|
Vyskupo vizito paslaptis po keistu Klaidės raktažodžiu?
Tiltagaliečiai iki šiol su dėkingumu mini vyskupą Motiejų Valančių, davusį leidimą jiems statytis koplyčią, o amžininkai šmaikščiai aprašė jo vizitus pas ūkininką Morkūną. Juk pats vyskupas šypsojęsis, kai suprato, kad ne atsitiktinai buvo pavaišintas putoto alaus stikline. Tik klausimas – kurio Morkūno ir kuriuose namuose visa tai įvyko. Morkūnų trobų apylinkėse taigi buvo ne viena.
plačiau»
|
|
Kai pilki siluetai eina nepakeldami galvų
Kai aikštėje ima būriuotis agresyvi minia, tyliai išlaukti rytojaus saugiame kamputyje – neberealu. Visokie bandymai savaip išlaikyti tvarką – dėliojant konservų stiklainius pagal spalvas, laukiant, kol dangaus kūnai išsidėstys pagal šviesą, ieškant harmonijos muzikoje – nueis niekais visuotinės katastrofos akivaizdoje. Ar tai norėjo pasakyti Nobelio premijos laureatas ir spektaklio pagal jo kūrinį režisierius?
plačiau»
|
|
Dainuojant apie karą ima smaugti ašaros
Panevėžyje apsigyvenę pabėgėliai ukrainiečiai savo dvasią stiprina dainuodami ir šokdami. Bet kokios kliūtys nublanksta prieš didžiulį norą repetuoti, o pasipylęs lietus parke – nereikšminga smulkmena. Dainininkai atsigauna būryje traukdami ukrainietiškas dainas ir – vieną lietuvišką. Tik priešo kalba jie atsisako dainuoti.
plačiau»
|
|
Kaip jam sūnus gražiai rašė, taip ir jis sūnui
Gali būti, kad ateinančios kartos apie lietuvių literatūros klasiką Antaną Vienuolį-Žukauską spręs ir pagal jo laiškus, sugulančius į knygų tomelius. Rinkinių sudarytojai tikisi, kad rašytojo niekas nenuteis – nors jis ir priklausė sovietų valdžios grietinėlei, bet tyliai ir nepavargdamas šelpė tremtinius, rūpinosi jų grįžimu namo.
plačiau»
|
|
Dingęs miestelis prikėlė gyventi, bet nepamiršti
Nuo to momento, kai praėjusį rudenį Šeduvoje atvėrė duris holokausto muziejus, visas nuobodžios kasdienybės ritmu alsavęs miestelis tarsi atgijo, atsigavo. Šventa vieta, nepaprastai profesionaliai parengtos ekspozicijos traukia lankytojus iš viso pasaulio. Ir vietos žmonės supranta, kad juos čia reikia sutikti kaip pridera – užimti, gardžiai pamaitinti ir poilsį suteikti.
plačiau»
|
|
Knygynai savo misiją jau atliko?
Knyga žmonėms visuomet buvo šventas reikalas, bet Panevėžio Juozo Masiulio knygyno savininkai paskelbė apie istorinio pastato pardavimą. Jų sąlyga pirkėjams – kad knygynas ir toliau egzistuotų. Bet ar ji reali? O Pasvalio knygynas anksčiau metus pabaigdavo bent jau su menku pelnu, dabar gi aritmetika prastėja.
plačiau»
|
|
Triumfavo trys kaimuose suburti orkestrai
Šalies pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate Plungėje išskirtinio įvertinimo sulaukė Panevėžio rajono orkestrai – net trys skirtingų kategorijų orkestrai pelnė prizines vietas.
