Sėlių krašto pakraštys
Po seną Noriūnų dvarą (Kupiškio r.) vaikštome su Noriūnų Jono Černiaus pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja bei kraštotyrininke Jugase Kavoliūniene.
„Čia ypač gražios apylinkės: apačioj teka Lėvuo, atsiveria po trečio ledynmečio susiformavę dolomitų klodai, už pusantro kilometro auga 700 metų senumo Buivėnų ąžuolas, netoliese du pilkapiai, siekiantys karaliaus Mindaugo laikus. Čia būta medinių pilių, kurias kryžiuočiai sugriovė. Esam Sėlių krašto pakraštys, kur „an“ virsta į „un“, sakom ne Antanas, o Untonas“, – vaizdingai Noriūnus pristato ji.
Mokytoja nurodo ir kaimo atsiradimo datą – istoriniuose šaltiniuose jis paminėtas 1665 metais, kai čia, didikų Radvilų pakviestas, lankėsi garsus ano meto kartografas Noronovičius-Noronskis. Greičiausiai nuo tos pavardės Noriūnai ir gavę vardą.
Vestuvės prašmatnios, o laimės nebuvo
Dvarvietėje kolūkių laikais išaugusiai gyvenvietei šiandien išskirtinumo teikia kad ir nugyventas, bet vis dar įspūdingas baltas rūmas bei buvęs didžiulis ūkinių pastatų kompleksas aplink jį.
„Čia buvo atšoktos poeto Kazio Binkio vestuvės. Didelės. Per du šimtus svečių. Puoton buvo atvykęs ir Vaižgantas, vaikščiojo šiais parko takeliais, grožėjosi čionykšte gamta“, – pasakoja istorikė.
Poetas 1921 metų gegužę vedė dvarininko seserį Prancišką Ievą Adomonytę. Vestuvės buvo gausios ir triukšmingos, linksmybės tęsėsi kelias dienas.
Tik puotos prašmatnumas šeiminės laimės negarantavo, bendras gyvenimas jiems nesisekė. Poros santarvė truko neilgai. Šeštais santuokos metais jaunoji P.I.Binkienė mirė nuo plaučių uždegimo.
Poetas su dvarininkaite susilaukė dukters ir sūnaus, šeima gyveno Kaune, dvare tik svečiuodavosi.
Mokytoja girdėjo pasakojimą, kad Binkiai susipyko gerokai prieš tragišką įvykį. Esą poetas žaisdamas su vaikais vieną jų mestelėjo į viršų, o krintančio nebepagavo. Žemėn tėškęsis mažylis sunkiai susižalojo.
Nuo tos nelaimės ir prasidėjo sutuoktinių nesantaika, dvarininkaitė nepajėgė atleisti vyrui.
Tą istoriją mokytoja sužinojo iš Kalifornijoje gyvenusio Vytauto Černiaus.
V.Černius yra generolo Jono Černiaus, kurio vardas suteiktas vietos mokyklai, sūnus. Černiai ir dvarininkų Adomonių giminė bičiuliavosi.
Kalifornijoje įsikūrusiam V.Černiui savo šeimos istoriją papasakojo dvarininko J.Adomonio pusbrolis.
V.Černius lankėsi Noriūnuose, buvo atskridęs, kai mokykla šventė vardo suteikimo iškilmes.
Vyko pažangiausios parodos
J.Kavoliūnienė pasakoja, kad paskutinis Noriūnų dvaro šeimininkas Jonas Adomonis dvarvietę nusipirko 1918 metais, kai Lietuva išsikovojo nepriklausomybę.
Dvaras buvo klestintis. Ankstesnis jo šeimininkas Zigmantas Venslovavičius Noriūnus valdyti pradėjo 1885 metais. Iki jo gyvenamasis rūmas buvęs medinis, Z.Venslovavičius jį perstatė į gerokai prašmatnesnį.
„Jam priklausė ir Anykščių regioniniame parke esantis iš giminės paveldėtas Burbiškio dvaras, tad abu rūmai statyti tokiu pat stiliumi. Statė vietiniai meistrai, bet vadovavo, matyt, žymus architektas, tik jo pavardės nežinom. Noriūnų dvaras – lyg mažesnė Burbiškio kopija“, – pasakoja J.Kavoliūnienė.
