs – tarsi pozuotų pasui.
„Tuomet aš jo paklausiau, ar mėgsta cepelinus... Ir staiga vyras pradėjo juoktis, atsakė, žinoma, mėgsta“, – kūrybos subtilybes atskleidė panevėžietis.
Po to aplinkiniams vyriškis pasakojo, kad fotografas jį nupirko cepelinais.
Kitas liekupietis atėjo apsirengęs languotais marškiniais. Su-abejojo, gal persirengti.
S.Bagdonavičius tam užprotestavo: nereikia puoštis. Kuo natūraliau atrodys, tuo bus geriau. Jo žmona pasitraukė atokiau, nedrįso fotografuotis.
Tuomet fotomenininkas ją paprašė tyliai pakuždėti vyrui, kad atsisegusi marškinių saga.
„Ji lenkiasi prie ausies sakyti apie sagą, o aš jau laukiu pasiruošęs... Taip ir nufotografavau abu, po to jau nė vienas nebeprieštaravo“, – kalbėjo panevėžietis.
Moteris prisipažino tiesiog bijojusi, o juk viskas taip paprasta!
Kerštaudamos vyrus juokino
Iš pradžių purkštavo nesifotografuosiantys ir keturių kaimynių vyrai.
Šios liekupietės pasakė S.Bagdo-navičiui, kad norėtų turėti ne portretus, o bendrą nuotrauką, ir dar su dviračiais. Įvairovė menininkui – kaip medus lokiui, nesiginčydamas iškart sutiko. Tuo savo modelius net šiek tiek nustebino, bet kodėl gi ne?
Moterys pozuoja, menininkas ką nors vis keičia, kitaip sumąsto. Jos juokiasi, tai moteriškai pasimaivo, tai surimtėja, o visą šį veiksmą iš šono stebi atlydėję vyrai.
Kai darbas buvo baigtas, jau užrašyti moterų vardai ir pavardės, staiga trys iš šių vyrų pareiškė irgi norintys fotografuotis.
Keršydamos moterys visaip juos juokino. Tie bandė tvardytis, bet sunkiai sekėsi.
Buvo ir tokių, kurie nusprendė, kad nuotraukose jų nebus – taip ir padarė.
Viena liekupietė per daug neišgyveno, kai sūnūs paaugliai atsisakė fotografuotis, po to ir vyras rado priežasčių neateiti. Tuomet ji pozavo su irgi svarbiu šeimos nariu – mopsu.
„Mano sesuo turėjo kaip tik tokią šunytę, ji gulėdavo man ant kelių. Nuo jausmų ir prisiminimų niekur nedingsi, kuo bedirbtum“, – atviravo pašnekovas.
Vaikystės fotografija – parodai
S.Bagdonavičius pasakojo, kad fotografuoti jis vykdavo pailsėjęs, išsimiegojęs, geros nuotaikos ir niekur neskubėdamas. Juk neateisi pas žmogų į namus ir nepastatysi nuotraukai tiesiog prie namo sienos – reikia susipažinti, kad atsirastų pasitikėjimas, emocijos.
Jam pačiam buvo linksma, kai fotografavosi gydytojas su dviem dukrom. Susėdo kieme ant kaladžių. Aplink zujo draugiškas šunelis, šeimininkai manė, kad jis trukdo. Fotografas kaip tik prieštaravo: ne, ne, augintinis irgi turi būti modeliu. Ir iš tiesų – jis visus linksmino.
„Mergaitės vis juokiasi, viena kitą tramdo: surimtėkim, jau per daug... Po to supranta, kad dabar per rimtos“, – šypsojosi veiksmą prisiminęs fotografas.
Jis padarė daugybę kadrų ir atrinko vieną nuotrauką, ji – tobula.
O dar viena su menininku susitikusi mergaitė pasakė turinti tris norus: fotografuotis su katinu – kilmingu, išpuoselėtu murkliu, su pačios pieštu ir jai svarbiu paveikslu bei su kaimynu draugu Marku. Dar ji pozavo ir su šeima.
Paskui eilė atėjo Marko šeimai.
„Jo mama pozuoja, o žiūriu – laukdami vaikai susiima už rankų... Maniau, kad nuotraukos bus tik pačių žmonių prisiminimui, bet juodu išvydęs supratau, kad tokia graži vaikystės fotografija bus verta parodos“, – džiaugėsi pašnekovas.
Taps dabarties istorija
Įvyko tokių mielų atsitiktinumų, apie kuriuos liekupiečiai net nesvajojo. Vienas jų – fotografuojant šeimą kaip tik tuo metu grįžo Anglijoje gyvenanti dukra. Kaip visi džiūgavo turėsiantys fotomenininko darytą bendrą nuotrauką!
S.Bagdonavičius svarstė, kad įdomiausia šiuos portretus bus žiūrėti ne dabar, o po kurio laiko, kai jie taps dabarties istorija.
