Skrido dvi komandos
„Pirmas įspūdis pasiekus nelaimės vietą buvo sukrečiantis. Nerandu žodžių apsakyti to slegiančio vaizdo. Atrodė, kad miestą ištiko apokalipsė“, – pradėdamas pasakojimą apie gelbėjimo misiją Venesueloje, sakė panevėžietis ugniagesys gelbėtojas Vaidotas Vitkūnas.
Griuvėsiais buvo pavirtę ištisi kvartalai. Vienur namai buvo sugriuvę iki pat pamatų ir likusios didelės griuvėsių krūvos, kitur nuvirtusi tik viena kita siena.
Neįprasta atrodė tai, kad galingų smūgių neatlaikė pirmi penki daugiabučių namų aukštai, kiti viršutiniai susmego, bet nesubyrėjo į gabalus. Pro išdužusius langus plevėsavo užuolaidos.
Praktiškai sveikų namų neliko, visus vienaip ar kitaip pajudino žemės drebėjimas.
Taip nutiko dėl to, kad vienas paskui kitą nudundėjo du labai galingi smūgiai.
Namai suvirto kaip kortų kaladės. Namuose buvę žmonės pražuvo akimirksniu, o kai kurie liko gyvi, bet įkalinti griuvėsių krūvose.
Prasidėjo mirtinos lenktynės su laiku.
Tam buvo gerai pasirengę
Stiprus žemės drebėjimas šiaurinę Venesuelos dalį supurtė maždaug prieš mėnesį – birželio 24 dieną. Vienas paskui kitą sekė du galingi 7,2 ir 7,5 balo stiprumo smūgiai. Po jų įvyko dar daugiau kaip tūkstantis kur kas silpnesnių pakartotinių žemės drebėjimų.
Nelaimingiesiems pagalbos ranką ištiesusi Lietuva nusiuntė dvi komandas. Jas sudarė 44 ugniagesiai, medikai ir pasieniečių kinologai su tarnybiniais šunimis.
Iš Panevėžio krašto ugniagesių vyko itin patyrusieji: Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pajėgų valdymo vyresnysis specialistas Vaidotas Vitkūnas ir 1-osios komandos ugniagesys gelbėtojas Andrius Mažeikis.
Abiem pareigūnams ši pagalbos misija buvo pirmas krikštas. Iki šiol jiems dar neteko padėti žemės drebėjimo nusiaubtai šaliai, nors tokiai misijai ruošėsi intensyviai.
Lietuvos komandoje buvo keli iš kitų šalies vietų atvykę gelbėtojai, prieš pusketvirtų metų padėję Turkijai atsitiesti po galingo žemės drebėjimo. Jų patirtis kolegoms buvo neįkainojama.
Pakilo skristi iš Vokietijos karinės bazės
Lietuvių komanda į nusiaubtą šalį išvyko po kelių dienų ir ten prabuvo dvi savaites.
Abi ugniagesių ir medikų komandos į tolimą šalį vyko atskirai.
Pirmiausia lietuviai autobusais pasiekė karinę bazę Vokietijoje.
2 pasieniečių kinologus, 2 medikus ir 20 ugniagesių su visa įranga į Venesuelą nuskraidino vokiečių karinių oro pajėgų lėktuvas. Pakeliui jis dar nusileido į Azorų salas papildyti degalų bakus, tada per Atlanto vandenyną pasuko Venesuelos link.
Antra komanda – 15 medikų ir 5 ugniagesiai, atliekantys logistines funkcijas, – skrido kitu lėktuvu.
Po misijos į gimtinę lietuviai grįžo jau kitu maršrutu – pasiekė Kanadą, tada kirto vandenyną, Vokietijoje išlaipino vokiečių gelbėtojus, po to nusileido Vilniaus oro uoste.
Po keliolika valandų trukusio skrydžio lėktuvas nusileido šiaurinėje Venesuelos dalyje esančiame maždaug Alytaus dydžio Maiketijos mieste.
Buvo pranešta, kad žemės drebėjimas palietė ir šį Simono Bolivaro oro uostą, bet ten sugriautų pastatų nesimatė.
Tuomet gelbėtojai autobusu buvo nuvežti į vos už 12 kilometrų esantį Katija La Marą. Šiame maždaug Klaipėdos dydžio mieste atsivėrė baisūs vaizdai.
