Vaizdas puikus ir nuo dirbtinio atliekų kalno
Mūsų krašte vien lygumos, bet Panevėžio pašonėje, Pakalnių kaime prie Liūdynės, stūkso net trys aukšti žole apžėlę gūbriai.
Užvažiavę aukščiausiojo viršūnėn atsiduriame tvarkingai nušienautoje plokštumoje.
Iš visų pusių matyti miškai. Kalno papėdėje išsimėtę gamybiniai pastatai, vienur panašūs į eilę sublokuotų garažų, kitur matyti apvalių statinių kupoliniai stogai, dar toliau dideli angarai, transporto aikštelės.
Priešais pūpso kiti du žali kalnai.
Dažnas žino – tai ne natūralūs kalnai. Jų žolė – tarsi oda, aptraukusi nežmonišką kiekį gyventojų sukauptų ir čia suvežtų atliekų.
Didysis gūbrys – tai dar soviet-mečio palikimas. Tada ši vieta liūdnai garsėjo kaip didžiausia blogų kvapų skleidėja – visi linksniavo Liūdynės kaimo pavadinimą. Dabar važiuodamas link jo nepajusi jokių nemalonių kvapų.
Ir žodžio „sąvartynas“ valdžios kalboje jau nebėra. Vietoj jo dažniau vartojamas tiesiog įmonės pavadinimas – Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras. Teritorija užima per 50 hektarų.
Į šį centrą suka šiukšliavežės iš visos Aukštaitijos.
Atliekų tvarkymo centro vadovas Gintautas Ulys paskiria mums gidus: Eksploatacijos skyriaus vadovą Dainių Kupstą ir sąvartyno priežiūros specialistą Vaidą Aiduką.
Jie pirmiausia praneša, kad Kupiškis ir Pasvalys atliekas atveža čia tiesiog šiukšliavežėmis, o Rokiškis ir Biržai turi perkrovimo stotis – jose komunalinės atliekos dedamos į konteinerius presus ir atvežamos čia jau suspaustos.
Skardinių ir plastiko butelių vis dar sočiai
Pirmiausia važiuojame į šiukšlių priėmimo zoną – didžiulį angarą, jame išpilami mišrių komunalinių atliekų konteineriai.
Rūšiuotos atliekos: stiklas, plastikas, popierius į sąvartyną nevežamos, jos keliauja tiesiai pas perdirbėjus.
Pro angaro vartus įriedėjusi šiukšliavežė važiuoja į galą, kur jau stūkso kalnas šiukšlių, ir verčia ką atvežusi. Iš tos krūvos traktorius pasemia pilną kaušą ir nuvežęs supila į kitame gale esančią nuo žemės pakeltą metalinę talpyklą.
Virš jos specialiose aikštelėse stovi du darbininkai, šiukšlės pro juos slenka judančiomis juostomis, žmonės iš bendro srauto išrenka butelius, skardinę tarą, plastiką ir nukreipia kitais judančiais takeliais.
Maisto atliekos pilamos atskiroje patalpoje, bet jos irgi važiuoja konvejeriu, o darbuotojai suplėšo ir atskiria polietileninius maišelius. Tada jos susmulkinamos.
Visur veikia galinga ištraukiamoji kvapų ventiliacija, vis dėlto maisto atliekų skyriuje tvyro sunkiai atlaikomas dvokas.
Net šaldytuvą įgrūda
Prie priėmimo zonos matėme tris didelius baseinus vandens, jų talpa – po 250 kubinių metrų. Tai atsarga gaisro atvejams, jei ugniagesių cisternos pritrūktų vandens.
„Priėmimo zona jau du kartus degė“, – pastebi V.Aidukas.
Ugnis įsiplieskia todėl, kad žmonės į konteinerius sumeta pavojingus daiktus: baterijas, elektronines cigaretes, talpyklas su degiais skysčiais, telefonus, kompiuterius, pavojingas statybines atliekas, automobilių dalis. Būna ir tokių, kurie į bendro naudojimo konteinerį įverčia žoliapjovę, įgrūda net mažą šaldytuvą.
„Bendroje krūvoje visa tai susimaišo, susispaudžia, užkaista, susidaro pavojingi cheminiai junginiai – ir jie užsidega“, – aiškina specialistas.
Dėl daiktų, kurie neturėtų atsidurti mišrių atliekų konteineriuose, genda ir šiukšles apdorojantys agregatai, į smulkintuvo būgną įkritę geležies gabalai jį tiesiog drasko.
