Ką iš tokios priteisi?
Panevėžio apygardos teismas už 45 metų sugyventinio nužudymą 37 metų Kristinai Velžytei skyrė 10 metų nelaisvės.
Iš nuteistos moters šešiems aukos broliams priteista po 2 tūkstančius eurų, motinai – 10 tūkstančių. Bendra suma siekia 22 tūkstančius eurų.
Nukentėjėliai buvo prašę priteisti po 20 tūkstančių eurų, bet teismas ieškinius gerokai sumažino.
Kaip teigė bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkas Donatas Jatužis, apskaičiuojant priteistinas sumas buvo atsižvelgta į nuteistosios turtinę padėtį – ji juk neturi jokio turto ir nedirba.
Net ir priteistas mažesnes pinigų sumas išėjusi į laisvę ji vargiai sugebės atlyginti.
Anksčiau moteris teista jau 7 kartus, todėl pripažinta recidyviste.
Bylos pabaigos K.Velžytė laukė suimta ir už grotų jau praleido pusmetį.
Šiai bylai išnagrinėti prireikė tik vieno posėdžio. Tiesioginių žmogžudystės liudytojų nebuvo, todėl teismas rėmėsi teisiamosios parodymais ir tyrimo metu surinktais įrodymais.
K.Velžytę į posėdžių salę lydėjo du konvojaus pareigūnai.
Pati net stabdė kraujavimą
Kaip jau rašėme, žmogžudystė Kalno kaime įvykdyta prieš pusmetį – gegužės vidury.
Bylos duomenimis, vyras buvo nužudytas vieninteliu peilio dūriu.
Prokurorė teigė, kad žmogžudystę teisiamoji įvykdė būdama girta.
Supratusi ką padarė, moteris pati suskato šauktis pagalbos ir pirmiausia paskambino Bendrajam pagalbos centrui.
Tai, kad ji kvietė medikus ir pati bandė stabdyti kraujavimą, teismas įvertino lengvinančia aplinkybe.
Bet nuskubėjusiai medikų brigadai gelbėti žmogaus nebereikėjo – jis jau buvo negyvas.
Policininkų sulaikyta moteris į alkoholio matuoklį pripūtė apie 2,4 promilės.
Viskas prasidėję nuo traumos
K.Velžytė neneigė, kad tą lemtingą popietę susibarė su sugyventiniu – esą už tai, kad jis negražiai ją pavadino.
Rankoje laikydama peilį ji už kažko užkliuvusi, griuvusi ir netyčia pataikiusi sugyventiniui į krūtinę. Bet tokia žmogžudystės versija atrodė juokinga.
Ankstesniame teismo posėdyje nužudytojo motina neslėpė, kad jos sūnus buvo bedarbis, bet su sugyventine mėgo išgerti.
Anksčiau sūnus gyvenęs netoli jos, bet viskas pasikeitę, kai per avariją jam buvo sužeista galva. Tada ėmęs išgėrinėti, išsiskyrė su buvusia drauge, persikėlė gyventi į Pasvalio rajoną, o ten ir susipažino su K.Velžyte. Abu buvę panašūs – betvarkiai.
Kita liudytoja sugyventinių porą apibūdino trumpai: gyveno iš pašalpų ir gėrė, nė vienas nedirbo, nebent uždarbiaudavo pavieniais darbais.
Šuo prašėsi gelbėjamas
Iškart po žmogžudystės mūsų korespondentai buvo nuvykę į Kalno kaimą. Ir nenustebo: sugyventinių namas skurdumu ir apleistumu išsiskyrė iš prižiūrėtų, išpuoselėtų sodybų. Aiškiai matėsi, kad čia trūksta šeimininkų rankos, – šiltnamis baigė sugriūti, namo langai apmusiję, rėmų dažai nusilupę, o kiemas apaugęs nepjauta žole. Ši žolė jau buvo užgožusi prie pat namo augančias tulpes.
Ant suklypusio lauko stalo gulėjo nuvytusių alyvų puokštė – tarsi simbolis pragerto ir apleisto gyvenimo.
Vienintelė ten belikusi gyvybė – grandine pririštas, net nebelojantis šuo. Jo laukė gal tik gyvūnų prieglauda.
Prierašas po nuotrauka:
K.Velžytė neneigė, kad tą lemtingą popietę susibarė su sugyventiniu. D.Krasausko nuotr.
