Į madą įsiveržė rankinis
Prieš 50 metų Pasvalyje prasidėjo rankinio epopėja. Būtent tada į miestą gyventi atvyko dabar jau legenda tapęs Laimonas Daugis.
Treneris suformavo merginų rankinio komandą „Eglutė“ ir jos žaidėjos ėmė skinti laurus ne tik Lietuvos, bet ir buvusios Sovietų Sąjungos sporto aikštelėse. Tai buvo neįtikėtina – niekas iš naujos mažo provincijos miesto komandos šito nesitikėjo.
Dabar 76 metų L.Daugis prisipažįsta, kad jį uždegė tuomet į madą atėjusi ši sporto šaka. Pirmiausia šia bacila vyras sugebėjo užkrėsti savo jaunesnįjį brolį Arvydą, o vėliau ir tris savo vaikus bei anūką. Pakerėti rankiniu jam nepavyko tik sutuoktinės Reginos.
L.Daugio gimtinė visai netoliese – Biržų rajone. Vaikis iš Pučiakalnės kaimo lankė Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą. Ten jis ir išgirdo apie tokią sporto šaką – rankinį, nors mokytojai dažniau liepdavo žaisti tinklinį.
„Kai 1963 metais Kauno „Granito“ rankininkai tapo Sovietų Sąjungos čempionais, ši sporto šaka Lietuvoje iškart išpopuliarėjo. Provincijos jaunimui tai buvo lyg koks stebuklas. Gavę žaidimo taisykles, žūtbūt norėjome pramokti šio žaidimo. Kadangi specialistų nebuvo, tai pats ėmiausi trenerio vaidmens. Dabar tai juokas ima prisiminus, kaip žaidėme“, – savo karjeros pradžią prisiminė treneris.
Pasvalyje ugdė pamainą sostinės rankininkėms
Baigęs mokslus Biržuose, L.Daugis išvyko studijuoti į tuometį Kauno kūno kultūros institutą. Jo stiprioji pusė jau buvo rankinis. Jaunas ir perspektyvus studentas buvo pakviestas prisidėti prie studentų rankinio komandos „Atletas“.
Po studijų, jau sukūręs šeimą, L.Daugis įsidarbino Pušaloto mokykloje kūno kultūros mokytoju.
„Jau pirmaisiais darbo metais subūriau vaikinų ir merginų rankinio komandas. Tada iš tokios kaimo sporto ir kultūros draugijos „Nemunas“ atstovų sulaukiau patarimo nesiblaškyti tarp jaunuolių, treniruoti tik mergaites. Valdžia tikino, kad merginos yra daug perspektyvesnės ir su jų komanda daugiau pasieksiu. Dabar galiu pripažinti, kad jie buvo teisūs“, – pasakojo L.Daugis.
Merginų komanda gavo su Pasvaliu nieko bendro neturinčios Nemuno upės pavadinimą. Pasvalietės „Nemuno“ komandos garbę gynė kone 7 metus. Tada sostinės valdžia, matydama pasvaliečių veržlumą bei įdirbį, sumąstė naują variantą. Tuo metu Vilniuje jau buvo garsi merginų rankinio komanda „Eglė“, tad buvo nutarta Pasvalyje ruošti joms pamainą. Taip atsirado Pasvalio „Eglutė“.
Ėmė ir sutrypė maskvietes
Pasinėręs į praeities atsiminimus, treneris pakiliai papasakojo ir apie didžiausią staigmeną. 1974 metais Sovietų Sąjungos jaunių pirmenybėse pasvalietės iškovojo antrą vietą. Už jas stipresnės buvo tik ukrainietės iš Kijevo, o maskvietės liko uodegoje – trečios.
Bet ir tai ne viskas – Sovietų Sąjungos kaimo draugijų čempionate „Eglutės“ žaidėjos tapo čempionėmis! Koks triumfas tada užvaldė komandą ir jos sirgalius, vargu ar beįmanoma atpasakoti.