Pasak kraštotyrininkės, Z.Venslovavičius dar pastatė oficiną, svirną, mūrinį tvartą, klojimus. Beveik visi tie statiniai išlikę iki dabar.
„Tuo laiku dvare augino anglų baltųjų veislės kiaules, veislinius žirgus, vešėjo didelis vaismedžių sodas. Z.Venslovavičius buvo Kauno žemės ūkio draugijos pirmininkas“, – pasakoja ji.
Ponas buvo kaip reikiant įsukęs ūkinę veiklą, užmezgęs prekybinius ryšius su Europa. Dvaro pieninėje gamino itin kokybišką sviestą, jį pakavo į skardines ir siuntė į Angliją.
Mūsų gidė priminė, kad pati dvarvietė gyvuoja jau 350 metų. Visais laikais dvaras, kaip ūkinis vienetas, buvęs gan stiprus.
Paskutinio šeimininko J.Adomonio dėka Noriūnų dvare vyko pažangiausios žemės ūkio technikos parodos, Noriūnai buvo garsūs.
Į rūmus įsileido mokyklą
Mokytoja rūmų šone rodo kuklias medines duris – jos kadaise vedė į dvaro virtuvę. Valgiui ruošti skirta patalpa buvusi išskirtinė, ant jos lubų buvo ištempta paveikslais tapyta drobė.
Dvarininkai Adomoniai buvę itin šviesūs žmonės, savo bibliotekoje turėjo per 6 tūkstančius knygų.
Kai tik J.Adomonis nupirko dvarą, pagrindinio gyvenamojo rūmo antrame aukšte atidarė mokyklą.
„Kai prezidentas Antanas Smetona jaunoje valstybėje paragino kurti pradines mokyklas, prašė dvarininkų joms skirti patalpas, J.Adomonis atsiliepė, iš karto mokyklai davė didelį kambarį“, – pasakoja kraštotyrininkė.
Kai mokinių pagausėjo, skyrė ir antrą kambarį, o kai vaikiukai ir ten nebetilpo, 1928 metais mokyklai atidavė visą dvaro oficiną, anksčiau tarnams gyventi skirtą namą.
Dvaras pašonėje turėjo ir Noriūnėlių palivarką, ten veikė bravoras, salyklinė, daržovių sandėlis, buvo ir kumetyno pastatas.
Dvaro parkas užėmė 10 hektarų. Kraštotyrininkei įdomiausias radinys jame – ovalinė aikštelė, aplink kurią įrengtos terasos. Jų paskirties taip ir neišsiaiškino, bet spėja, galbūt aikštelėje vykę vaidinimai, o terasos buvo skirtos žiūrovams.
Įsiminė baisųjį jautį
Mokytojos įkurtame mokyklos muziejuje apie dvarą ir jo gyventojus gausu medžiagos, pedagogė su kraštotyros būrelio moksleiviais ją rinko 40 metų, dar spėjo pakalbinti ir užrašyti dvare tarnavusių noriūniečių prisiminimus. Tokių, kurie atminė paskutinį dvaro šeimininką Joną Adomonį, buvo ne vienas.
Su mokytoja einame į greta dvarvietės esančią sodybą, pas Vandą Augulienę, jaunystėje dirbusią dvaro tarnaite. Namas stovi ant šlaito, apačioj plyti dvaro parkas.
Durų, deja, niekas neatveria.
„Gal serga, gal pas gimines išvažiavusi“, – apgailestauja mūsų palydovė.
Laimė, V.Augulienės pasakojimus ji yra užrašiusi. Moteris dvare gimė ir ten augo, mat dvare tarnavo jos tėvai. Prisimena, kad dvarininkas kumečiams kaip atlygį už darbą leisdavo savo žemėse pasisodinti bulvių.
Kraštotyrininkei ji pasakojo, kaip lankė dvaro rūmuose buvusią mokyklą.
Tuo laiku dvarininkas laikė didelį juodą jautį. Mokinukai to gyvulio labai bijojo, iš išvaizdos anas atrodė labai grėsmingas.
Esą kartą vaikai žaidė kieme, o jautis nutrūko. Pamatę palaidą gyvulį pradinukai klykdami puolė į rūmus, tiesiog užskrido laiptais į antrą aukštą, sulėkė į klasę, o duris suolais užstūmė, bijojo, kad nesubadytų.