Tvyrojo didelis karštis
Pagrindinė lietuvių pagalba buvo nukentėjėlių paieška ir gelbėjimas. Po to teko atlikti itin sudėtingą ir emociškai daug jėgų reikalaujantį darbą – žuvusiųjų paiešką.
Didžiausiais iššūkiais V.Vitkūnas įvardija didelį karštį, milžinišką nelaimės mastą ir daugybę sugriuvusių pastatų.
Ore tvyrojo per 30 laipsnių karštis.
Iš viso pasaulio atvykusios gelbėtojų komandos įsikūrė dideliame beisbolo stadione. Lietuviams skirtos 4 palapinės nakvynei, dar dviejose buvo laikoma įranga, o kitoje įrengtas štabas. Miegojo visi sulankstomose lovose.
Lietuviai nusivežė specialią įrangą – gręžtuvus, pjūklus, seismologinius prietaisus ir žmonių paieškai naudojamas vaizdo kameras.
Kai ieškojo šunys, visi kiti atsitraukdavo
Iš įvairių šalių atvykusias komandas koordinavo vietinė valdžia.
Kiekviena jų gavo po teritoriją, joje turėjo žvalgyti ir aptikus net menkiausią gyvasties ženklą pradėti gelbėjimo darbus.
Iki paskirtos vietos lietuviams teko vykti apie 12 kilometrų. Kartais juos vežė autobusais, kartais sunkvežimiais.
Vietiniai gyventojai jau buvo nuo gatvių pašalinę griuvėsius, tad lietuviai galėjo privažiuoti arti. Kartais jiems tekdavo kelis šimtus kilogramų sveriančią įrangą nešti du šimtus metrų.
Nuo pat ankstaus ryto, kai tik prašvisdavo, ir iki pat vėlyvo vakaro ugniagesiai dirbo pasikeisdami. Buvo sudarytos dvi pamainos, bet pirmomis dienomis gelbėtojai dirbo visi kartu. Svarbu buvo kuo greičiau griuvėsiuose surasti žmones.
Tarp griuvėsių naršė kinologai su nelaimėlius ieškoti išmokytais šunimis.
Keturkojai pėdsekiai sugebėdavo įlįsti giliai po žeme, o aptikę žmogų pranešdavo lojimu.
Tada griuvėsiuose gelbėtojai išgręždavo skylę ir į vidų nuleisdavo vaizdo kamerą. Per ją buvo stebima, ar ertmėse nėra prispaustųjų.
Kinologams dirbant, visi kiti darbus nutraukdavo. Mat triukšmas blaško šunų dėmesį, kliudo dirbančiųjų kvapai.
Šansai rasti gyvų – menki
Tikimybė rasti gyvų žmonių griuvėsiuose buvo menka. Supurtę du galingi žemės drebėjimai dalį pastatų sugriovė visiškai.
„Išsigelbėti galima, kai griuvėsiuose susidaro ertmės, kuriose galima pasislėpti. Bet šiuo atveju pastatai buvo smarkiai sugriuvę“, – atkreipė dėmesį pareigūnas.
Lietuviams gelbėtojams nepavyko rasti gyvų žmonių. Jie tik ištraukė 7 žuvusiųjų kūnus. Tarp jų buvo ir vaikų. Tragedija pasmerkė ir visą šeimą – rasti vyro, moters ir vaiko palaikai.
Tokie vaizdai buvo labai slegiantys, atsigauti reikėdavo laiko ir pastangų.
Gelbėtojų darbą stebėjo atokiau nuo griuvėsių susirinkę vietiniai gyventojai. Jie nupasakodavo namo išplanavimą, patardavo, kurioje vietoje geriau ieškoti, nes gerai žinojo, kuriame kambaryje žmonės gyveno.
V.Vitkūnui į atmintį įstrigo vieno kariškio prašymas. Pasigedęs pažįstamų jis pripuolė prie griuvėsius naršančių gelbėtojų, rodė vietą, kur reikėtų ieškoti. Vėliau ten lietuviai rado kelis žuvusiuosius.
Juto nestiprius virpesius
Nukentėjusiųjų paieška ir griuvėsių valymas – negreitas ir nelengvas darbas. Patiems gelbėtojams teko saugotis pavojingai pakibusių nuolaužų.