plačiau»
|
|
Kaupti knygas jau nebemato prasmės
Į knygų mugę sostinėje ir šiemet plūste plūdo lankytojai. Jie stovėjo ilgose eilėse, pirko krūvas įvairių leidinių. Bet ar tikrai tos knygos bus perskaitytos? Ne vienas jau tuo ima abejoti, ypač kai mato, jog vietinių knygynų durų bemaž niekas nebevarsto. Praeivių gatvėse klausėme, ar jie dar skaito knygas, ar buvo knygų mugėje, ar perka knygų ne tik joje, bet ir savo miestų knygynuose. Ar nebus gaila, kai jų neliks?
plačiau»
|
|
Aktorius visada parengtyje, bet ne visada sudalyvauja mūšyje
Albinas Kėleris – legendinis Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, vienas iš nedaugelio iki šiol teatre dirbančių šio režisieriaus mokinių. Neseniai visą šalį apskriejo žinia apie tai, kad šis puikus aktorius tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Ta proga – pokalbis su aktoriumi apie kūrybinio kelio pradžią, alinančias valandas Miltinio studijoje, daugybę sukurtų vaidmenų ir jo paties bandymus režisuoti.
plačiau»
|
|
Sveika pagyvent raškažnai, bet nedažnai
Šių metų lietuvių kalbos sostine paskelbtas Rokiškis įrodys, kad liežuvautojai – tai ne tik apkalbų skleidėjai. Kaip tik jų pirmtakų – senovės oratorių – ir dabartinių socialinių tinklų žvaigždžių dėka naujienos greit apskrieja pasaulį. Toks nestereotipinis ir įdomus požiūris į kalbą padėjo rokiškėnams bibliotekininkams laimėti sostinės titulą ir, nors trumpai, pagyventi prabangiai.
plačiau»
|
|
Ir sodželkon nerdavo, ir po žmonos sijonu lįsdavo
Knygnešių karalius Jurgis Bielinis tiek daug per gyvenimą nuveikė, kad apie jį sklandyte sklando juokingi mitai ir neįtikėtinos legendos. Bet užrašyti žmonių prisiminimai liudija, kad vis dėlto juose – ne tiktai pramanai, o ir daug tiesos. Įamžinti šio laisvės šauklio atminimą pirmas pasišovė toks pat kaip ir jis patrakėlis anūkas, o tuomet jau sujudo visas Suostas. Jame veikia netgi gyventojų įkurta biblioteka.
plačiau»
|
|
Jausmai, kurių šiandien reikia labiausiai
„Grįžtame jausmo“, – sako 31-asis „Kino pavasaris“, jau kitą savaitę pakviesiantis sugrįžti į kino sales. Festivalio organizatoriai tikina, kad šių metų „Kino pavasaris“ žiūrovams taps priminimu, kodėl kinas yra toks svarbus, ir linki, kad kiekvienas žiūrėtas filmas atlieptų būtent tuos žiūrovų jausmus, kurių šiandien reikia labiausiai.
plačiau»
|
|
Istorinius mūšius kūrė nelengvai, tapė net pakeltomis rankomis
Didžiuliuose paveiksluose – svarbiausi valstybės įvykiai ir įtakingiausių asmenybių portretai. Juos kurianti skapiškietė dailininkė prisimena, kad šios temos ėmėsi tiktai tuomet, kai pasijuto pati tam subrendusi. O sumanymas drobėje įamžinti mūšius ir didikus galvoje ilgai kirbėjo, turbūt nuo tos dienos, kai valstybės atkūrimo dieną tėvas jai padovanojo Trispalvę.
plačiau»
|
|
Dėkinga ukrainietė tyliai priklaupė (2)
„Muziejuje kalba ne tik daiktai, ne tik žuvusiųjų nuotraukos. Mes kasdien lankytojams pasakojame šią laisvės ir netekčių istoriją. Biržai – stiprių žmonių žemė nuo Radvilų laikų iki šių dienų herojų – Manto, Tomo. Gaila, kad Radvilų tvirtovė turi liudyti ne tik XVII a. kovas, bet ir šių dienų netektis“, – apgailestavo biržiečiai muziejininkai.
plačiau»
|