L.Daugis išugdė olimpinę ir pasaulio čempionę Sigitą Mažeikaitę-Strečen, pasaulio jaunimo vicečempionę Genutę Garšvinskaitę, Europos taurės laimėtoją Lijaną Juozulynaitę, pasaulio ir Europos jaunimo vicečempiones Ramunę Pekarskytę ir Vilmą Baršauskaitę.
Paklaustas, ar gimtieji Biržai nebandė jo persivilioti atgal, treneris nusijuokęs atsakė: „Tuo metu Biržuose klestėjo krepšinis. Kol garsusis šalies treneris biržietis Vladas Garastas neišvyko ir nepradėjo treniruoti Kauno „Žalgirio“ komandos, tol Biržuose kitos komandinės sporto šakos neturėjo pasisekimo.“
Vietoj darželio – sporto salė
Kas lieka vaikams, kai jų tėvas užsidegęs savo aistra? Ogi nuo mažens dienas leisti sporto aikštelėje arba kelionėse į varžybas.
„Paradoksas – mano žmona dirbo darželyje, tačiau vaikų į jį neleidome. Dukra ir du sūnūs užaugo sporto salėje, juos visuomet imdavau ir į tolimas keliones, kai važiuodavome žaisti ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje“, – pasakojo pasvalietis.
Amžinas tėvo užimtumas nepatiko jo dukrai Gintai. Vidurinę mokyklą baigusią atžalą tėvas įkalbinėjo pabandyti imtis trenerės darbo, bet ta – nė už ką! Nenori ji parduoti gyvenimo vienai sporto šakai, apžavėjusiai ir tėvą, ir brolį, ir dėdę. Ne, ateities su rankinio trenerės karjera ji nesusies!
„Svarsčiau – jei subursiu komandą, tai visą laiką turėsiu jai ir skirti. Juk svajojau ištekėti ir turėti vaikų. Nenorėjau būti tokia mama, kuri retai būna namuose, todėl bėgau kuo toliau – pasirinkau maisto prekių vadybos specialybę. Bet toks nuobodus darbas buvo ne mano temperamentui, ištvėriau tik dešimt metų ir mečiau“, – atviravo pasvalietė G.Kairienė.
Į turnyrus lydėdavo ir mokytojas
Šiam apsisprendimui didelės įtakos turėjo brolio Aivaro, tuomet jau spėjusio išgarsėti ne vien Lietuvoje, staigi mirtis. Tada, prieš gerą dešimtmetį, jis kaip tik dėjo daug pastangų, kad rankinis neprarastų populiarumo pozicijų.
A.Daugio auklėtinės, rankinio klubo „Svalia“ rankininkės, ne kartą tapo šalies čempionatų prizininkėmis. Pasvalietis treniravo ir Farerų salų (Danijos Karalystė) rankininkių komandą.
Po brolio mirties G.Kairienė pradėjo studijuoti sporto edukologiją ir įsidarbino Pasvalio sporto mokykloje trenere.
„Trenerės darbas iš pradžių buvo labai sunkus. Kadangi dvidešimt metų žaidžiau rankinį, į auklėtines žiūrėjau iš žaidėjos pozicijos. Supratau, kad jaunimas keičiasi, tad teko keistis ir man. Dabar merginos nori mažiau judėti, jos vienu metu siekia būti sportininkėmis, šokėjomis ir manekenėmis“, – šypsojosi pasvalietė.
Moteris prisiminė laikus, kai į rankinio turnyrus sportininkės išvykdavo dviem savaitėms. Kadangi Pasvalyje reta moksleivė anksčiau nežaidė rankinio, gimnazijoje veikė sportininkų klasės.
