Krašto santakos. Laikmatis

plačiau»

Važiuodamas pro Panemunį niekaip negali nesustoti ir neužlipti ant piliakalnio, neaplankyti buvusių garsiųjų dvaro rūmų. Bet iškart supranti, kad gal geriau būtum pravažiavęs ir nepamatęs viso to siaubo, nulemto barbariškos žmonių veiklos. Nuo regimo vaizdo tik širdį labiau suspaudžia. Ir negali tada nekeikti paskutinio rūmų savininko palikuonių, per didelį godumą nesuvokusių tikrosios paveldo reikšmės. plačiau»

Vaivadiečiai džiūgauja rankose laikydami staltiesę, besitęsiančią per visą kaimo gatvę ir susiūtą iš nebedėvimų marškinių. Į vientisą siuvinį gabalus sujungusi siuvėja ir pati nustėro: nei ištiestą laikyti, nei į ritinį vynioti. O gali būti, kad nustėro ir kai kurie vyriškiai, savo marškinius išvydę nebe spintoje, o Bendrystės staltiesėje. plačiau»

Slapukas auklėtinis nustebino savo mokytojus, kai parodė paveikslus, pieštus ne kaip gimnazijoje mokoma, o kaip pats norėjo – eksperimentuodamas idėjomis, priemonėmis, spalvomis ir technikomis. Jo šeimoje menininkų tarsi ir nėra, bet visi kuo nors panašaus užsiima, tai gal būtent todėl tėvai išrinko savo sūnui tinkamiausią mokyklą. plačiau»

Ką tik paminėjome Pasaulinę kultūros ir meno dieną. Tądien visuomenė skatinama plačiau pasidomėti kultūra ir menu, pagerbti menininkus, kultūros darbuotojus bei padėti plėtoti kultūros sklaidą. Mat dar yra nemažai manančiųjų, kad šios mūsų gyvenimo sritys yra visai nesvarbios ir netgi nereikalingos. Praeivių gatvėje klausėme, ką jie mano apie tai, ar išgyventų be kultūrinių renginių, be muzikos, teatro, knygų? Taip pat teiravomės, kokius Panevėžio krašto menininkus jie žino, gerbia ir kodėl? plačiau»

Kraštiečių primirštas šviesuolis Jurgis Šlapelis ir jo žmona Marija patys pasirūpino, kad jų namuose Vilniaus senamiestyje būtų įsteigtas muziejus, aprašė kiekvieną išsaugotą dokumentą, daiktą. Muziejaus darbuotojos jų įkvėptos ir pačios į pareigas įsijaučia taip, kad bičiulės jas juokais pavadina šlapiomis pelytėmis – šlapelytėmis ar šlapelienėmis. plačiau»

plačiau»

Tėvynėje kultūros namams vadovavusi ukrainietė ir Biržuose nesvyruodama sutinka padainuoti keletą dainų. Džiaugtųsi, jei tik sulauktų dar daugiau kvietimų. Net jeigu dainos – ne apie karą, o apie nelaimingą meilę, jos vis tiek pravirkdo ir tautiečius, ir lietuvius. Nes juk ir meilė, ir artimieji per šitą prakeiktą putino karą daug kam – prarasti. plačiau»

Sutvarkius Astravo dvaro sodybos malūną, kurio sienose akmenys ir plytos preciziškai gražiai sudėtos, vaizdas pro jo langus būtų vertas milijono. Bet bėda ta, kad dar nė vienas iš buvusių privačių savininkų statinio prikelti taip ir nesugebėjo, o ir ateitis – neaiški. Ramina tik tai, kad vidus aptvarkytas, apipjauti krūmai, kiaurymės saugiai užkaltos lentomis. plačiau»

Debiutinės knygos autorės Gretos Gudelytės vaikystė Panevėžyje daugiausia sukosi maršrutu: namai M.Tiškevičiaus gatvėje, Vytauto Žemkalnio gimnazija, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, senosios kapinės, Skaistakalnio parkas, tuometė tuberkuliozės ligoninė. Šį Golgotos kelią, sustodama ties kiekviena stotele ir iš naujo perkratydama istoriją, grįžusi į gimtinę ji apeina ir dabar. plačiau»

plačiau»

Visada geros nuotaikos, dviračiu po miestą ratus sukantis fotomenininkas Petras Kaupelis ką tik surengė spalvingą mistinių vizijų parodą. Nerealių vaizdų kūryba dabar jo arkliukas, bet menininkas turi ir šiurpios fotografinės patirties: jis žino, ką reiškia juodą naktį stovėti prie juodų mersų apšviestos kapo duobės ar matyti, kaip gabalais pjausto širdį. plačiau»

Taškavimo technika paveikslus kurianti pasvalietė ėmėsi ir margučių gražinimo. Jai viena sudėtingiausių užduočių – paruošti darbui trapų lukštą. „Naujai iškepta chirurgė“ išmoko meistriškai naudotis ne tik grąžteliu su aštriais peiliukais, bet ir medicininiu švirkštu. plačiau»

Tiltagaliečiai iki šiol su dėkingumu mini vyskupą Motiejų Valančių, davusį leidimą jiems statytis koplyčią, o amžininkai šmaikščiai aprašė jo vizitus pas ūkininką Morkūną. Juk pats vyskupas šypsojęsis, kai suprato, kad ne atsitiktinai buvo pavaišintas putoto alaus stikline. Tik klausimas – kurio Morkūno ir kuriuose namuose visa tai įvyko. Morkūnų trobų apylinkėse taigi buvo ne viena. plačiau»

Kai aikštėje ima būriuotis agresyvi minia, tyliai išlaukti rytojaus saugiame kamputyje – neberealu. Visokie bandymai savaip išlaikyti tvarką – dėliojant konservų stiklainius pagal spalvas, laukiant, kol dangaus kūnai išsidėstys pagal šviesą, ieškant harmonijos muzikoje – nueis niekais visuotinės katastrofos akivaizdoje. Ar tai norėjo pasakyti Nobelio premijos laureatas ir spektaklio pagal jo kūrinį režisierius? plačiau»