Jie turėjo dujų nuotėkį, chemines medžiagas ir radiaciją fiksuojančius prietaisus.
Misijai artėjant į pabaigą, ir lietuviai pajuto nedidelį žemės virpėjimą.
„Jis buvo nesmarkus, nes iš šalia vienas kito stovinčių žmonių vienas juto, kitas ne“, – tvirtino V.Vitkūnas.
Prie apgriuvusių namų sienų gelbėtojai pritvirtino specialius itin jautrius seismologinius prietaisus su lazeriais. Jie perspėdavo apie menkiausią pastato virpėjimą.
Vienąsyk lietuviai padėjo Kosta Rikos gelbėtojams, nes prietaisas pasiuntė pavojaus signalą. Visi strimgalviais atsitraukė į saugią vietą, bet nieko nenutiko. Matyt, stambesnė nuolauža krito, todėl prietaisas užfiksavo virpesį.
Visiems įteikė po ordiną
Labiausiai V.Vitkūno atmintyje išliko ne sunkumai, o žmonės.
Tragedija venesueliečius sutelkė, visi stengėsi kuo tik gali padėti, jokio chaoso nebuvo.
Lietuvių komandos štabe apsilankiusi Venesuelos prezidentė Delsi Eloina Rodriges Gomes gelbėtojams įteikė po jų šalies didvyrio ordiną. Dalis gelbėtojų tuo metu valė griuvėsius, todėl jiems apdovanojimą kolegos perdavė vėliau, kai grįžo į stovyklą.
Vietiniai gyventojai dėkojo lietuviams. Vieni spaudė gelbėtojams rankas, kiti lietė krūtinę. Dažnai skambėjo: „Muchas gracias“, o tai reiškia „labai ačiū“.
Paklaustas, ar neprireikė psichologų pagalbos, V.Vitkūnas tikino, kad su užplūdusiais jausmais komanda susidorojo savo jėgomis.
Visą laiką lietuviai bendradarbiavo su Kosta Rikos, Izraelio, Italijos, Vietnamo ir vietinėmis Venesuelos komandomis. Tokiose tarptautinėse operacijose, pasak V.Vitkūno, ypač svarbus komandinis darbas.
Liepos 6-ąją minint Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, lietuviai, stovėdami ant Venesuelos žemės, sugiedojo „Tautišką giesmę“.
Tikrovė buvo žiauresnė
Savanorystės pagrindu suburta Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komanda veikia jau beveik 20 metų, kaskart vyksta specialios treniruotės, taip pat ir užsienyje – Danijoje, Olandijoje, Švedijoje, Austrijoje.
Treniruočių vietose pastatai specialiai sugriaunami tam, kad viskas atrodytų tarsi realios sąlygos.
„Mes gerai buvome apmokyti, bet tikrovėje teko patirti tokių situacijų, kokių net neįsivaizdavome“, – neslėpė gelbėtojas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. 2. Kai kurie galingų žemės drebėjimo smūgių neatlaikę daugiabučiai namai susmego iki pat pirmo aukšto, kitur viršutiniai aukštai išliko. V.Vitkūno ir Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos nuotraukos
3. Lietuviai dirbo su oranžine apranga ir keisdavosi tik tada, kai labai pavargdavo.
4. Panevėžietis ugniagesys gelbėtojas V.Vitkūnas kraupių vaizdų niekada nepamirš.
5. Iš įvairių šalių atvykusiems gelbėtojams ir medikams Katija La Maroje palapinės buvo pastatytos beisbolo stadione.
6. A.Vitkūnas (dešinėje) su gelbėtojų komandos nariais dirbo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.
7. Žmonių paieškai po griuvėsiais buvo naudojami specialūs prietaisai.
8. Gelbėtojai palaukdavo, kol didesnes sugriuvusių pastatų nuolaužas pašalins ekskavatoriai, tuomet patys eidavo naršyti griuvėsių.
9. Po misijos iš Venesuelos grįžusių lietuvių komandą, kurioje penktas iš dešinės – panevėžietis A.Mažeikis, pasitiko aukšti šalies pareigūnai.
V.Vitkūno ir Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos nuotraukos