„Nebuvo savaitgalio, kad nevyktume į varžybas. Kai išvažiuodavome ilgesniam laikui, pasiimdavome ir krepšius su mokslo knygomis. Kartu su mumis vykdavo ir mokytojas. O jei čempionate reikėdavo parodyti ir meninę programą, tai į kelionę vykdavo ir choreografas“, – prisiminė G.Kairienė.
Dėdei paprašius komandą iškart subūrė
Trenerė džiaugiasi, kad Pasvalyje dar yra rankinį žaisti norinčių jaunųjų sportininkų. Jai netenka, kaip kitų Pasvalio sporto mokykloje kultivuojamų sporto šakų treneriams, skųstis, kad sunku surinkti vaikų komandą.
Jaunosios pasvalietės nenuleidžia aukštai iškeltos kartelės: jos neiškrenta iš geriausių šalies rankininkių komandų ketvertuko.
G.Kairienė jau pripažįsta, kad rankinis tapo šeimos profesija. Tačiau yra ir kitų profesijų, būdingų tik jų šeimai. Štai jauniausias sūnus Domas, kaip ir jo tėvas bei senelis, pasirinko suvirintojo specialybę.
Vyresnysis Kairių sūnus Marius yra profesionalus rankininkas, ginantis Kauno „Granito“ komandos garbę.
M.Kairys prisiminė, kad vaikystę leido kartu su savo seneliu L.Daugiu. Ant suolelio stebėdamas rungtynes, jis pats perprato rankinio taisykles – aiškinti jam to jau nebereikėjo.
„Dar buvau pradinukas, kai senelio brolis Arvydas pasiūlė susikviesti draugų ir suburti komandą. Šio pasiūlymo ėmiausi labai entuziastingai. Klasės bei kiemo draugų būrys tapo rimta rankinio komanda“, – pasakojo rankininkas.
Juokėsi, kad nervai per silpni
Vaikinas didžiuojasi, kad žaidžia toje pačioje komandoje, kurioje daugiau kaip prieš pusę amžiaus žaidė jo senelis L.Daugis.
„Senelis man yra autoritetas. Dėl epidemijos matomės retai, tačiau mažiausiai tris kartus per savaitę kalbamės telefonu. Patarimų jis man nedalina, nes kiekvienas treneris turi savo filosofiją, ji kitam gal ir netiktų. Pergalės atveju jis mane pagiria, o po nesėkmingų rungtynių padrąsina“, – apie šiltus santykius su seneliu pasakojo sportininkas.
Greitai 27-ąjį gimtadienį švęsiantis rankininkas yra įsitikinęs, kad išmokus žaisti rankinį kitos sporto šakos iškart paklūsta. Jis teigė, kad šiuolaikinis rankinis yra labai greitas bei agresyvus žaidimas. Jei pavyksta išvengti sunkių traumų, rankinį galima žaisti ir iki 35 metų.
Nors vaikinas yra baigęs kūno kultūros pedagogiką, tačiau abejoja, ar kada nors išdrįs imtis trenerio darbo.
„Mano nervai per silpni, kad sugebėčiau vadovauti komandai“, – juokdamasis paaiškino M.Kairys.
Autografas
„Kiekvienas treneris turi savo filosofiją, ji kitam gal ir netiktų.“ (M.Kairys)
Prierašai po nuotraukomis:
1. M.Kairys yra įsitikinęs, kad išmokus žaisti rankinį kitas sporto šakas perprasti nesunku.
2. G.Kairienės treniruojamos rankininkių komandos pirmasis iškovotas titulas – Lietuvos mažojo rankinio čempionių.
3. Staigi brolio Aivaro mirtis G.Kairienę pastūmėjo imtis trenerės darbo.
5. G.Kairienė didžiuojasi, kad jos sūnus Marius tęsia giminės tradicijas.
6. A.Daugis treniravo ne tik klubo „Svalia“ rankininkes, bet treneriu dirbo ir užsienyje.
7. Trenerio L.Daugio suformuota merginų komanda skynė laurus ne tik Lietuvoje. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2020 12 15