Ūgtelėjusi V.Augulienė pati ėmė dirbti tarnaite, vėliau ponų vaikų aukle.
Ona Apšegienė, gimusi 1918 metais, istorikei buvo pasakojusi, jog gyveno netoli Port Arturo.
Prisiminė, kad nuo 1940-ųjų, kai ponas pabėgo, kumetyne veikė prieglauda, joje dirbo labai geri žmonės, vaikams duodavo cukraus.
Pačios vaikystė – vien ašaros, mama mirė gimdydama, liko 3 mažiukai. Tėvas parvedė pamotę. Piktą.
„Buvom alkani, valgėm kiaulių ėdalą, gėrėm iš karvės pėdos vandenėlį piemenaudami. Į mokyklą ėjom su naginėm, o po pamokų – tarnaut. Seserį 12-os metų nutrenkė žaibas“, – mokytoja skaitė istorinį liudijimą.
Tebėra paslapčių
J.Kavoliūnienė veda prie per parką pakriautėn einančio keliuko, prakapsto lapus ir pasimato akmenimis grįstas ruožas. Tai senasis dvaro kelias. Jis buvo vienintelis, dvariškiai juo vyko į bažnyčią, į Kupiškį, Panevėžį ir kitur.
„Dabartinį asfaltą nutiesė tik 1960 metais, iki tol ten plytėjo dirbami laukai, anksčiau priklausę dvarui“, – sako ji.
Dvarvietė turi iki šiol ne iki galo atskleistą paslaptį – nuo rūmų iki Palėvenės bažnyčios iškastą tunelį. Apie jį gandai sklido iš lūpų į lūpas. Daugelis jais netikėjo, manė, kad pramanas.
„Bet, matyt, tai teisybė, mokiniai buvo radę įėjimą į tą tunelį, jo šonai mediniais rąstais iškloti, tik visa dabar užgriuvę“, – sako istorikė.
Belieka tik spėlioti, kam tunelis buvo naudojamas ir kokiu metu jis buvo įrengtas.
Šiandien dvaras, kumetynas ir du išlikę dolomitiniai bokšteliai įtraukti į kultūros paveldo sąrašą.
Prieš dvaro virtuvę stūksantis bokštas gerai išsilaikęs. Jame buvo ledainė. Čia suveždavo Lėvenyje iškirstus ledus, perpildavo durpėmis ir laikė gendančius maisto produktus.
Netoli kumetyno esančiame bokšte buvusi kalvė, o jo viršun lipdavęs tijūnas stebėti, kaip lankoje dirba baudžiauninkai. Trečiame bokšte buvusi balandinė.
Kraštotyrininkė veda prie kumetyno pastato. Noriūniečiai jį vadina Port Artūru, nes primena Tolimuosiuose Rytuose buvusią tvirtovę, dėl kurios per karą kovėsi rusai ir japonai.
Statinys uždaras, į vidų galima patekti tik pro vienus vartus, yra vidinis kiemas. Jis statytas 1836 metais, sumūrytas iš lauko akmenų, naudojant kalkių ir kiaušinių baltymų mišinį.
Akmenys sumūryti mozaikomis, primenančiomis pagoniškus ženklus, galima įžiūrėti žalčiukus, saulutes, gėlių ornamentus, net žmogų iškeltomis rankomis.
Įvedė karinį komunizmą
Išpuoselėtą ir gerai prižiūrėtą dvarą jo šeimininkas J.Adomonis skubiai paliko prieš pat sovietų okupaciją, 1940 metų pirmomis birželio dienomis. Bėgdamas nuo raudonojo maro dvarininkas atsidūrė už Atlanto.
Pasak J.Kavoliūnienės, bėgo visa palikęs todėl, kad kartą savo kailiu jau buvo patyręs, ką reiškia susidurti su raudonarmiečiais ir jų nešama komunizmo saule.
Buvo 1918 metai, mūsų šalis ką tik pasiskelbusi nepriklausoma respublika, o J.Adomonis ką tik nusipirkęs Noriūnus.
Bolševikai niekaip nenorėjo paleisti Lietuvos iš carinės imperijos gniaužtų, nuolat puldinėjo, vienu metu buvo užėmę net du trečdalius mūsų šalies. Jų rankose buvo atsidūręs ir Noriūnų dvaras.