„Žmonės klausia, kodėl už šiukšles tenka brangiai mokėti? Tai matot. Kuo dažniau sugedusią įrangą reikia remontuoti, tuo labiau didėja šiukšlių apdorojimo kaštai“, – sako mūsų gidas.
Įrenginiai neturi sustoti, šiukšliadėžės važiuoja be pertraukų, tad ir atliekų apdorojimo procesas negali nutrūkti.
Sąvartynas dirba 7 dienas per savaitę, kasdien nuo 8 iki 20 valandos. Jį aptarnauja 70 įvairių specia-lybių darbuotojų.
Kasdien į sąvartyną atvežama apie 150 tonų komunalinių atliekų, per metus susidaro per 40 tūkstančių tonų.
Supresuota nemažai pinigų
D.Kupstas pasakoja, kad atliekos keliauja per keletą įrenginių: žmonės ir įranga atskiria pakuotes, antrines žaliavas, degias, biologiškai skaidžias atliekas, o kas lieka yra smulkinama.
Biologiškai skaidžios atliekos vežamos į biologinius įrenginius, ten pat, kur ir maisto atliekų konteinerių turinys.
Pirminio atliekų apdorojimo sektoriuje darbuotojai rodo didžiulius ryšulius suspaustos skardinės taros. Už kiekvieną priduotą skardinę gali gauti 10 centų, bet akivaizdu, kad kai kuriems žmonėms tokia suma – ne pinigai, meta į konteinerius.
Tas pats ir su plastiko tara, jų iš bendrų atliekų ištraukiama gausybė.
Darbuotojai rodo grotomis atitvertą patalpą – į ją metamos pavojingos, perdirbti netinkamos plastiko talpyklos.
Po šiukšlių smulkinimo įrenginiais yra kelios viena nuo kitos atskirtos sekcijos, į jas byra tamsi sumalta masė. Ji nuolat išvežama į tunelių bloką tolesniam apdorojimui.
Elektra – savo reikmėms
Važiuojame link vienas prie kito prišlietų belangių statinių eilės, tie statiniai vadinami tuneliais. Priekyje atsidaro metaliniai vartai, o nugarinė pusė išraizgyta vamzdynais. Šiuose biologiniuose įrenginiuose pūdomos atliekos išskiria dujas, tos dujos vamzdynais keliauja į du kupolų formos reaktorius. Šalia jų stovintis nedidelis pastatas – vieta, kur dujos verčiamos elektra.
Pasak įmonės atstovų, pagamintos elektros visiškai užtenka savoms centro reikmėms.
Pirmi du tuneliai užpildomi maisto atliekomis, visi kiti susmulkinta mase iš mišrių konteinerių. Į tunelį telpa daugiau kaip 100 tonų masės. Visiškai prikrauti jie uždaromi mėnesiui. Turinys periodiškai laistomas ir džiovinamas.
Pasibaigus dujų išsiskyrimo procesui, tunelis atidaromas, masė būna perpus susmegusi.
Visa tai komposto iš maisto atliekų gamybos liekanos. Kompostas iškeliauja į prekybą.
Tai, kas lieka iš bendros šiukšlių masės, vadinama techniniu kompostu, jis naudojamas į kalną pilamoms atliekoms uždengti.
Uždarys, kai kalnas užaugs
Prie vieno kalno yra vieta, į kurią tebevažiuoja šiukšliavežės su kroviniais.
V.Aidukas paaiškina, kad šiais laikais į kalną pilamos tik įvairios gamybinės atliekos – tai, kas netinka deginti ar kitokiam perdirbimui. Buldozeriai ir tankintuvai jas suspaudžia, o kai jau susidaro dviejų metrų atliekų sluoksnis, ant jų pilamas 20 centimetrų techninio komposto sluoksnis – tas pačių pasigamintas produktas. Taip sutaupoma, nereikia pirkti smėlio ar žvyro.
Apskaičiuota, kad kalnas „užaugs“ per 6–8 metus. Kai jis aukščiu susilygins su greta esančiu, jau apželdintu kalnu, bus dengiamas specialia danga, bus įrengti nubėgimo latakai, o tada ir uždarytas.
„Kitą kalną pilsime ten, kur dabar telkšo vanduo“, – rodo D.Kupstas.