Pavyzdžiui, dabartinis paauglys, nusifotografavęs su elektriniais vargonėliais, turbūt šypsosis po daugybės metų prisimindamas šitas akimirkas. Jis lanko muzikos mokyklą, todėl S.Bagdonavičius sumanė įamžinti jį su instrumentu.
„Išnešiau vargonėlius į lauką ir liepiau apkabinti taip, kaip kad mergaitę apkabintų... Taip gražiai pozavo, kad iš šono stebėjusi kaimynė pagyrė mus abu“, – tęsė panevėžietis.
Liekupiečiai stebėdavo fotografuojamus kaimynus, bet nieko tai netrikdė.
Buvo ir taip, kad viena moteris prisipažino išvydusi, kaip akimirka po akimirkos gimsta fotopaveikslas.
„Reikia padirbėti spaudos fotografu, kad pastebėtum ir pagautum akimirką – ne tiktai gražią, bet ir tikrą, nesumeluotą“, – aiškino ir „Panevėžio ryto“ laikraštyje dirbęs menininkas.
Kone už skverno gaudė
Prasivėrus ne vienų namų durims, S.Bagdonavičius nustebdavo išvydęs žmones, kuriuos pažįsta. Toliau – apsikabinimai, arbata, prisiminimai. Su pirmą sykį sutiktais – pokalbis apie šeimos gyvūnus, pomėgius.
Su vienu fotografija besidominčiu vyriškiu taip gyvai įsišnekėjo apie fotoobjektyvus, nuotraukas, geriausius rakursus, kad šis staiga pašoko atsitokėjęs, jog kažkur vėluoja.
„Palauk, taigi dar tavęs nenufotografavau“, – modelį teko kone už skverno gaudyti.
Tarp jau pažinotų fotografuojamų žmonių buvo ir tremtinys, į Sibirą su šeima išvežtas 6 metų ir 1 dienos.
„Jį išvežė iš karto po gimtadienio. Kai žinai, kokia skaudi gyvenimo istorija, į žmogų žiūri visiškai kitaip. Ryšys, emocija, dialogas fotoportretui labai svarbūs“, – aiškino panevėžietis.
Po nuotraukomis bus pora sakinių apie žmones.
Bet niekas dar nematė nuotraukų. S.Bagdonavičius paaiškino, kad fotografijų paroda bus staigmena ir patiems liekupiečiams, kai jie išvys ir savo, ir kaimynų fotoportretus.
Tiltelį atidarė su balionais
S.Bagdonavičius nustebo, kaip gražiai tvarkosi ir draugiškai gyvena Liekupio bendruomenė.
„Gal mieste ir praeini pro panašius žmones, tik nespėji su jais susipažinti. Bet čia jie – vienoje bendruomenėje. Vienas kitam jie kaip giminės, artimi draugai“, – pasakojo menininkas.
Kaimynai renkasi į būrį su pyragais, geria arbatą, diskutuoja. Turi bendruomenė namuką.
Iš eilinio įvykio jie pasidaro kuo puikiausią šventę.
Štai kad ir supuvus mediniam tilteliui per melioracijos griovį – pastatė naują gelžbetoninį. „Atidarymas vyksta su kaspinėliais ir balionais. Atsistoja bendruomenės pirmininko žmona ir uždainuoja. Pirmininkui staigmena didžiausia, kad žmona – dainuojanti“, – šypsojosi S.Bagdonavičius.
Po tiltelio atidarymo kalbų visi buvo pakviesti valgyti barščių ir pyrago. Ir taip – kiekvieną sykį.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Fotografui reikia greitos reakcijos, kad pastebėtų ir spėtų užfiksuoti tinkamą akimirką.
2. S.Bagdonavičius džiaugėsi bičiulyste su liekupiečiais. Jį, baigusį fotografuoti bendruomenės narius, šypsenomis ir pačių augintomis gėlėmis apdovanojo neseniai su šeima iš Norvegijos sugrįžusi Giedrė Marcinkevičienė (viduryje ) ir Valė Bilienė.
3. Tinkamas momentas parodyti savo ypatingus sugebėjimus!
4. Atspindys veidrodyje išduoda, kad fotografavo ne tiktai fotomenininkas.
5. Fotomenininkas stengėsi, kad nuotraukose atsiskleistų nesumeluotos emocijos.
6. S.Bagdonavičiui buvo svarbu, kad modeliai juo pasitikėtų.
7. Kad nuotrauka prabiltų, fotografui teko pačiam rodyti kone akrobatinius triukus.
8. Šuo – dažnos šeimos narys.
10. Vaikinas norėjo nusifotografuoti su keturračiu, ir S.Bagdonavičius išpildė šią svajonę.
11. Languoti marškiniai – pats tas ir modeliui, ir fotografui.
B.Slapšienės nuotraukos