Kai tik į dvarą susigrūdo, tuoj iškėlė raudoną vėliavą ir paskelbė čia steigią arklių nuomos punktą. Vietiniams valstiečiams liepė suvežti žemės ūkio padargus, suvesti gyvulius ir, kai ko reikės, nuomotis iš bolševikų. Visa, kas buvo dvare, naudojo kaip savo. Kitaip sakant, įvedė karinį komunizmą.
Dar keletą valstiečių privertė pasikinkyti arklius, ant vežimų iškelti raudonas vėliavas ir dardėti į Daugpilį parvežti jiems ginklų.
„Gerai, kad greit savanorių kariuomenė juos išvijo iš Lietuvos“, – sako mokytoja.
Dvarininkui tas patirtas košmaras atmintin nugulė visam laikui.
„J.Adomonis, supratęs, kad bolševikai vėl ateina, jau žinojo: turtą konfiskuos, gal sušaudys, gal pakars. Todėl ir bėgo“, – aiškina J.Kavoliūnienė.
Kanadoje karininkas sutiko dvarininko sūnų
Dvarininkas į užsienį pasitraukė su sūnumi. Žmona jau buvo mirusi, o ištekėjusi dukra su tėvu į Ameriką neplaukė.
„Mūsų vienas mokinys pasirinko kariškio profesiją, stažuotei buvo išsiųstas į Kanadą, ten sutiko J.Adomonio sūnų Joną“, – pasakoja J.Kavoliūnienė.
Jaunasis J.Adomonis lietuviui kariškiui pasakojo, kad dvarininkas buvo užkietėjęs rokeris, svajojo grįžti į Lietuvą, vis sakydavo, kai ji bus laisva, Noriūnus apipils auksu. Bet mirė, nepriklausomybės atkūrimo nesulaukė“, – apgailestauja pašnekovė.
Neaišku, kaip sovietams užėjus būtų susiklostęs paties dvarininko likimas, būtų likęs gyvas ar supuvęs Sibiro lageriuose, bet kas turtui nutiks, spėjo teisingai. Istorija pasikartojo, atėjūnai dvarą iš pradžių pavertė arklių nuomos punktu, paskui sudardino techniką, rūmuose įsteigė kontorą.
Kai 1951 metais Noriūnuose buvo nuspręsta steigti melioracijos įmonę, jai atiteko daugelis pastatų ir patys rūmai.
„Kai melioratoriai atėjo, rūmus rado smarkiai išdraskytus, iš ponų gyvenimo jau nieko nebuvo likę. Viską teko remontuoti, kad tiktų gyventi ir dirbti“, – tokius prisiminimus yra užrašiusi mokytoja.
Dar Sąjūdžio laikais į Noriūnus buvo atvykusi moteris, esą dvarininkų Adomonių palikuonė. Ji apvaikščiojo, viską apžiūrėjo, bet sakė neturinti ketinimų kada nors susigrąžinti giminės turtą, nepretenduojanti į dvarvietę.
Iš pradžių dvaras perėjo Kupiškio savivaldybės žinion, o paskui dalimis buvo išparduotas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Noriūnų rūmai labai panašūs į Anykščių rajone esantį Burbiškio dvarą.
2. Beveik prieš du šimtus metų statytą dvaro kumetyną noriūniečiai pravardžiuoja Port Arturu.
3. Pagrindinis dvaro rūmas tebėra išlaikęs puošnumą.
4. Į Kanadą su tėvu emigravęs J.Adomonis buvo pamėgęs motociklus.
5. Tarpukariu dvare įsteigtoje mokykloje buvo gausu mokinių.
6. Taip atrodė į oficiną iškelta mokykla ir mokiniai 1955 metais.
7. Vienoje rūmų pusėje plyti senas parkas, kitoje rikiuojasi buvę ūkiniai pastatai.
8. Ledaine buvęs bokštelis gerai išsilaikęs.
9. Rūmuose dabar šeimininkauja verslininkai, veikia nedidelė melioracijos įmonė.
10. Latakas vandeniui nubėgti eina palei akmeninį kelią.
11. Milžiniškas akmeninis pastatas kadaise buvo svirnas.
12. Sovietmečiu svirnas „pagražintas“ baltomis plytomis.
13. Paskutinis dvarininkas per Krioklio upelį nutiesė beždžionių tiltą. A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
Filmą apie Noriūnų kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
"Panevėžio kraštas", 2019 12 07