Gali atvykti ir pasirinkti
Kalno papėdėje žvyru išklota įduba. Ji įrengta pagal europinius standartus ir skirta kenksmingų atliekų, šiferio su asbestu, kapui.
Vyrai rodo į kitą kalno pusę – ten suvežami daiktai iš stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelių. Į krūvą ten suversti seni baldai, langai, čiužiniai, statybų atliekos. Padangos ir kitos pavojingos atliekos čia nevežamos – tiesiai iš aikštelių jas pasiima gumą utilizuojančios įmonės.
„Iš to, kas atgabenta, atrenkam švarią, nedažytą medieną, susmulkinam ir pilam prie žaliųjų atliekų. Baldus ir kitus degius daiktus smulkinam ir vežam į Kauno kogeneracinę jėgainę deginti ir šilumai gaminti“, – pasakoja mūsų gidai.
Deginti į Kauną keliauja ir kitaip panaudoti jau netinkamos tekstilės konteinerių „turtas“.
D.Kupstas dar kartą primena, kad namų sąlygomis šildytis baldų atliekomis ar senais drabužiais jokiu būdu negalima, nes teršiama aplinka. Šalyje esančios trys kogeneracinės jėgainės specialiai turi aukštus kaminus bei specialius filtrus, pro kuriuos praėję dūmai jau nebūna taršūs.
Stambiagabaričių atliekų aikštelėse panevėžiečiai gali patys, be jokio mokesčio, pasiieškoti daiktų antram gyvenimui.
„Ten turim stoteles „Keiskis“, žmonės gali pasiimti, ko reikia, aikštelės darbuotojas tik užregistruos, kiek ir kokie daiktai išsivežami“, – paaiškino pašnekovas.
Darbas ne iš maloniųjų, bet darbuotojų netrūksta
Ko gero, pats nemaloniausias darbas atliekų tvarkymo centre yra šiukšlių priėmimo zonose, kur žmonės rankomis rūšiuoja mišrias ir maisto atliekas.
Kad ir kokia gera ventiliacija, nuo konvejeriais slenkančių šiukšlių sklinda gana stiprus dvokas.
Pasak G.Ulio, centras turi 15 rūšiuotojų. Tie, kurie rūšiuoja maisto atliekas, dirba viena pamaina, kas mišrias – dviem pamainom.
Žmonių tokiam darbui rasti sudėtinga, bet kas jau dirba, tie nepabėga. Šiuo metu rūšiuotojų netrūksta.
„Kaitos kaip ir nėra. Per bandomąjį laikotarpį žmogus nusprendžia, galės ar ne tokį darbą dirbti, išties, nemaloni aplinka ir kvapai juk ne kiekvienam ištveriami“, – sako vadovas.
Kam darbas priimtinas, įvertina pliusus: darbas nekvalifikuotas, nereikalauja nei didelio tikslumo, nei atidumo, nereikia nei kompiuteriu mokėti dirbti, nei turėti kitokių įgūdžių. Didžioji dalis rūšiuotojų gyvena gretimose apylinkėse, tai jiems pliusas – darbas netoli.
Uždarbis kaip už visiškai nekvalifikuotą darbą – šiek tiek daugiau nei minimumas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Sąvartyno priežiūros specialistas V.Aidukas papasakojo apie įmonės funkcionavimą ir aprodė visas atliekų tvarkymo centro patalpas.
2. Taip atrodo šiukšlių išpylimo bei rūšiavimo angaras iš lauko, einant pro jį blogų kvapų nesijaučia.
3. Čia pirmoji mechaninė šiukšlių rūšiavimo įranga, kur iš bendro srauto atskiriama stiklo bei plastiko tara.
4. Pūvančių šiukšlių išskiriamos dujos vamzdynais keliauja į kameras (apvalūs statiniai), vėliau iš jų gaminama elektra.
5. Šiukšliavežės iš karto važiuoja į angarą ir atvežtą krovinį išpila ventiliuojamoje patalpoje, po stogu.
6. Eksploatacijos skyriaus vadovas D.Kupstas pavedžiojo po kalną, kuriame palaidota šimtai tonų perdirbti netinkamų šiukšlių.
7. Iš bendro šiukšlių srauto išrenkama nemažai metalinės ir plastikinės taros, ji kraunama į atskirą krūvą.
8. Vaizdas nuo atviru šiukšlynu buvusio kalno, kur matosi veikianti vieta pilti statybinėms ir gamybinėms atliekoms.
A.Švelnos nuotraukos
